Aštuntoji giesmė
Ir spindi sniegai akimis;
O taip neseniai baisūs žiemio1 sparnai
Nešiojo ir vartė pusnis.
Lyg vilkas tarp girių užklydęs;
Bet priešais jo eina stipresnis rytys2;
Raminas, iš tolo išvydęs.
Lyg vilkas pasotintas snaudžia;
Bet brolis — rytys — draugo ieško, nemiega,
Žvaigždės ant langų pirštais audžia.
Septyni antai šienpjoviai!
Aukščiaus ir šviesiaus Grigo ratai3 apvirtę;
Sietynas4 tik šviečia tamsiai.
Man tinka, kad šąla, tyku;
Kad kyšo iš pušnių beržai apšarmuoti,
Ir bėga rogutės mišku.
Kas kartą garsiaus ir arčiaus;
Svečiai gal sušalę, šarma aptraukti;
Prie sauvaro būtų linksmiaus.
*
Užvaišino senas Juška.
Ar gal kur ir kitur dar iš kelio užsuko?
Bet vaišintis būtų gana.
Kaip sakė, seniai ištekėjo.
Koks skyrius tarp mūsų! Aš maž ką mačiau,
O jis tiek pažinti galėjo!
Ir visko išsižadėti!...
Išplėšti sau širdį!... O ne, negaliu!
Ne man visą amžių kentėti!
Aš jos užaugintas sūnus!
Kad laimė sapnuojas, žengt kalinio koją...
O koks prilikimas baisus!
Išvestų mane ir tarp žmones?
Aukščiausi! Spėkų be pavydo davei,
Tai kam man jaunam tos karionės?
Ten mano senovės draugai.
Tarp mokslų juos gali linksmybė bučiuoti,
Čia man ir sunku ir aukštai.
*
Jau Vaičiui ir kojos nušalo.
Gana tų sapnų? Laikas grįžti į vidų:
Gal sauvaras verda ant stalo.
*
Bevaikščiodamas vienas ant vėjo?
Mat brolis pas Jušką užtruko ilgai” —
Graži Vilaitučė kalbėjo.
*
Tik griebia už ausį rytys;
Jei grįžti į Kauną taip šalta vėl bus,
Tai mums ir akis išplikys”.
*
Viešėti svečiams įkyrėjo;
Kur akys pažvelgs, dunkso lygumos baltos,
Ir šūkauja balsas tik vėjo.
Linguojas pražydę, žaliuoja!
Kur akį užmesi, gyvybę matai!
Linksmiaus ir krūtinė kvepuoja!
Pas mūsų tada atvažuotų!
Kad krinta ant vakaro ilgas šešėlis,
Gražiai čia dėl jo uždainuotų!
Kas širdį uždegtų šalčiausią!”
*
Nors Vaičius taip prašė ir klausė.
Kad prašomos, kaip užtylės?
Vienam pasakys!... Juk paliks paslaptis!...
Juk tas jau kitiems nekalbės.
*
Aplankė metus praeitus
Ponaitis; dabar jo sesuo Goštautučė
Man rašo ir siunčia balsus.
Kad mat netikėtai visai
Po Vytauto iškilmės jam užgiedotų
Musiškių mergaičių pulkai”.
*
„Ir ji apie Vytautą šneka!...
Tikrai, jei jo garsas plačiai taip pasklis,
Nauja juk tik epoka teka!”
„Tai kokią ten giesmę giedos?”
Anusė nusijuokė lūpų ribą:
„Mat jis nežinotų dar jos!”
Pakėlė... jai akys žibėjo!
Dvasia įkvėpimo užšvito ant veido,
O balsas skardžiai taip skambėjo:
*
Linksmybės teskrysta balsai!
Tegul jie pažadina širdį kiekvieną
Ir pakelia dvasią aukštai!
Kaip marių vilnis,
Taip linksmesnė viltis,
Teeina po Lietuvą mūsų!
Ir vardas garsus
Tepažadins visus
Nuo Vilniaus ir Kauno, ir Prūsų!
*
Kuri po vargų užtekės!
Šiandieną lietuvis didvyriui tėvynės
Didybės vainiką uždės!
Ir garsas tasai,
Lyg kad varpo balsai,
Aplėks mūsų nuskriaustą šalį!
Po rūmus gražius,
Po butus nešvarius
Pakils, kas atbusti dar gali!
*
Tarp mūsų stos amžių dvasią!
Pakils milžinai, sau krūtinę apkalę,
Uždegę ją meile didžia!
Po amžių penkių,
Po kelionių klaidžių,
Atgimus tarp skausmų tėvynė,
Kaip rytas užšvis!
Ir pradžiugs tiems širdis,
Ką šalį mylėjo ir gynė!
Tu, Vytaute, didis vadove tėvynės!
Tu skardas didžios praeigos!
Ir Lietuvai garsų vainiką nupynęs!
Būk pranašu ryto aušros!
Taip amžių prašnek!
Mums krūtinę uždek
Darbais milžinų — pranokėjų7!
Tarp skausmų — vargų
Teeina žingsniais tėvų
Augintiniai tavo idėjų!
*
Jog Juozo sesuo tai tikra!
Ne kaimo mergaitę, bet apšviestą mato!
Ir kaip dar lietuvė karšta!...
*
Pribūsi? — jos Vaičius užklausė —
Ten bus ir lietuvės; ir joms atgimimo
Garbė paskirta nemažiausia.
Ten Vytautą didį didžių;
Jo vardas, po Lietuvą skrysdams plačiaus,
Bus mūsų pirmuoju žodžiu!”
*
Tai Juozas pagrįžo namo.
Tur būti ir jam įkyrėjo rytys,
Nes baltavo antakiai jo.
Retai buvo liūdnas kada;
Visai atsimainė: kur kitas vaitojo,
Jis šypsojo lūpų spraga.
*
Prie jo ir šilčiaus, ir linksmiaus.
Susėdo visi: svečiui teko nuo galo;
Namiškiai aplinkui toliaus.
Kalba lyg kad upė tekėjo.
Bet Juozas užvis8 buvo linksmas, šnekus,
Ar gal tokiu būti norėjo.
Kad audra paleidžia upes,
Išlauždamas spragą — kastinę9 akmens,
Krantus rodos savo pames.
Vėl užtvenktas — prūdas plačiai;
Tik mala, sujudinęs girnų sparnus,
Ir miltais išeina rugiai.
*
Ir valandos bešnekant bėgo.
Valandrodis mušti pradėjo devynias;
Ir akys ilgėjosi miego.
*
Atsiliepė Juozas ant galo —
Paimk Duonelaitį ir mums paskanduok,
Kad kas neužmigtų prie stalo.
Kurs Lietuvą būriškai10 gyrė;
Tai tikras Omieras11, nors kartais juokingas;
Jis būrą giliausiai ištyrė.
Praėjusio amžiaus lietuvį.
Bet kur pats poetas? Ar buvo tikrai?...
Girdi tik jo margą liežuvį”.
*
Ir taip Duonelaičio gana.
Geriaus Anykščių gal šilelio užteks;
Gražesnė juk čia ir kalba.
Lietuviai taip turi mažai!
Ar gal apie Schilerį ką apsakys?
Taip Juozas kelia jį aukštai”.
*
Dar kas gal prie stalo užmigs.
Jau merkiasi akys, dūšelės apšilo;
Rytojui «šulieris» atliks”.
*
Pragys nebužilgai gaidžiai!
O ten ant rarotų, kad kelias prašvis,
Rogutėmis šliaušme šarpiai.
*
Tik Vaičius ir Juozas ilgai
Užmerkti negali blaiviųjų akių;
Sapnuot nesapnuojas miegai.
*
Ją paslėpdams veidu šviesiu!
Ilgai kalinys aš be žodžio kenčiau!
Tylėti ilgiaus negaliu!
Tikiu tau kasdieną drąsiaus;
Ir galvą, ir širdį tu jautrią turi:
Pravesk gi man kelią toliaus!
Atstumsi mana, jau matau!
Bet amžių kentėti — tylėti — sunku!...
Lengviaus būtų mirti tuojau”.
*
Jau buvo supratęs seniai.
Kas tiek iškentėjo, tiek buvo tarp žmonių,
Tas parmato žmogų giliai.
*
Dabar tik galiu pasakyti,
Jog jei nejauti pašaukimo tikrai,
Tai nėra ko laiką trukdyti.
Kaip kūdikis nori pabėgti?
O ne, neišbėgsi: kariauja visi!
Visur reiks kariauti, kentėti!...
Plačiaus savo skleidžia sparnus!
Jam žemės — mažai; melagingi — sapnai,
Jis sklysta tarp audrų drąsus!
Nebūk, kaip keleivis bailus!
Kaip vyras atstumk, kas sapnuojas slapčia
O Dievas palengvins skausmus!
Ją traukia, kas aukšta, gražu!
O ar gi karionę gražesnę matai,
Kaip žengti Aukščiausio vardu?
Mes miegame, dunkso naktis!
Mus spaudžia vargai, spaudžia žmonės pikti,
Bet daugel dar galime vis!
Ką Dievui savęs nepavydžia!
Mums reikia lietuvių, ką dirba ir tyli,
O rasme sau ateigą didžią!”
*
Tik atbalsiais gaudė byla.
Tėvynės didvyriai! Tyla jums kalbėjo!
Didvyriams kalba tai tyla!...
*
Ir spindi sniegai akimis!
O taip neseniai baisūs žiemio sparnai
Nešiojo ir vartė pusnis!
- žiemys (tarm.) — šiaurys, šiaurės vėjas. [przypis edytorski] ↩
- rytys — rytų vėjas. [przypis edytorski] ↩
- Grigo ratai — Didieji Grįžulio Ratai, žvaigždynas. [przypis edytorski] ↩
- Sietynas — žvaigždžių spiečius Tauro žvaigždyne. [przypis edytorski] ↩
- rarotos — ankstyvosios mišios per Adventą. [przypis edytorski] ↩
- paliaukime — baikime. [przypis edytorski] ↩
- pranokėjas — pirmtakas. [przypis edytorski] ↩
- užvis — trump. už visus. [przypis edytorski] ↩
- kastinė — iškasta duobė, kūdra. [przypis edytorski] ↩
- būriškai — kaip būras. Būru buvo vadinamas Mažosios Lietuvos valstietis lietuvis. [przypis edytorski] ↩
- Omieras — Homeras, sen. graikų poetas. [przypis edytorski] ↩
- gegzametras — hegzametras. lit. metrinio eiliavimo forma, kur eilutė susideda iš šešių pėdų — daktilių ir spondėjų: K. Donelaičio „Metai” parašyti hegzametru. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Tarp skausmų į garbę · Okładka na podstawie: eflon@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Tarp skausmų į garbę · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-tarp-skausmu-i-garbe/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.