Devintoji giesmė
Taip bėga!... Ir kas sulaikys?
Par amžius nuo lašo prakiūra akmuo!
Tai kas ir darbuos juos pavys?
Siūbuos taip ir amžius kitus;
O žmonės, ką vakar vaitojo, dejavo,
Rytoj gal linksmesniai sukrus!
Kas žino? Ir kas tai atspės?
Mes einame priešais aklą vilnimi,
O teks, ką Aukščiausis žadės!
Tarp skausmo erškėčių brangi!
Netyčia viltimi ankstyboji aušra!
Žengt priešais drąsiai jau gali!
Miegojai be žado, vilties!
Tik kaukė šiaurys, kalė pančius — ledus,
Užklodamas rūbais nakties!
Tau ranką pirmieji padavę?
Gal kaulus užpustė Sibiro sniegai?
Gal laimę atrado, sapnavę?
Bet tavo veislė — milžinai!
Į kelią drąsiai! Prasidžiugsi ryto:
Tau Vaičių paliko jisai.
Atgimus tarp skausmų — vargų!
Kas smertį sutiko, tas giesmei atbus,
O tau dar užteks milžinų!
Greitoji vilnis vilnį gena;
Taip tautos ir kartos vaitoja, žygiuoja
Ir mainos, bet amžiais gyvena.
*
Pamėgus rūbus vis naujus:
Tai žvilga baltoji, tai žydžia žalioji,
Tai kūnas jos nuogas — gražus.
Sau skindavai žiedą raudoną.
Dabar štai ruduo; nuogą lauką matai,
Ar krintantį lapą geltoną.
Ir jai tarsi ko neramu!
Užgieda sesutė toli kur verksmingai,
Ir atbalsiai eina mišku.
Ir klykdamos renkas būriais;
Žmogus lyg ko trokšta ir dairos, ir laukia;
Gal šalčio kurs vėjiais ateis.
Tiktai medininkas kur šovė;
Tik šiaušės upelis nuo vėtrų šlapių
Ir bėga, linguodamas srovę.
Rugiai vilnimis sužaliavo..
Antai ir Motiejus ant širmio išjojo
Ir apsuka padirvius savo.
Ir ko benuliūsti tikrai?
Jau dvarą ketvirtą ant vardo pačios
Nupirko, ir deria laukai.
Ir sūnų mažutį linguoja;
Ant lopšio, kad kūdikis verkia graudingai,
Lietuviškai jam uždainuoja.
Ten vedė mergaičių puikus,
Ten augo kartu dainininkės visos;
Ten amžius taip bėgo gražus!
*
Banguoja ant dirvos plačios;
Užraitė sau ūsą Motiejus gražiai
Ir grįžt, pasiilgęs pačios.
Užsukęs iš uošvio namų;
Pagrįžo iš Kursko! Nemažas tolumas!
Pati pasiilgo tėvų.
Tik žiba ir žvilga puiki!
Gražesnė tikrai! O akies spinduliai!...
Beskų inžinieriaus pati!
(Kas nauja, tai žmogų ir traukia)
Ne mokytų vyrų lietuvių kalba
Garbės po Europą sulaukė.
*
Motiejus pagrįžta keliu;
Paleido vadžias; žirgas, poną supratęs,
Iš lengvo sau eina žingsniu.
*
Nuo prakaito žemė juda!
Kad jauno pavasario saulė užšvis,
Ir ką man atnešte tada?
Nukąs jūsų pumpurą žalią;
Apkals be širdies kietą lovą ledais;
Be žado už mirstė apšalę!
Ir grūdą žegnodamas sėjau:
Saulutė užšils, rausvą diegą3 išves!
Ir pėdas sau riši, pjovėjau!
*
Brangesnė už varpų laukus,
Prigėrus ne prakaito, — kaulų, kraujų!
Kada tavo vaisiai atbus?
Kryžiokų kares kas giedos?
Ant kaulų, kapų auga kalnais žolė,
Linguojas nuo aukso rasos!
Karionės ir trenksmas ginklų!
Vergijoje sūnūs didžių pranokėjų,
Užmirę tarp šiaurio nagų!
Prigėrus tiek kraujo brangaus,
Be vaisiaus užmirs? Neatgims niekados?
Nekelsis iš miego sunkaus?
Tik reikia vilties ir darbų!
Aš grūdą pasėjau, ir grūdas nenyksta;
Tai duona iš kraujo tėvų.
Kaip kūdikis motinos krūtį;
Pamėgau tave, kad laukus tavo sėjau!
Neleisi tu kraujui pražūti!
Apleisdamas, ieško kitos:
Kurs vargdams, tavęs maloniai nesapnavo,
Tas meilės nežino šventos!”
*
Ir Tumas išbėgęs sutiko.
Pabudo Motiejus, sapnavęs ilgai;
Ant veido šešėlio nebliko.
*
Broleli tu mūsų brangus!
Atspėk!... Neatspėsi!... Tau saulę užšvis!
Iš Jelgavos buvo žmogus!..”
*
„Taip, tai jisai
Bet ką? Ar atspėsi kada?
Gal to ir sapnuoti dar nesapnavai!
Atbus, o atbus Lietuva!...
*
Kaip mūsų apleidai jau šalį;
Ir tau įstabu! Čia nemiega visi:
Darbuojas kiekvienas, ką gali.
Kaip mūsų pašoko tėvynė!
To vakar nebuvo!... Tau rodos sapnų!...
Daug galima norint užgynė.
Laurynas tai vien tik šaka!
Jam misija teko tarp latvių didi!
Ir ten juk tai brolių kalba!
Taip žūva, nupuolę giliai!
O ką? Pasakyk gi iš savo malonės,
Juk knygų atėjo glebiai?”
„Ir taip, ir ne taip; mat šiandieną
Laurynas visiems netikėtai padarė:
Juk atsiuntė knygą tik vieną”.
Taip Tumo prigautas skaudžiai;
Bet ką? Neišrasi juk spąstų ant vėjo...
Jis vėjo pagautas seniai.
Jam padavė knygą nuo stalo.
„Tau veido dangus apsiniaukė, matau,
Skaityk, gal nušvis nors prie galo!”
*
Gana nuo nedoro to tvaiko!
Skaičiau Senkaus Jurgį: darbščiai kalvis audė,
Bet gaila ir masto, ir laiko!
Kalba nekalta Aniolų!
Giesmė tai ant žemės dangaus nužengimas
Gražybėje jausmų, varsti!
Ant kelio dienų nekaltų!
Tas gali giedoti, ir bus begalinė
Garbė jam tarp žemės sunų!
Bevardžių, baisių dainininkų;
Jie saulės taip bijo: suglėbę sunyksta;
Kaip gailu! Tiek būt darbininkų!”
*
Atsiliepė Tumas juokais —
Bet argi poeto tarp mūsų nebus?
O gal išrinktasis — tasai?!
Sumindžioti ar pabučiuoti;
Iš aukšto negalima koją lengvą
Paspirti, ką teks gal goduoti4”.
*
Jai sekas skanduoti eiles;
Išmoko nuo Juozo; klausytis gali,
Kad skaito eiles ir paikės”.
*
Nebuvo par daug jai meilus;
Bet paėmė knygą, ir lyg įkvėpimas
Nušvito par veido lankus.
Apsėdę aukštai apie stalą;
Nors pradžią poemos ir buvo jau skaitę,
Bet troško išgirsti jos galą.
Žiūrėjo, koksai spindulys
Ant veido to skeptiško, šalto užšvis?
Ir ką jau paskui besakys?
Mokėjo skanduoti eiles;
Poeto grąžiai sumastyti sapnai
Graudino jų širdis jautrias.
Ir siūlo tolesnio ilgėjos;
Motiejus tik tarė: „Klausytis — ramu,
Bet reikia poemai idėjos”.
Klausykimės, — rasme toliaus!”
Anusė vėl skaitė; apimdams karštumas
Jos balsą vis taisė skardžiaus.
Užžibino tarnas žvakes;
Tylėjo visi, ir vien laukė tiktai,
Kame juos poetas nuves?
Kiek vervos ir jauno karštumo!
Kalba neseniai taip sunki, o eilių
Apimt neapimsi lengvumo!
Lietuviai tikrai milžinai:
Tik rodos pradėjo pakilt Lietuva,
O štai jos pirmieji darbai!
*
Poemos mat galo dar laukė;
Vienog jau nutruko poema graži,
Jos galą poetas nutrauks.
„Jau galas”.
„Jau galas tikrai?” —
Užklausė visi; ir tyla vėl giliausia!...
Kaip gražūs poeto sapnai!
*
Motiejus ant galo prabilo —
Seniai mums reikėjo poeto — galiūno!
Nors kartą krūtinė sušilo!
Nors giesmėse vardas užliks;
Iš jų mūsų sūnūs sau pobūdį gers
Ir eis, iki garbę sutiks”.
*
Maironis bus giesme garsus!
Atspėjo. Stebėtinas proto šviesumas:
Atspėjo draugių jis visus.
Jog mūsų jis Virchovu stos;
Šiandieną Maksva meldžia jauno tyrėjo
Dėl savo sakyklos aukštos!
Pasiekė Šveicarijos šalį:
Ten gentium jūra išgaldo karštai,
Ir žodis jo daugel jau gali!
Čia įtekmę5 svarbią turėtų:
Lietuvių čia būtų šviesa ir viltis,
Į „reichstagą” tekti galėtų.
O ko dar sulauksme rytoj!
Kiekvienas vistariškas6 susirinkimas
Negali apsieiti be jo.
Darbuojas, velniop sau palinkęs;
Maringais nuodais brolius pena tiktai,
Ameriką sau išsirinkęs.
Sodina, pakirsdams šaknis;
Jis peilį ir kraują norėtų matyti,
Užtemdęs dėl būro akis.
Bet pardirbti jau negalėjo!...
O, Juozas — galva! Kaip į darbą vadino!
Kaip žmogų pažadint mokėjo!”
*
Motiejus kalbėjo nuliūdęs —
Suprato tai gudas; turėjo nusmaugti
Į šaltą Sibirą išgrūdęs.
Kad grūdo į cerkvę vaikus,
Vilaitis neleido; erelis nakties
Tada jam įgilo nagus”.
*
Atminus jog brolio nustojo;
Motiejus ją žodžiais meilingai ramino,
Vienog širdyje pats raudojo.
Ir taip neužges jo žvaigždė:
Jis brolius pakėlė, akis jiems atdarė,
Ir jam — atgimimo garbė!”
*
Čia Goštautas senas prabilo —
Vienog prisidėjo nemaž ir Marinė,
Jog mūsų tėvynė sukilo.
Ir mokslo aukštesnio nematęs,
Su norais vienais gal sau būtų miegojęs,
Tikros Lietuvos nesupratęs.
Garbingąją Vytauto šalj,
Ir ji už tėvynę nemaž nukentėjo
Ir šiandien pagrjžti negali!”...
*
Atsiliepė Tumo pati —
Taip būti laimingi abudu galėjo!
Dabar skiria upė plati”.
*
Nuliūdęs Motiejus atsakė —
Visur išrinktieji daug turi kentėti;
Juk šviečia tik deganti žvakė!...
Kad mūsų apleido šalis:
Man laimės gana - didį vyrą mylėjau,
Kurs švies man žvaigžde par naktis!
Suvest niekados negalės,
Vienog nors giesmė gal kada mus suves,
Ir bus man gana tos garbės!”
*
Bus giesmėse Juozas garsus:
Juk jis tai tėvynei akis atidarė!
Juk jis tai sukėlė visus!
Ar maž mus garbe ji apraitė?
Paryžius ir Viednius ir Temzos namai
Goduoja plačiai lietuvaitę!
Ją vokiečiai gavo girdėti;
Būk ciecoriui Vilhelmui taip ji patikus,
Jog teikės su jąja kalbėti.
Jo tėviška galia plati!...
Bus vardas Vilaičio tarp mūsų garsus,
Bet ir Marinė garsi!”
- Baltosios marios — turima omenyje Baltijos jūra. [przypis edytorski] ↩
- pati — žmona. [przypis edytorski] ↩
- diegas — prasikalęs sėklos daigelis su dar neišsiskleidusiais lapeliais. [przypis edytorski] ↩
- goduoti — būti godžiam, šykštėti. [przypis edytorski] ↩
- įtekmė — įtaka. [przypis edytorski] ↩
- vistariškas — istoriškas. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Tarp skausmų į garbę · Okładka na podstawie: eflon@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Tarp skausmų į garbę · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-tarp-skausmu-i-garbe/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.