Utwór 7 z 12

Šiaučius ir Gizelis

(Pas. polit.)

Tai paklausykit pasakos Kapselio:3
Šiaučius-girtuoklis jau taip sau įprato,
Kad anaiptol jis nesiųs tau čebato4,
Pirmiau nišpylęs nugara gizelio.
Mat pačengočius reikia išbandyti,
Kad paskui darbo nereiktų trukdyti.

Vienkart užtupęs mokintinį savo,
Ranka kairiąja plaukus jo pagavo,
Nagus įleidęs, lyg katins į pelę,
Ranka tiesiąją pačengočių5 stvėrė
Ir, numanydams pašaukimo kelią,
Strėngalį gizo atsidėjęs pėrė.

Šiaučius turėjo savo supratimą,
(Pažiūras turi ant svieto kiekvienas)
Jog už tą darbą, už tąjį trūsimą,
Vien apie plaukus, antra apie strėnas,
Gizelis turi pasakyti „ačiū”,
Nes mušas tuos tik, kuriuos labai myli.
Bet pila, pila, o gizelis tyli.

Tad ima keikti nuo „kipšų”, „gyvačių”:
— Tu šioks ir tokis! Kur sąžinė tavo?
— Ar geradėjo visai nepažįsti?
— Jo geros širdies aklas neišvysti?
— Bučiuok į ranką geradėjui savo!

Gizelis „širdį” kitaip lyg suprato,
Tik da tylėjo, nes turėjo viltį
Atsiliuosuot tuoj; bet ant galo mato,
Kad šiaučius rengias toliau kailį piltį
Nes smagyn kirto ir garsyn vis barė,
Jau neiškentęs, taip gizelis tarė:
— Palauk tik, dėde! Nebebūk juokingas!
— Nori, kad būčiau už mušį dėkingas?
— Tu lauki „ačiū”, liepi bučiuot ranką —
— Katrą bučiuoti? Juk abidvi veikia:
— Ši plaukus laiko, ana pačengočių!

Kantriausiam sviete kentėti pakanka,
Jei kankintojas yra tik besočiu.
O jau labiausiai stebėtis reikia,
Kad kankintojas laukia dekavonės.
Teisingas sviete! O teisingi žmonės!

Šiaučius — batsiuvys. [przypis edytorski] ↩
Gizelis — mokinys, padėjėjas. [przypis edytorski] ↩
Kapsas — V. Kudirkos slapyvardis. [przypis edytorski] ↩
čebatas — ilgas, aulinis batas. [przypis edytorski] ↩
pačengočius (lenk.) — diržas su metaliniu kabliuku kurpaliui iš bato ištraukti. [przypis edytorski] ↩