Utwór 4 z 22

Marių tyla

Ant Tarkankuto aukštumos

Paviljono 1 kasnykas2 vos krustels nuo vėjo,
Lėtai vandens skaisčioji kvėpuoja krūtinė:
Lyg svajojanti laimę jauna žieduotinė3,
Pabunda atsidusti, vėl akis sudėjo.

Burės tarsi paparčiai, kad kovą laimėjo.
Snaudžia ant nuogų karčių4; laivo apatinė
Palengvėl supas, lyg kad prikalta grandine;
Nurimo marininkai5, minia suklegėjo.

O mare! Tarp linksmųjų tavo sutvėrimų
Polipas6 dugne miega, kada dangus graudžia,
O kad marė nurimsta, jis ilgžasčius skleidžia.

Mintie! Tavo gilybėj hidra7 atminimų
Miega, kuomet nelaimių audros žmogų skaudžia,
O kad širdis nurimus, nagus jon8 suleidžia...

paviljonas — statinys, čia: pastato reprezentatyvioji dalis. [przypis edytorski] ↩
kasnykas — kasininkas, kaspinas. [przypis edytorski] ↩
žieduotinė — sužadėtine. [przypis edytorski] ↩
karčių — vėzdas, lazda. [przypis edytorski] ↩
marininkai — jūreviai. [przypis edytorski] ↩
polipas — yra tai namų gyvūnas panašus į augalą. Jų daugybės gyvena krūvon susimetę ir suaugę vieni su kitais. Polipai turi kietą apvalkalą, panašų į kalkakmenius, iš kurių pasidaro koralai. [przypis tłumacza] ↩
hidra — tai labai nuodinga marių gyvatė, turinti plokščią plaukimui uodegą. Hidros veisiasi Indijos vandenyne ir jo pakraščiuose. [przypis tłumacza] ↩
jon — į jį. [przypis edytorski] ↩