Ketvirtas vakaras

Pas padorų ūkininką Bažmą pabaigęs darbą, atėmiau užmokestį ir kumbrinau toliaus.

Keliaudamas atėjau i Šateikius: išvydau medėj1 mažą bažnytėlę. Buvo tai 1860 metų. Norėdamas apsijautoti2 kas kaip čia yra, šmakš įlindau pas kunigą Raimundą Golminą. Tas klausiamas atsakė: „Bažnytėlę tą užlaiko3 Jomilesta Pranciškus Ploteris — yra tai vyras geras, prienamas, nepasipūtęs. Tur vaikus, augin juos dievobaimingai ir žad išmūravoti Šateikių bažnyčią. Jog tai naveltno4 tie akmenys gul pazomačiais5. Įlįs visi į sienas naujos bažnyčios. Tariau: „Bet aš norėčiau vidų bažnytėlės paregėti”. Kunigėlis tujaus pasiuntė vaiką atidaryti ir pats mane nuvedė į bažnytėlę, kuri buvo graži, bet nespindanti kaip Salanto bažnyčia. Didžiam altoriuj abrozas6 švento Morkaus.

Išėjus laukon kunigas tarė: „Kurgi eisi?”. Atsakiau: „Mokėdamas amatą kraučystės noriu svietą pažinti, todėl einu toliaus ir toliaus”. Golminas: „Čia pakeliui einant i Plungę gyven padorus bajoras Andriejauskis: tėviškė jo vadinas Bukontiškės; jej pri jo užėjsi nesigailės, gal ir darbą gausi”. Aš pasakęs geradėjuj — ačiū — stipt stipt ir ėjau toliau.

Patarmės7 klausydamas užėjau į Bokontiškes. Kelionėj buvo pradėjus šliknoti8: pabrukš savo kromelį apdengiau su ploščiu. Vos brabrakš duris atidariau, mergelė į antrą trobą išokusi tarė: „Vingrus atėjo“. Beregint įėjus ponai sakiau: „Poneli, esmi iš Palangos kriaučius, be neturėtumi darbą?”. Tas atsakė: „Gerai, kad užėjai, aš ir pats ketinau ieškoti mejstrą, padėk savo kromelį.

*

Įlindęs briekštant, kaipo pakeleivingas negalėjau nieką dirbti; todėl visa vakara su šeimyna giedojau. Paskiaus pavalgėm pakalbėjom poterius ir ėjom gulti. Klausiau vieną vaikiuką: „Ar visumet jūs taip meldžiatės? Ar niekamet jaunumenė9 nepasikul, nepašok?”. Tas atsakė: „Ne, to nėra pri mūsų”. Tie namai yra kaip kloštorius10: bet kad ponas yra geras, netęsdamos užmok algą, ant žmonių nešauk, šer kaip vien reikiant; dėl to kožnas nor jam tarnauti.

Ryto metą strapt pašokau iš lovos, sumečiau poterius, ir pradėjau rašyti giesmę. Po pusritės atneše audėklą arba marginį ir pradėjau siūti mergelėms striukies. Trečią vakarą įnikus11 šeimynai giedoti aš atsiliepiau: „Palukėkit, aš jums pagiedosiu giesmę naują apie Šventą Morkų.

Kaip tikt pagiedojau tą giesmelę, mergaitė tujaus pasakė ponui, kurs išėjęs meldė, kad antrą kartą pagiedočiau. Ką kad padariau, prasidžiugo ir sau išrašęs. Dar sulig tuo kartu mane pamylėjo taip, jog ir darbą pabaigus nenorėjo manęs išleisti. Bet kas atėjo, tur išeiti, todėl ir aš padoriai užmokėtas benc benc sudėjęs savo daiktus išėjau į Plungę.

*

Atėjau i tą miestelį, nedėlios rytą, bažnyčią radau pilną žmonių gražiai begiedančių rožančius, paprastai žemaitiškai. Visi vyrai buvo stambūs, augaloti12 su plačiais pečiais. Gerai apsidarę su kailiniais arba sa pilkomis sermėgomis. Tos buvo pasiūtos su atriestomis apykaklėmis, par liemenį gan suveržtas, priešakėj vienu eitų su plačiais guzikais, o retai kurio sa ablikais13 užsegamas. Aš kaipo jaunas dabojau moteriškųjų, kurios savo kairiojoj pusėj bažnyčios meldės, vos ne visos klaupusios ar pri grindų prisimetusios. Apsidariuses buvo su margine striukėmis, su drižais sijonais. Galvas buvo apmuturus14 sa didžiais pirktiniais skepetais, už kurių netekėjusių mergelių užkištos buvo rūtos. Ant pečių kybojo pirktinės ar žiekuotos pačių austos skaros. VisOs su kurpėmis apsiavusios ir, tiesą papasakius, labai gražios. Iš to supratau Plungiškius turint gan duonos.

*

Bažnyčią didžiai išpuošta, altoriai pašalatyti, tuo tikt negerai, kad iš medžio padirbta. Argi turtingi Plungiškiai negalėtų išmūravoti namą Dievui? Nes dabar tur it karvę, kuri pati yra iš miesos, o ragai iš kaulo. Bažnyčia medinė o varpyčia15 mūrinė. Miestelis sa akmenimis išgrįstas, žydų daugybė. Maž tetrukęs Plungėj, traukiau ant Zarienų linkon: atėjau į Kapsudžius ir tik įlindau pas gerą ūkininką Kazlauskį arti kelio gyvenantį. Padoriai priimtas siuvo ko tik rejkėjo. Viena subatos16 vakarą paklausiau gaspadorių, ar neleistų su šeimynos pajuokuoti. Tiems leidant, mergelės namiškės pakvietė kito kiemo jaunuomenę. Susirinkus pirmu dainavo šiaip.