Ašmas vakaras

Pas gerą Svitą besidarbuojant, pakvietė mane į Skapiškės miestelį drūtas ūkininkas Venclavas, pri kurio gan ilgai siuvau.

Čia man bebūnant meškininkai katalikai atvedė vieną didžią, antrą mažą mešką: bet jogei buvo gavėnia, todėl meškų netancina. Tiktai su savo patrūbočiais2 pagiedojo giesmę Atmink krikščionis, ką Jėzus kentėjo, gavo dovanas ir išsivedė toliaus.

Nu Venclava išėjęs traukiau lig Rokiškės ir gavau darbą pri ūkininko Mickaus. Viskas klojos: bet gavėnia girdi įkyrėjo, nesgi žmonės Rokiškės negaudami žuvies, par visą gavėnią valgo: pupines, žirnienes, bulvines ir grucę3. Visus tus viralus balten su pienu kanapių.

*

Verd bulves apvales, kurias valgo su druska, arba dažą4 silkių saldžią jej tos gauna. Kartais buvęs nuluptas ir sugraižytas į ritinėlius, ded į katilaitį, įmet apsčiai druskas su cybulėms5, apoč su bliūdu ir šutin be vandens. Taip virtas bulves yra gardesnės. Verd taipogi žiūrę6, kopūstus sa grybais džiūvusiais ar su žirniais ir batvinius su pupomis. Nekurios geros gaspadinės, tur slėktas rudmieses: kitos perk silkes ir aliejų iš kanapių ar iš siemenų spaustą. Tą virin su cybulėms, pil po truputį į valgius ir tuo paskanin. Tokį aliejų valgo taipogi su duona: kartais iškep pampuškas aliejuje, bet ta neduod šeimynai; nes jau skaitos už brangų valgį. Sukruša kanapius, kiep su tais kepaišius. Verd taipogi košes iš miltų, kuriuos valgo ar su aliejum, ar su kanapių pienu. Kartais duonos mažus kukulėlius iškepusios, pjaun pusiau, apsuda su druska ir su kvynais7, paskiaus vėl kiš į pečių ir sudžioięn. Tie sakoriai8 yra gardus užvis su du valgant; bet reik turėt gerus dantis. Regėjau vieną senį kurs triaukš, triaukš tokiu sukorius bevalgydamas, prarijo savo du dantis. Likusį šmotelį brinkt pamatė ant stalo ir tarė: „Kad jūs prapultumėt, aš ir liežuvį savo prarysiu, ne vien dantis.

*

Jej kuomet gyventojai prigaun žuvies iš kur arba perk silkių; tada jau yra Velykos. Pieno, o labiau dar miesos gavėnioj nieks nerėgi. Vaikai pagaliaus bent šešių, septynių metų amžiaus savo turintys; nebnor su pienu valgyti. Nė ligonių negal priversti idant įžagtų9. Toks tai pasninkas man įkyrėjo, nes čia Palangoj ir Klaipėdoj, kaip žinot, žuvis Stintinės užvis man tinka.

*

Rokiškėj būdamas vaikščiojau į bažnyčią užvis šventomis dienomis, ėjau pagaliaus ir spaviednes10 obet klebonas didžiai nu žmonių mylimas Viktoras Rasteika, baisiai man galvą ištrinka. Paėjau girdi sušiles it pirtyj buvęs. Kad anam šalt būtų! Prisiartina verbų nedėlia, eidami į bažnyčią prisirinkom: kadagio, bruknio, žalių laumės šluotų, ažuolų šakų su pernykščiais lapais, blendžių ir karklo šakelių su avelėms. Tas visas pašventinom. Vaikai paprastai turėjo tikt žilviečius11. Po mišių išėjom į šventorių: vaikai girdi kits kitam šmiaukš, šmiaukš par nugaras čaižydami sakė:

— Ne aš mušu, rikštė muš * Patol muš, kol suluš * Už nedėlios didi diena * Palinksmins, kožną viena.

Būk toks pat, kaip buvęs * Būk sveikas, kaip žuvis.

Ar visur toks yra paprotys, nežinau.

*

Didžiosios nedėlios seredoj12, ketvergoj13 ir petnyčioj14, kunigai gied ar kalb ilgus poterius bažnyčiose, kuriuos pabaigia, benc, benc muš su knygomis į klaupkas15 ir ein namon. Vaikai tai žinodami lig laiko gaun lentelę, su skyle dėl įverimo virvės reikalinga; ant lentelės išrašo su kreida ar su anglim silkę; vienas velk tą lentelę apsukuo bažnyčios, seredoj tikt vieną kartą, o kiti čakš, čiaukš plak su žilvičiais16 silkę kaipo jau nebreikalingą. Ketvergą velk da kartą plakdami, o petnyčioj tris kartus. Bet ir tą paprotį nevisur teužlaikę.

*

Dar po užgavimo varpų, vaikai o kartais ir paaugę tarnai bažnyčios parein namus sa klegetkomis: tas klaklakš, klaklakš brazdindmis ar dzir dzir tarškindamis, meld dovanų; gaun pinigų, kiaušių ar pyragų Velykoms.

Didžiojoj sobatoj Mickienė kepė pyragus, miesą ir dažė kiaušinius. Vaikai laižydami veizėjo į tuos skaninius; tečiaus ragauti nedrįso.

Pabaigęs darbą kad ketinau iš Rokiškės išeiti; Mickus nenorėjo man ažmokėti. Vos par didį vargą kiek tiek išgavau ir išėjau par šventes į Panedėlio parapiją pas ūkininką Rymkūną. Čia radau jaunūmenės šiokį paprotį. Nu ryto girdi užvis vaikiukai, vaikščiodami su vandeniu laistė rankas gaspadorių ir už tai reikalavo velykaičių. Ir be to šlokš, šlokš šlakstė vandenį ant mergaičių, o sušlapinę ki, ki, ki juokės, nes tos kaipo šventa diena padoriai apsidariusios čežėjo17.

Rymkūną aplankė Krasauskiai ir kiti susiedai. Jaunūmenė dirbo supines ir supavos. Trečią dieną šventindami linksminos. Šeimyna su vaikais iškasėsi duobelę ritinėjo kiaušinius: kurio kiaušinis ritėdamas užgavo kitą duobelėj esantį, tujaus vaikiukas ritines atimdavo.

Ketvirtą dar dieną ledų dienų vadindamis nedirba darbo; todėl suėj į grinčią šiaip rovė ridiką. Daugėm pablaku susėduss, vienas lazdu jodamas išėjo iš kamaros, sakė „girkš”. Kitas klausė: „Kas čia varsto dvaro vartus?”. Raitorius18 atsakė: „Aš, ponaitis kiburkštaitis”. Kitas: „O ko rejkalausi?”. Raitorius: „Ponia užsigeidė Rimo ridiką, atėjau rauti“. Kitas: „Išraukis tinkamai”. Raitorius ėjo pas vieną siedantį, su abiem rankom padavė savo ramentą, ta įsikibo, raitorius traukė, kiti sėdantys neleido, tečiaus pastatė ir vedė į kamarą ar kertę. Paskiaus vėl atjodavo, reikalavo, ridiką rovė ir taip toliaus.

Aš regėdamas nekuriems jau tą veikalą įkyrėjus brakš atidariau savo skrynelę išėmiau skripičias ir dzen, dzen pradėjau tempti stygas. Tojaus jaunūmenės akys prašvito: visų pirma pradėjo šokti Avietėlę, paskiaus Blezdingėlę dar paskiaus Lenciūgėlį, dešimtis porų sustojosi, davė garo kiek tinkama. Pirštai girdi mano suskaud be griežiant, pats pagaliaus čirškindamas op, op šokti pradėjau. Apsistojus kažikas tarė: „Pašokim dar Dują” ir pradėjo kraipytis. Vyriškiai šoka Kepurniką ant pabaigos Miželį. Velyvas tapo laikas: Rymkūnienė ėjusi atsiliepė: „Gana vaikai, gana voliuotis! Duosiu jums valgyti, pavalgę eikit gulti. Tatai nušilot kaip roną pjovę, o grinčią pridulkinot kaip jaun linus minant”. Aš tai išgirdęs lioviaus griežti, pavalgėm ir sugulėm.

Šventėms praėjus siuvau gan ilgai; tuo tarpu girdėdamas šiokius tokius dalykus apie Biržus, užsigeidžiau ten eiti, o darbą pabaigęs ir išėjau.

*

Nuvykau į Biržių parapiją į uličią Kutėlų, pas Justiną Valiulį, gavau darbą ir vėl siuvau. Vieną subatos vakarą gaspadoriaus pasiklausęs, pradėjau griežti. Šeimyna pirma šoko Žalnieriuką. Paskiaus patys tikt vyriškiai trypė Smertetį, toj yra vienam gulint kiti apsukę šoko ir kėlė gulintį.

Mergaičių neinant šokimas vaikiukų buvo it putra be druskos, todėl išsimanė traukti Vilko uodegą. Sūnus Valiulio Jonas kaipo stiprus: pasilenkė ir įsikibo su abiem rankom į kėdelę. Justinas antrus sūnus sėdo jam ant sprando: Petris pro apačią įdavė jam kartelę. Jurė Petris ir duktė Uršulė kibo už antro galo kartalės ir traukė. Šilingas Jonas tečiaus ėjo. Visi neveikė jo noturėti. Bet Justinui brukš kartelę paleidus, visi traukiantis bubt, bubt išvirto, Jurė dar kaukš įdaužės galvą taip, jog švistt jam žižilpos19 iš akių iššoko, pagaliaus kartelė trakš sulūžo. Keldamos Jurė ir galvą kasydamas tarė: „Šitai tau penkis, kad tu prapultumi ir vilku nebuvęs, nutruko uodega ir galvą man sumušė. To neveizėdamas antrą kartą sutaisė vilko uodegą, o Jonas daėjo pri stalo. Taip besibjaurodamas gan nužuvo20 ir ėjo gultis.

*

Čia man besant atėjo Sekminės: nekurie girdi šeimynystėj į bažnyčią par gaspadorius išsiųsti, nėjo į namus Dievo, bet pakliuvo į tinkamą karčemą, gėrė lig vakaro — vakarop susirinko ir kiti i vakaruškas, žydas rendorius21 lig laiku pasitaisęs, turi visko valgomo ir geriamo.

Ryto metą stipresni grižo namon ir neidami į bažnyčią miegojo par kiaurą dieną. Kiti ten pat pas karčemą miegodamis, sulaukė kitos vakaruškos. Vėl gėrė, vėl šoko. Taip šventino par tris dienas.

Tą aš regėdamas dideliai pasipiktinau, peikiau jų paprotį ir klausiau, dėl ko taip daro. Man atsakė: „Pri mūsų daug yra kalvinų, kurie neidami į kirkas22 taip elgias, ir mes sekam jų paveizdą23. Tariau: „Na, vaikai, o kad kalvinai eis į pragarą, jūs ar norėste drauge keliauti? Jej nenorėste, nenorėkit ir sekti jų blogą paveizdą.

*

Trečios švenčių dienos rytą, susiėjo pri Valiulio piemenys ir dabotojai arklų, meldė nu gaspadinės sviesto, sūrio, kiaušinių ir taip toliaus. Tų gavę nusinešė į krūmus, sukūrė ugnį, kepė kiaušinius, valgė ir gėrė nekurie dar arielką. Nuėjo pri jų kita jaunūmenė galvijų negananti, pavadino skripkorių ir šoko lig išvakarių. Man klausiant, dėl ko tai daro, atsakė: „Visoj Lietuvoj toks yra paprotys“.

*

Apsidirbęs pri Valiulio užėjau į Lesiškių uličią pas ūkininką Gasciūną, siuvau ir parleidau šventę Dievo kūno arba Vainikų. Ėjom į bažnyčią, nebteko laiko pramonėms.

Tujaus po šventės gimė Gasciūnui sūnus, kuri kūmas nuvežė į Biržę apkrikštydina. Tiems parvažiavus, stovėjo pakviesti svečiai, o bobutė capt capt atėmė jų kepures. Pagavo pagaliaus ir mana nors jau seniai buvau atėjęs pas Gasciūną. Susiedai atėj sveikino gimdytojus, žmonistas darė ir atnešė ką neką dovan. Paskiaus visi turėjom savo kepures nu bobutės išpirti; gavo senutė no i pusantrą rubliaus, bet kas iš to? Vakarop vyrai atvežė po duris grinčios medines eketes, padėjo ant jų truputį šiaudų, pavadino ant tais bobutę ir vežė patys be arklių ją į karčemą; kami ta turėjo pirkti arielkas ir alaus. Nupirkus vėl į eketes pavadinę parvežė namon.

*

Ar žinai, motinėle, šitai visuose Žemaičiuose einantis į stoną moteristės važiuo jauni į bažnyčią darbo dieną ant taščios, slubą imti: tą pat dieną spaviedojas, priim švenčiausi sakramentą, kunigas jus suvenčiavo ir grįžtt namon kami tėvai pagal išgalėjimą pakel parietką. O Lietuvoj jauni renkas imti šlubą paprastai šventą dieną, atvažiuo į bažnyčią po visam tąnkiai girti. Priėmę sakramentą, tujaus šmurkš, šmurkš sulend į karčemą. Ger, šok ir bjauriojas toj par tris dienas piktyn pakeleivingus, kurie apsistos pri karčemos. Žodžiu sakant tikra nelaimė Lietuvai su toms karčemomis, be kurių niekokie šventą darbą negal nudirbti. Juk ir vyskupas važinėdamos sakė, kad slubus imtų darbo dienomis, kad važiuodami priimtų šventą moteristės sakramentą, būtų negirti ir kad parietkas keltų namuose, ne karčemoj. Tečiaus ir jo nepaklause: rasi kumetnor susipras negerai darantys ir išsižada savo seną, bet negerą paprotį. Jog žydai savo veselias24 keldami nein pri katalikų; kodėl tad katalikai pri jų eiti turėtų?

*

Bet grįžkim pri savo šnekesio. Pasiuvęs ką reikiant pri Gosciūno išėjau į Rastauską arba Pabiržės parapiją, gavau darbą pas Slavinską Bajoriškių uličioj.

Prisiartina Šv. Jonas, žmonės subrazda. Vakarop pirm tos šventės mergaitės išėjusios į uličią aprinko vietą platemi kelėj, sutemus jaunųmenė toj vietoj susirinko Kopuloli, sukūrė ugnį ir parvedino skripkorių. Tam griežiant šoko susikibę dainuodamis daines, kurių negalėjau gauti. Kitos mergelės rovė žoles ir degino, o tai dėl to idant nebūtų žolėti rugiai ir javai. Vaikiukai ėmė su rankomis žemę iš kelio ir barstė i pievas idant jo kurmiai raugdami negadintų.

*

Kitos moteriškės tą pat naktį ėjo į upę ar į prūdą25, plovės pačios, mazgojo savo drobinius ir šukavos, o tai vis darė, kad tą metą vyrus gautų.

Mūsų senolių senoliai būdami dar pagonimis tikėjo: tą naktį plaunančios dievės Laumės, tų tai Laumių paprotį tebepildo mergelės aplei Biržę ir Pabiržę, ko Žemaičiuose nu seno nebėra.

*

Čia žmonės tebtik į žavėjimus26: sako esant raganas, kurios gal kitus sužavėti į ligas įvesti, karvėms pieną atimti, avių vilnas nupešti ir taip toliaus. Aptartų raganomis vadinamų bobų, neužkint, o kartais ir iš savo uličių arba sodų išvaro. Todėl užvis senas drovis Šv. Joną naktį ir iš namo išlįsti, nes jei kas paregėtų anas vaikščiojant ar žoles kokias renkant; tujaus apskielbtų esant raganomis. Ir taip senos gadinės įsidėjimai27 čia dar užliko. Linkėtinass yra daiktas idant suvisu išgaištų, nes vargin bobutes be reikalo. Ragana niekuomet nebuvo. Žmonės įtariantys kitos žavietojais arba raganomis, be kokios teisybės plėš šlovę artimiems ir didžiai griešys. Jejgu raganas tariamosios sugebėtų ką pikto padaryti; visu pirma darytų savo neprieteliams, savo persrkiotojams, o tečiaus nieko nepadaro.

Žemaičiuose buvo pirm aštuonių dešimčių metų tie patys įsidėjimai, kuriuos kunigai iš kozelnyčių28 šaukdamis taip išnaikino, jog šiandien nieks nebetar ir nebėra negirdėti.

*

Aplej Biržes yra dabar bobelės29 sugebančios varduoti: gumbus30, skaudulius, lekančią ugnį antkričius ir taip toliaus. Bobelės tos vedžiodamos su pirštu apej gumbą šnek kažiką. Arba kažin kokias maldas met į vandenį, kurį paskiaus duod sergantiems gerti.

Prapuolus kokiam daiktui arba arklus pavogus, ein pri burtiniką, kuriam nuburus, vyrai aptartai jam į nagą ir karo.

Tų pačių parakvijų nekurie ūkininkai pradėdamis: arti, sėti, šieną, javus piaut, mėšlus vežt, pirmą kartą į ganyklas galvijus išgindamis; siunt vaiką pas susiedą kokį nor daiktą pažyčioti, idant su tuo daiktu ir laimė susiedo pri jo pareitų.

Par Kalėdų siaut vaikiukai į upę parnešti vandens viedrą31. Tam parnešus prausias ir lieptą vandeį vėl į upę nunešti. Aš vis tai girdėdamas tariau vienam išmintingam žmoguj: „Pasakyk man tėvai, dėl ko taip daug pri jūsų tebėra burtų, ir žmonių ir papročių pagoniškų?”. Tas man atsakė: „Dėl to,jogei arti yra Kuršas, sėdynė visokių nektikėjimų; jog ir mūsų bobelės ten mokos varduoti; 2) dar dėl to, jogei čiq daug yra kalvinų, kurių bambizai32 nepeik tų papročių; 3) Dėl to, jog ir mūsų katalikų kunigai nieko tami dalykuose lig šiolei nesakė.