Utwór 2 z 22

Adomui Mickevičiui

Kentėtojau meilės, Karaliau poetų!
Tu milžino siela tėvynę mylėjai,
Aukodamas save liuosybės1 idėjai,
Dainuodamas Lietuvą užmiršusiam svietui2 .

Deja, pats po jungu3 gyvenimo kietu,
Palaiminti laisve tautos negalėjai,
Bet misijos tavo tebėr4 pasekėjai,
Jie dvasią įkūnys giesmių išauklėtų.

Garbė tau Lietuva, kad išdavei5 vyrą,
Kuris ant milijonų širdžių6 viešpatauja;
Kieno gi begirdim aukštybėse lyrą?

Tai žvaigždės pasėtos mūs7 Genijaus sauja8.
Ant įgimto skliauto per spinduli tyrą
Atskleidžia senovę, ainiams9 pranašauja.

liuosybė — laisvė. [przypis edytorski] ↩
svietui — pasauliui. [przypis edytorski] ↩
jungas — našta. [przypis edytorski] ↩
tebėr — trump. : tebėra. [przypis edytorski] ↩
išdavei — pagimdei. [przypis edytorski] ↩
ant milijonų širdžių — šnd.: milijonui širdžių. [przypis edytorski] ↩
mūs — čia: mūsų. [przypis edytorski] ↩
sauja — delnai ir pirštai sudėti taip, kad galima būtų ką paimti, pasemti. [przypis edytorski] ↩
ainiams — palikuonims. [przypis edytorski] ↩