Rozdział 9 z 12

Septintoji giesmė

Adomo tėvyne, tu, žeme plačioji!
Kur kūdikis verkdamas gema,
Kodėl kaip našlė ta par amžius vaitoji?
Kas suteikė tikslą tau žemą?

Kas ašarų tavo išsemtų marias?
Išgydytų skaudžią krūtinę?
Kame tavo žingsniai keleivį nuves?
Kur tavo mislė1 paskutinė?

Kad vasaros naktys ant aukšto dangaus
Žvaigždžių milijonais nušvinta,
Ar kas varsomis tavo grožę pagaus?
Kam tavo rasa nenukrinta?

Par melsvą padangį lyg Aniolas skrysta
Ir neša vargu užmiršinią!
Žmogus, kurs tarp marių kaip laivas užklysta.
Lyg dangišką girdžia šaukimą!

Bet audra, dangaus pavydėjusi veido,
Išraitė prieš vėją sparnus,
Sukėlė marias, joms perkūnas nuleido,
Ir pragarą jaučia žmogus!

Kodėl tu, plačioji, taip veidą mainai?
Kame tavo žadas jautrus?
Tai kartais prasijuoki saule aukštai,
Tai skaldai į žmogų žaibus!....

Vyriausia duktė žengia tavo keliais:
Žmonijai paveikslas baisus!
Kad tau ir anai amžių galas susieis,
Kokia ištarmė jums bebus?

Bet jūsų sūnūs nemylėti jei drįstų,
Jei motinos parvertų krūtį,
Tegul ant galvos jam perkūnai užklystų,
Ir amžinų rastų pražūtį!...

Tegul jam nešviestų dienos spinduliai,
Ir žemė augintų usnis2!
Žmonijai jo ašaros ir sopuliai
Tegul nuramintų akis.

Ant kalno Golgotos ties miesto Sijono
Ant kryžiaus ištiesęs rankas,
Mesijas jums laimina; žaizdos Jo šono
Štai gimines glaudžia visas.

Nuo saulės tekėjimo švinta aušra;
Tai naujas surėdymas3 žemės!
Nežemišką bylą apsako burna!
Dangus nusiblaivė aptemęs!

Po apskritą žemę Jehovos garbė
Apėjus, kaip saulė užšvito!
Išrišo tamsybes Jokūbo žvaigždė!
Nebėra išganymo kito!

Bet Aniolas smerčio ir Aniols Dangaus
Kariavo, kariaut nenustos;
Taip atilsis nėra dėl žemės sūnaus,
Ir nėra be audros dienos!

Kariauti! Kariauti!... Ant to jau žmogus!...
Vienog kad nors šviestų dienai
Ant Aniolo balso kad miręs atbus,
Kad džiaugtųsi norint tada!

Kiek kartų ant žemės taip vėlai tamsu,
Jog saulė lyg gęsta aukštai!
Kiek kartų žmonijai taip vėlai skaudu,
Jog kryžiaus rasos nematai!

Kad Volteris išjuokė, kas tik žmonijai
Vien buvo brangiausia užvis,
Par maištą prancūzą kad badė galvijai
Ragais į Bažnyčios duris.

Kad upėmis Abelių kraujas tekėjo,
Altorių užsėdo merga,
Kad viskas švenčiausis pamintas gulėjo,
Ar švietė viltis kam tada?

Dar švietė; ir švietė iš amžino Rymo4!
Ten laivas nebijo verpetų:
Ir sergi ir sergės jį nuo paskendimo
Aukščiausis par tukstančius metų!

Štai „Lumen in coelis” skaisčiaus užtekėjo
Ir švinta nauji jau rytai!
Saulėlydis vėlai atbusti pradėjo,
Ir bėga prie tėvo vaikai!

Visur atgimimas, jauni gyvata,
Ryšiais susivaržius vienybės!
Vieni tik kada ar atbus Lietuva?
Kas jos išblaškytų tamsybes?

Ją žudo liga, o gydyklos užgintos;
Vien galima smertį tik gerti;
Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos,
Tik leista žaizdas jai atverti!

Užgintas jai prosenių šventas liežuvis;
Jai uždraustas mokslas ir raštas;
Ištart vardą motinos bijo lietuvis!
Ir jam Lietuva — ne jo kraštas!

Sūnų jos sveikina Sibiro sniegai
Vien baltina kaulus toli!
Namus jiems ar drasko platburnių5 nagai,
Ar išgaruos būdo pikti.

Bedievių, girtuoklių, vagių, paleistuvių
Priviso po šventą tėvynę;
Nutukę iš prakaito, kraujo lietuvių,
Jiems verkti ir skųstis užgynė!

Jaunuomenė mūsų, graži augo viltis
Iš mokslų vien geria nuodus!
Šviesybės sakyklos dėl jos tai naktis,
Ką temdo švenčiausius jausmus!

Be Dievo, be meilės, tikybos šventos
Kur šaltas mus protas nuves?
Tarp skausmų ir audrų viltis, kad atstos,
Ar protas patsai neužges?

Kame gi pagalba? Vadovai avių,
Kuriems davė valdžią Dangus,
Vieni atitrauktų nuo žingsnių klaidžių,
Bet pančiai jiems riša ginklus!

Ir jie ar be krislo? Iš pokilių audžia
Be rūpesčio linksmai dienas,
Ar norais gerais užganėdinti snaudžia,
Ar verkia nuleidę rankas!

Ir balsas vidaus stebuklingas, baisus
Lyg sakė Vilaičiui tada:
„Aš siunčiu tave; eik ir žadink visus!
Tave ves Apveizdos ranka!”

Ak, kiek tai jau kartų tą balsą girdėjo,
Kurs žadino jį par naktis!
Kiek kart nuvaryti kaip sapną norėjo!
Bet veltu: visur seka jis!

„Brangiausi šventos kūdikystės sapnai!
Jūs siekiai gražiausių dienų!
Ar vėlai užšvietė? Ar bus nevėlai
Po tiek praeitų vėsulų?”

Žmogus įstabus! Jam tik amžių kariauti!
Jis atilsio bijo tylos!
Kad nekaukia audra — nemoka keliauti!
Jis ieško pernykščios dienos!...

Štai pabaigė mokslą. Seniai kaip Marinės
Nematė, matyt nenorėjo.
Jau širdį užspaudė. Jaunos jo krūtinės
Jau skausmai užšalę tylėjo!

Ir ko gi belaukti, kad balsas vidaus
Taip aiškiai dabar jį vadina?
Pamint nenorėtų to balso gražaus,
Tai kas gi jį trukdo, baugina?

Jo vakar visi išsiskirstė draugai,
Ištroškę kariaut už tėvynę;
Kodėl tęsia, miestą apleisti patsai?
Kame jo mislis paskutinė?

„O kas pašaukimas? Gal sapnas gražus,
Kursai kūdikystei pamėgo?
Matušės išgirtas. Žmogus atsibus:
Pabėgs, kaip jaunystė prabėgo?

Gražus pašaukimas! Bet eiti keliais
Kur visko išsižadėti!...
Atsakymą duoti, kad amžius susieis!...
Ir kaip gi menkam išgalėti?...

Graži vasarvydžio žvaigždėta naktis,
Ir mėnuo, kurs žiūri aukštai!...
Jums aiški širdies kiekviena paslaptis,
Jaunųjų širdžių jūs sargai!

Kad miego nenori, jaunoji krūtinė
Ir ieško vien jūsų kalbos,
Ką sako tada jai žvaigždė sidabrinė?
Atdenkite paslaptis jos!

Širdis gal pati nesupranta tada
Ko geidžia; pati sau meiluoja;
Atdenkit, ar vien pašaukimo našta
Taip Juozui krūtinę linguoja?”

„A, broli mieliausis! Ir kaip netikėtai!” —
Čia Juozas pakėlė akis,
„Motiejus!”... Ir netiki šviesai žvaigždėtai...
„Iš kur tai ir kaip gi čia jis?”

Po metų penkių nesimatę draugai
Kiek klausimų turi, kalbos,
Kad veikalus nori apimti trumpai
Tiek metų, dienos kiekvienos!

„Ak, kaip aš laimingas, jog randa tave
Man sakė, esi išvažiavęs;
Į Varšuvą vakar tiktai vakare
Esmi iš namų atkeliavęs;

Laurynas mat kunigu; dirba karštai;
Atvyko dabar pas tėvus;
Kodėl taip retai jau jam terašai?
N’aplenksme kartu jo namų”.

„Vargiai, ar galėsme: ryte išvažiuoju”

„Ryte? To, Juozeli, nebus!
Maldauju tavęs, kaipo draugas, geruoju,
O ne, tai patelksiu griausmus!”

„Ryte išvažiuoju: į Kauną skubu!”

„Į Kauną? Ryte? Juk paspėsi!
Girdėjau, jog mus užmiršai suvisu
Užeik nors dabar — atilsėsi!”

Čia Juozą bučiavo karštai, apkabinęs,
Ir traukė už rankos paėmęs;
Silpnėjo tasai: nuo žvaigždės mat auksinės
Daug buvo jautrumo pasėmęs!

Motiejus taip prašė, o gal ir širdis,
Širdis, ta silpnybė žmogaus,
Gal traukiai ir ėjo kaip jaunas vagis,
Kad jį pirmąkart kas sugaus!...

Ir ko gi ten ėjo? Vilties neieškojo!
Ją aiškiai atstūmė patsai;
Ar rasit širdis jo klausyti nustojo
Ir jautė drausmes jau mažai?

Ar rasit sau buvo pardaug įtikėjęs
Bet ko gi drebėjo krūtinė?...

Pats Goštautas buvo i miestą išėjęs;
Sutiko viena juos Marinė.

Nors svečias jai buvo matyt netikėtas,
Bet to nesuprasi visai;
Nors veidas išrodė skausmu pažymėtas,
Bet žodžiai tekėjo liuosai.

Ir atmainą matė Vilaitis Ne vieną:
Ne taip atvira ir širdinga.
Bet kas ir nemainos ant žemės kasdieną?
Ar laiko vilnis negalinga?

Tik vien kad, senovės atminus laikus,
Ilgėjos senovės gadynės
Jai veidas išblyškęs nušvito gražus!
Tai veidas senovės Marinės!...

„Mat Juozas į Kauną ryte išvažiuoti
Norėtų, Motiejus kalbėjo;
Nepameta vis kunigystės sapnuoti;
Tai kam tiek ir mokslo išėjo?”

„Tai didis paveikslas dėl mūsų menkų —
Sakyti pradėjo Marinė —
Taip matom idėjos mažai milžinų,
Tai Juozui garbė begalinė!”

Čia Goštauto tėvas pravėrė duris;
Štai svečias prieš jį netikėtas!
Bet mainos visi; atsimainė ir jis:
Jam Juozas dabar lyg norėtas.

Pasveikino jį kaip ligšiol niekados,
Tik vien iškalbėdams saldžiai,
Jog jo atviros neaplanko trobos
Taip brangūs, malonūs svečiai.

Ir kas įstabu! Jį ant vasaros oro
Užprašė į Aukštdvarį savo;
Nors tas atsisakė naudot iš jo noro,
Bet Goštautas prašė, maldavo.

Taip bešnekant laikas lyg upės vanduo
Jiems bėgo, gaivindams visus;
Pačiam gal Vilaičiui jau skausmo akmuo
Nuslinko, ligšiolei sunkus.

Kad sauvaras kunkulo vyrė puta,
Kad stalą apsėdo arti,
Ar buvo draugystė gražesnė kada
Taip linksma ir taip maloni?

Vilaitis nebuvo šnekus niekados,
Bet Goštautui žodžiai tekėjo;
Iš Juozo galvos ir iš dvasios drąsios
Jisai atsigirt negalėjo.

„Marinė užmiršt niekados negalės, —
Kalbėjo Motiejus patsai —
Jog Juozas išplėšė iš gaisro gerklės
Ją gyvą, kad degė namai!”

„Ir kaip atsigerinti6 Juozui galėčiau? —
Atsiliepė liūdnai Marinė —
Ar rasit kad tautišką gymną7 atspėčiau
Prikelti iš miego tėvynę?

Tas gymnas be trenskmo, be grožės žiedų
Turėtų kaip upė tekėti,
Kurios nesustabdo sparnai vėsulų,
Negali šiaurys užturėti8.

Tas gymnas gal ausiai nebūtų gražus,
Vienog jis į širdj įsmegtų;
(Toks būdas lietuvio, kurs laužo ledus)
Tas gymnas gal Juozui patiktų”.

„Tą gymną paskui gal atspėsi kada —
Ją partraukė tėvas saldžiai —
Dabar nors šį-tą mums paskambink ranka.
Tau stygos taip skamba gražiai.

Kad kvartopijono užgauni balsus
Tai rodos Dangaus įkvėpimą
Tau Aniolas kalba, užskleidęs sparnus,
Ir neša dienos užmiršimą!

Souvenir ir L’Absence9 tu ne kartą vartoji;
Retam atminties nepaliks;
Tegul gi ranka juos užskambins baltoji!
Ir mūsų gal Juozui patiks”.

Marinė paraudo. Nors tėvo valia
Jai buvo šventa visados,
Nors gundė ją ir širdis gal slapčia.
Bet kaip? Ar dėl Juozo kančios?

Vienog gi užsėdo prie kvartopijono,
Užgavo skardžiai jo balsus;
Ant veido jos balto, ant skruosto raudono
Lyg tarsi užšvito dangus!

Balsai, lyg pasemti iš Dievo galybių,
Kaip vilnys siūbavo ir pynės
Ir liejo monus nekalčiausių gražybių,
Ir veltu širdis nuo jų gynės!...

Nedaug čia ant žemės tokių valandų!
Laimingas, kursai jas turėjo!
Bet argi laimingas? Ant tų vakarų
Ne vienas gal kančią pradėjo!

Jūs valandos sunkios dėl žemės sūnaus
Jus gražūs bet skaudūs sapnai!
Kad jūsų ištroškęs žmogus nepagaus,
Kam žadinat širdį aukštai?

Kam Dangų pravėrę uždarot skaudžiai?
Uždarot be mielaširdystės!
Ir lieka tada vien širdies sopuliai,
Vėkas sunaikinę jaunystės!...

Jau buvo vėlu. Juozas grįžo namo.
Pavargėlius miegas bučiavo.
Dėl Juozo teip liūdna: važiuoja rytoj;
Ir pusbalsiu taip sau niūniavo.

Ir vėl tu mane, kaip piktoji dvasia,
Jau gundyti nori skaudžiai!
Ar tau negana mano skausmų slapčia?
Ar ašarų maž tematei?

O ne, nepaveiksi! Širdis užkasta
Atbusti negali sapnams!
Gana pagavimų, tuštybių gana!
Jau laikas užgimti darbams!

Žmogaus gyvata tai ne ryto juokai!
Ne rožėmis barsto takus!
Kiek kartų ji parveria širdį kiaurai!
Kaip tankiai jos veidas rūstus10!

Gana nuo žmonių prašinėti širdies:
Juk žemė — pakalnė verksmų!
Tik vien beprotis ilgą ranką išties
Pagriebti šešėlį sapnų!

Daug trokšta širdis, nes ne žemės duktė,
Ir veltu ji draugo ieškos!...
Tarp žemės juokų ji — nuliūdus našlė!
Jai ilgu šalies tolimos!

Gana jau karionės be tikslo gražaus!
Gana pagavimų, sapnų!
Jau laikas kentėti dėl aukšto Dangaus,
Ir vargti dėl gero kitų!...

mislė (brus., lenk.) — mintis. [przypis edytorski] ↩
usnis — piktžolių rūšis. [przypis edytorski] ↩
surėdymas — sukūrimas. [przypis edytorski] ↩
Rymas (lenk.) — Roma. [przypis edytorski] ↩
platburnis — plačiaburnis, šnekus. [przypis edytorski] ↩
atsigerinti — atsidėkoti. [przypis edytorski] ↩
gymas (sl.) — himnas. [przypis edytorski] ↩
užturėti — sulaikyti. [przypis edytorski] ↩
L’Absence — Romance saus l’aroles. com. par (i. Kar. Ta). [przypis autorski] ↩
rūstus — piktas. [przypis edytorski] ↩

Źródło i licencja

Domena publiczna · Maironis

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: base-text

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Tarp skausmų į garbę · Okładka na podstawie: eflon@Flickr, CC BY 2.0

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: CC-BY-2.0

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: cover

Tarp skausmų į garbę · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-tarp-skausmu-i-garbe/

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: LAL-1.3

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: editorial

Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.