Loreva

Epilogas išdavėjo

Skaitytojai malonūs, šitą pasakaitę 
Nesuprasit gal gerai, lik galo daskaitę. 
Nes kad viskas neaškioj perspektyvoj dyla, 
Daug klausimų mintyje suerzintoj kyla: 
Kodėl Gražina viską taip neaiškiai veikia? 
Kodėl pats jai per vėlai pagelbą suteikia? 
Antra, ar ji saunoriai pradeda tą karę, 
Juk vokiečiai su patim bu’o sandarą darę? 
Atsakymū šitam knygoj sunku rasti. 
Nes autorius abelnai viską duod’ suprasti. 
Tikrų žinių kaip reikia n’įstengdams paduoti. 
Malonėjo mat tylėt velyj, nei meluoti. — 
Mirus, rankraštis tas man kasžin kaip pakliuvo, 
Aš perskaičiau, pamatęs, kad rašte nebuvo 
Mislys aiškiai surištos, kaip būti privalo. 
O norėdams datęsti pasaką lik galo. 
Naupilėje teiravaus, klausiau vieno, kito, 
Bet teisybės nežinoj nieks, išskyrus Rinvito. 
Tasai vėl per prisiegos ar prižadų raikštę1, 
Ką patyrė, nė vienam n’išreikštė į aikštę. 
Laimė, kitas bu’o žmogus, kurs paslaptį šitą 
Žinojo gal ne aršiaus už patį Rinvitą, — (dams, 
Germus ponios, tas menkiaus prižadus laiky 
Pasakojo, aš rašiau, o aiškiai matydams, 
Kad jo žodžiui ir knygos susitaiko daikte, 
Pasiryžau jais šią istoriją baigti. 
Germus kalbėj: — Gražina, kaip tik dažinojo, 
Ko vokiečių siuntiniai taip vėlai atjojo, 
Tuoj nubėgo pas patį, bet, nors ką nė darė, 
Lietavors lyg apkurto, lyg ausis uždarė: 
„ Ne, ir ne”. Taip Gražina išeina apvilta, 
Siunčia mane siuntinius sulaikyt prieš tiltą 
Ant terasos, arba ne, ant valandos laiko 
Paliept jiems, te už pilies vartų susilaiko. 
Nesupratau, paskubus mat greit žodžius tarė, — 
Aš nuėjęs jiems sakiau: „Jus laukan išvarė! ” 
Iš to visa nelaimė, vokiečiai įnirto 
Ir, vietoje būt draugais į priešus pavirto. 
Kad Gražinai pasakiau viską, kas įvyko, 
Bėga vėla pas patį, aš paskui, iš tyko, 
Abu kartu kambarį pasilsio atlankę, 
Kunigaikštis, girdime, tamsoj miega, krankia; 
Pr’ėj Gražina prie lovos, budinti n’išdrįsta, 
Bet tuoj kita jai mislis į galvą atklysta: 
Ima kardą, ką šalia prie lovos kabojo, 
Deda šarvus ant savęs, velkas’ plaščium jojo 
Ir paliepus man tylėt, lėtai prasitraukia. 
Eina laukan, kur žirgas pabalnotas laukia, 
Bet kad besėdant kairiu šonu atsisuko, 
Matau, kardo neturi, misliu sau, nutruko 
Ir rūmuose kur liko, bėgu greit ieškoti, 
O tuo tarpu kareiviai jau pradeda joti, 
Jr išjojo; sargai juos išleidę į karę, 
Kaip paprastai, tur tiltą ir vartus uždarę. 
Nėra rodos, sugrįžtų atgalios į rūmus, 
Laukiu, kas bus, n’užilgo klonij matau dūmus 
Girdžiu griausmą šaudyklių, kanuolinių2 šūvių  
Ženklą pradėtos kovos su priešais lietuvių. 
Lietavoras tuo tarpu, gana išmiegojęs. 
Ar pabudints bildesiu, kelias’, atsistojęs 
Ploja, šaukia. Įslinkęs aš į tamsų jojo 
Rūmą, regėjau, kaip ginklų ieškojo. 
Baldė duris, pribėgo prie Gražinos buto, 
Grįžęs, išlaužęs kliūges3, kieme pasijuto 
B’ėsąs; vėl šaukia, rėkia vėl iš viso vieko, 
Nieks jam nieko, ne’tsakė, nes nebuvo nieko. 
Tad į stonią4 nubėga, vartus pats at’daro. 
Klauso, užsėdęs žirgą zovada5 pavaro, 
Ir kaip žaibas, per laukus, per mišką ir klonį 
Vieton kovos kuo veikiaus dasigaut maloni. 
Aš vis stoviu prie lango, laukiu mūšio galo, 
Jau dienoja, jau ryto aušrinė pabalo, — 
Grįžta visi — Lietavor’s, Rinvit’s ir Gražiną 
Apalpusią, ant žirgo sėdinčią, grąžina 
Sužeistą. Sunku išreikšt tą valandą baugią! 
Kassyk silpsta, kraujai ją viduriuose smauga, 
Puolus’ vyrui prie kojų, pilna meilės jausmo, 
Ir guodonės, gailesčio ir mirtino skausmo. 
— Pučiut’, sako, tai pirmos yr’ ir paskutinės 
Mano kaltės, atleisk jas dėl meilės tėvynės. 
Ir numirė, ant vyro krūtinės pasvirus; 
Aš ir tenais stovėjau lik mirštant, numirus. 
Kada kūną kareiviai laidoti apnyko. 
Pasislėpiau. — Žinot, kas toliaus atsitiko. 
Taip pasakoj, iš pradžių paslapta, iš tyko, 
Bet po mirčiai Rinvito, kad baimė išnyko, 
Germui kalboj nuo nieko nereikėj dabotis, 
Žinia toj kaskart labiaus pradėjo plėtotis: 
Da’r, nėr žmogaus ant plačių Naugarduko plotų, 
Kursai apie Gražiną dainos nežinotų; 
Žino, dainuoja bernai, kartoja mergaitės, — 
Kovos vietą vadina lauku Lietuvaitės. 
  1. raikštė — nuo raištis: pareiga. [przypis edytorski] ↩
  2. kanuolinių — patrankos. [przypis edytorski] ↩
  3. kliūgė — varža, kliūtis. [przypis edytorski] ↩
  4. stonia (lenk.) — arklių tvartas, arklidė. [przypis edytorski] ↩
  5. zovada — šuoliais. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja

Domena publiczna · Adam Mickiewicz

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: base-text

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Gražina · Okładka na podstawie: heels, eflon@Flickr, CC BY 2.0

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: CC-BY-2.0

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: cover

Gražina · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/mickievicius-grazina/

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: LAL-1.3

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: editorial

Domena publiczna · Žilius, Jonas

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: translation

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.

Przypis