VII

Vincukas buvo dabar labai užimtas. Atsikėlęs rytą, turėjo pašerti ir pagirdyti savo kelis gyvulius, kūrė ugnį motinai virti pusryčius, paskui, pavalgęs, bėgo į dvarą. Parėjęs valgė pietus, po pietų darbavosi vėl savo akyje. Kiek galėdamas, padėdavo ir motinai: prinešdavo jai vandens, privilkdavo šatrų, nešė jovalą paršui, roputes skuto. Stonienė turėdama daugiau laiko, paėmė vilnas verpti ir tokiu būdu uždirbdavo kelis skatikus. O vakarais Vincukas išsiimdavo iš skrynios savo sąsiuvinį ir knygą ir mokėsi, ką buvo uždavusi panelė rytojui. Sunku be galo buvo jam iš pradžios rašyti: niekaip neparašydavo apskrito ritiniuko. Kiek nesistengė, kiek nevargo, vis ne taip ir ne taip, kaip panelės rašyta. Bet savaitei praėjus panelė pradėjo girti, kad raidės esančios geros, ir sulig tuo laiku ėjo kaip iš mašinos.

Kokiam mėnesiui praslinkus, kada panelė turėjo atsakyti Stoniui ant antro jo laiško, Vincukas taip pat, nors kreivai ir didžiomis raidėmis, bet savo paties ranka įrašė: „Bučiuoju tėveliui rankas. Vincukas Stonis”. Koks tat buvo džiaugsmas! Sunku ir apsakyti. O dar didesnis, pagalvojus, kaip tėvelis, tuos jo parašytuosius žodžius pamatęs, bus laimingas, kaip jis džiaugsis, kad jo sūnus jau moka rašyti. Vincukas, rodos, lėkte nulėktų į Ameriką, per visas jūras-marias, kad tą tėvelio džiaugsmą pamatytų.