Antroji giesmė
Pabudo gražus prigimimas,
Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito
Ir laukus ir girias užimąs.
Banguoja, bučiuoja krantus;
Ją sveikina paukščių linksminga byla
Ir arti išėjęs žmogus.
Kaip kūdikis margo kiaušinio?
Rods, šįmet jų laikas toli nusitraukė:
Gal rūbo neteko žieminio.
Išbėgo į dangų aukštai!
Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,
Ir laimės ilgėjos sapnai!
Palangiais vaikai prieš ją šildos;
Jau puošiasi miškas drabužiais žaliais,
Ir žiedas ant kalno jau gvildos.
*
Sulaukęs ant švenčių gražių;
Pagrįžo iš Vilniaus nuo mokslo sunkaus,
Namų pasiilgęs brangių.
Ką pirmą, kad buvo suklydęs:
Kaip vyras apleido draugystes piktas,
Ju visą paikumą išvydęs.
Nestatos prieš savo draugus;
Karštai pamylėjęs tėvynę darbuojas,
Visus jai pašventęs jausmus.
Išblaško tamsybes nakties;
Suprato, jog žmogų tik puošia dorybė,
O ta jog be Dievo nešvies.
Ir pametė vėjų kelius;
Jaunųjų draugyste! Tu viską gali,
Kad laimina Dievas žingsnius.
Ir vienas iš kito sau girias;
Kartu idealai jų lekia aukštai,
Nors gražūs keliai jų ir skirias.
Už laimę sau skaito tėvai
Ir džiaugias, jog puošia jų gražią jaunystę
aukštų idealų sapnai.
Kiek buvo ten džiaugsmo, kalbų!
Tiek nešneka audros užgautas pušynas
Kad dreba šimtai jo šakų!
Tasai su Laurynu viešėjęs?
Vargiai jis išrodo, jog kunigu bus,
Nors sako juo būti žadėjęs.
Gal paslaptį sergi ne vieną.
„Mačiau, jog ir mano gražioji Marinė
Tą šaltą įkaitino plieną“.
*
Bet Juozą jau kam apkalbėti?
Juk mūsų namų jis iš tolo bijos,
Kad gaus nuo kieno tai girdėti”.
*
Tikrai jam ne kunigu būti;
Juk gailu jo veido ir ūgio dailaus,
Graudžioms gal Marinėms pražūti.
Ant knygos galva — pramušta;
Tik gailu: beturčiai esą jo tėvai,
Mylėtis — kliūtis nemaža”.
*
Tik gailu jai buvo, jog žmonės
Beturčio vaikino verčios nepažinę
Jau apkalba taip be malonės1.
Iš jo taip Laurynas didžiavos;
Ir nors jo nei karto nebuvo regėjus,
Vienog paslapčia jai sapnavos.
Kurs viską ant žemės pamynęs,
Neieško savęs širdimi alkana,
Tik gero2 Bažnyčios, tėvynės.
Kad teka iš gryno šaltinio!
Širdžių tai valdovas — savęs užmiršimas,
Nors švies iš po rūbo milinio.
Tėvų jai sapnavos didybė;
Jai rodos, jog vėlei sugrįš tie laikai,
Kad lenkai didžiavos liuosybę3.
Užmanymams Juozo aukštiems,
Tik troško nors kartą tą vyrą matyti,
Kurs auga darbams pakiliems.
Kur užžadai tavo, Marine?
Neklauso jau proto: nauja kibirkštis
Jai degina jauną krūtinę.
Taip leka nakčia ant liepsnos;
Žmogus jį nuvaro; jis vėlei sugrįš...
Štai dega... ir jau nelekios.
Darbuotis dėl žemės tėvų?
Kodėl negalėčiau kartu savo dalį
Pridėti prie jo veikalų?
Ledais jam užšaldys krūtinę!
Atvės idealai karščiausi visi,
Žmonių melagystę pažinę!
Nupulti neduočiau tada,
Kaip Aniolas-sargas karštai jį mylėčiau,
Dėl jo pasišventus visa.
Nešaldomi žemės šalčių,
Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,
Taip žengtumėm darbo keliu!...”
*
Atsiliepė tėvas saldžiai —
Kur išlėkė tavo mislis paskutinė,
Kad taip atsidusai giliai?
Išreišk savo jausmų gilybę!
Kad balso klausaus tavo jauno ir plono,
Man žiba dangaus nekaltybė.
Plačiai buvo giesme garsi;
Jos ūgį ir veidą šiandieną nešioji
Ir balsą tą patį turi.
Kad kvartapijoną užgavo,
Kad dangišką giesmę, nekaltą gražią
Man kietą krūtinę lingavo”.
*
Jai buvo šventa visados,
Bet kaip gi giedoti, kad spaudžia kančia,
Kad skausmas vien ieško tylos!
Užgavus skardžiai jo balsus;
Ant veido jos balto, ant skruosto raudono
Lyg tarsi užšvito dangus!
Kaip vilnys siūbavo ir pynės,
Ir liejo monūs nekalčiausių gražybių,
Ir veltu širdis nuo jų gynės.
Nebuvo girdėtis visai;
Skambėjo vis stygos ant kvartapijono,
Ir gaudė vien jų tik balsai.
*
Atsiliepe tėvas ant galo —
Jau Juozas gal tą atminimą paliko?
Ko veidas staigiai taip nubalo?
Bet to neužmiršk niekados:
Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo,
Ir jį išvaryk iš galvos!”
*
Tylėjo kalbos lyg pristygus;
Atsiliepe vienas tik brolis Motiejus,
Kurs gynė, jog žmonės — vis lygūs.
Jo būdas — valia geležinė;
Vien proto tik balsą jisai tegirdėjo,
širdies maž teklausė krūtinė.
Koksai ten užvaldė jausmus!...
Ir argi taip būtų jos protas apkurtęs
Pažeminti savo namus?
Ir tėvišką valdžią atminęs,
Nuėjo sau gulti „labanakt” taręs;
Valandrodis8 mušė devynias.
Ieškodams lyg miego saldaus,
Bet galima buvo pažinti iš veido
Karionę nemažą vidaus.
Jį traukė ir Juozo draugystė,
Ir žmonės jog lygūs, iš knygų tikėjo,
Ir jogei daug gali jaunystė.
Tos upės subėgti negali!...
Pats Juozas, jam rodės, nebus taip drąsus,
Kad siektų ne sau lygią dalį.
- be malonės - negailestingai. [przypis edytorski] ↩
- [przypis edytorski] ↩
- liuosybė — laisvė. [przypis edytorski] ↩
- kvartapijonas — fortepijonas. [przypis edytorski] ↩
- Souvenir — Valse Souvenir par F. Hermann. [przypis autorski] ↩
- valčius — šokis, valsas. [przypis edytorski] ↩
- pamislyti (sl.) — pagalvoti. [przypis edytorski] ↩
- valandrodis — dab. laikrodis. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Tarp skausmų į garbę · Okładka na podstawie: eflon@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Tarp skausmų į garbę · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-tarp-skausmu-i-garbe/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.