Utwór 6 z 12

Žirbliai ir kaliausė

Sutarė žvirbliai pasimylėt kartą.
O, kad lyg gėda laužyt žodį tartą,
Išlėkė pulkas grūdų paieškoti.
Atrado dirvą, kviečių kelias lysias
Ir kuris buvo lyg labiau išdrįsęs,
Šoko prie darbo: varputes terioti.

Štai vienas žvirblis pamatė tuo tarpu
Kažin ką juodą, styrint viršum varpų,
Ir, išsigandęs „čir čir čir” suriko.
Žvirbliai, išgirdę, kad jų draugas rėkia,
Nelaukdami, tuoj į krūvą sulėkė,
— Kas čia yra — klausia - – kas čia atsitiko?

Žvirbliuks parodė — taip, tikra teisybė:
Kviečiuose riogso bauginga baisybė.
Lyg būtų paukštis: turi sparnus, snapą
Lyg lėkti taikos... Kas tai per daikts būtų?
„Kad į nelaimę iš mūs kas nekliūtų! ”
Šnekasi žvirbliai vos gaudantys kvapą.

— Vyrai! Ar žinot? Tai tikras erelis!
Aš jį pažįstu! — tarė viens žvirblelis.
— Lėkime iš čia, kol da sveikas sparnas!
— Netiesa, broli! Sakau, kad pelėda!
— Ir nuo jos bėkim, nes ir ta mus ėda!
— Tai vanags, vyrai! — Ne, ne, ne, tai varnas!

Da bailių žvirblių balsai nenutilo,
Tuo tarpu vėjas lyg tyčia pakilo
Ir sujudino kviečiuose baisybę.
Žvirbliai varguoliai per valandą ūmą,
Tarytum šaute, sulindo į krūmą,
Užmiršę kviečius ir varpų gausybę.

Mat žvirbliai, žodžių baugingų paklausę,
Arčiau nebandę pažinti baisybės,
Palydėj kviečius... Na, o iš teisybės
Kviečiuos būt radę tik seną kaliau sę.