Šeštoji giesmė
O ta po girias tebkukuoja;
Bet štai, kad lakštingala šūkaut pradės,
Raiboji užkimus dejuoja.
Puikiais apsikaišė žiedais;
Girias ir laukus nusidžiugęs žmogus
Linksmybes pripildė balsais;
Ir juokiasi Ir malonuoja;
Laumės varsomis patraukti spinduliai
Krūtinę meilingai bučiuoja.
Sulaukus svečių taip brangių:
Kad laivai po upę kaip gulbės pasklis,
Kiek giesmių, juokų malonių!
Jaunuomenei reikia platybės;
Už Vyslos laukai ją vylioja ir rodo,
Jog niekur neras tiek liuosybės1.
Poezijos ieško sapnų,
Ir plaukia par Vyslą būriai jų margi
Ant laivų kaip plunksna lengvu.
Egzaminai vargina juos;
Darbai jkyrėjo, ir laukia tiktai,
Ar greit ant namų bevažiuos.
Negriaužtų širdies jų jautrios!
Štai šiandien studentai iš miesto pasklis!
Į savo šalis išlakios!
*
Ar jiems nemalonūs namai?
Par Vyslą antai plaukia laivai keli
Prisėdus studentams pilnai.
Laukai apriesti pagiriais;
Kad pusdienio saulė ant girių nušvis,
Tos dunkso melsvais spinduliais.
Tarp miško ant pievos žalios;
Ir, kas dėl lietuvio užvis įstabu2,
Jie šneka kalba Lietuvos!
Visi lyg vienmečiai ir broliai,
Dar laukia kito; mat krūva nepilna:
Dar nėra Vilaičio ligšiolei.
Kaip kūnas be dūšios3 gyvos:
Kas dvasią pažadintų, drąsą suteiktų
Be jo iškalbingos bylos?
Jam, žino, taip laiko mažai;
Tik gailu, jog jo sveikata lyg kad nyksta;
Visur nori būti patsai.
*
Kaip galą šiandieną užmegsme?
Nušvis ir dėl Juozo gal veido tamsumas,
Ir savo krūtinę uždegsme;
Jos žodžiai pajudins visas;
Jos dvasią tikrai Goštautučė atspėjo
Ir gaidai parašė balsu”.
*
Ar ta, garsų koncertą davus?
Pavyktų greičiaus Lietuvos atgimimas,
Kad darbui lietuvių ją gavus”.
*
Jai Daugirdas tarė nuraudęs —
Po koncerto pirmo garsaus jau tada
Buvau ją pažint’ pasibandęs”.
*
Vis varsto krūtinę giliaus!
Bet vis tai dėl gero tėvynės jis darė!...
Na, na jau varyk jį toliaus!”
*
(Mat mūsų sutinka tėvai)
Jei Lietuvą troškau priminti, pažinęs;
Bet progos nebuvo ilgai.
Par tėvą meldžiau pasakyti,
Jog vienas lietuvių būrelis jos prašė
Tai giesmei balsus sustatyti;
Užprašė mane į namus;
Ji Juozą pažįsta; mums laimės linkėjo
Ir gyrė, jog darbas gražus”.
Ir ją mat mokėjo patraukti!
Pas juos ir dabar gal užtruko laimingas,
Tai nėra ko jo mums belaukti”.
Žmogus tai tikrai įstabus!
Iš tikro, jos, rodos, neapkenčia jis!
Ir kas jo suprastų takus?
Užprašė ir tėvas karštai;
Pati mat lietuviškai nori mokytis,
O jam nei primink apie tai!
Pačiam ją mokinti kalbos;
Mokinas gerai, atsidavus visa;
Garsi bus lietuvė iš jos!”
Jį partraukė Tumas skubiai —
Ant skubinas Juozas tarp pievų žalių
Atminkit dainuoti skardžiai”.
*
Prieidamas Juozas prašneko —
Nemaž apsukau; iki raštą gavau,
Taip pat mat užgaišti daug teko”.
*
Ar sutarė? — Klimas užklausė —
Gal vėl teologų pagalbos neprašo?
Paškanio kalčia ten didžiausia!”
*
Bet ką mums tikybos sapnai?
Ką veiks kunigai protą gulti nuvarę?
Ar sotins vien pilvą tiktai?”
*
Darkai vien tėvynės vienybę;
Jei toks bus tarp mūsų tiktai sutikimas,
Menka mūsų bus ir galybė”.
*
Maironis pradėjo sakyti —
Ar jam Baranausko ir Jaunio darbų,
Ką moksliškai kalbą taisyti...
*
Prikaišiot? — užkirto Griška —
Kam sąžines rišti? Liuosybei įvykus
Tegul ir dėl jų bus tikra!”
*
Mažai mes ką gerą pelnysme,
Jei vis tik iš naujo dalyką kiekvieną
Po dešimti kartų vartysme.
Jau tam atmainos nebebus!
Tikybos dalykai dėl mūsų šventi!
Privenkim užgaut jos jausmus!
Vien to reikalautų tiktai,
Ar kad daug padarė Antanas Juška,
Ar Jaunis, nors tai kunigai!
Nemindžioja jausmų žmogaus!
Bet vien tik dėl to, jog tikyba — šventa!
Jog žemė nebus be Dangaus!
Naudinga tik dėl piktadėjų4!
O kur dėl suspausto ir gero viltis?
Kas stiprins tarp audrų ir vėjų?
Jam tikinčią šaldys krūtinę!
Prakeiktas piktasis, kurs velnio nagais
Jam viltį išplėš paskutinę!”
*
Kad Juozas užpykęs ką plakė;
Nutilo; vien Klimas pradrįsęs paklausė:
„Tai ką gi maskviečiai atsakė?”
*
Vilaitis toliaus jau kalbėjo —
Ir norint rėdyti patiems mums paliko,
Bet savo pagalbą žadėjo.
Turiu ką linksmiausias žinias;
Mat laikraščio noras meilus dėl visų,
Nes kelią parodys, praves”.
*
Tą laikraštj jauną tėvynės?
Kurs bus dėl lietuvių, kaip pats atgimimas,
Brangus, kaipo juos atgaivinęs”.
*
Taip broliams pradėjo sakyti:
„Viltis mūsų — mokslas, tikyba šventi:
Jie galią suteiks mums atgyti.
Ji kvėpia į širdis dorybę,
O smegenis auklena visotinyčia5
Ir duoda ant žemės galybę”.
Kas šaukia į mokslą kas rytą?”
*
Kaip dvasią prikelt užmigdytą”.
*
Prikels mūsų nuskriaustą šalį!
Ant švento jo balso pakils milžinai!
Atgims, kas atgimti dar gali!
Jei rankos jį silpnos tetrauks;
Mums reikia didvyrių; be jų bus naktis!
Tėvynė aušros nesulauks!
Uždegdamas šventą žariją,
Ant aukšto jį darbo Dangus pavadino7 —
Pakelti tėvynę, draugiją!...
O mūsų saujelė — maža!
Ne vieną vargai gal anksti sunaikins,
Bet mūsų vienog ateiga8!
Į mokslą, kurs duos mums galybę!
Kad balsas lietuvio iš aukšto skambės,
Išgirs ir tamsi atkaklybė!
Tegul tau gudai jos pavydžia!
Tau, Klimai, istorijos tinka darbai,
Parodyk mums praeigą didžią!
Tegul mūsų Virchovu9 bus!
Griška tai filosofas, draugas tiesos,
Tautų apgynėjas smarkus!
Jis angą garbės atdarys!
Jis vardą lietuvių apdengs spinduliais!
Jis mūsų didvyrių lopšys!”
*
„Jis mūsų didvyrių lopšys!”
Dar klausės visi, bet kad Tumas pradėjo,
Jau taip uždainavo būrys:
*
Pavasarių dydžiai jauni jų darbai!
Vieniems tik lietuviams dvasia nesušilo:
Žiemos tebegaudžia ten vėjai šaltai!
Paleiskim balsą kaip žaibą griausmingą!
Prikelkim senovės tėvynę galingą!
Prižadinkm Lietuvą mūsų!
*
Ak, laikas atverti užmerktas akis!
Gana nusiminti! Pažadinkim viltį
Ir stokim į darbą, o saule užšvis!
Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!
Prikelkim senovės tėvynę galingą!
Prižadinkim Lietuvą mūsų!
*
Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
Mums teko par amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos!
Paleiskime balsą kaip žaibą ir t. t.
*
Ir stokim į kovą už žemę tėvų!
Viltis neužgeso dar mums paskutinė!
Juk gema10 tarp mūsų nemaž milžinų!
*
Priminkime Vytauto Didžio dienas!
Prikelkim liežuvį, ką sentėviai gynė
Ir vardą, kurs vietą Europoje ras!
*
Pakilo nuvergti tautų gaivalai,
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai laikas pakilti karštai!
*
Palaimintas darbas jaunos Lietuvos!
Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
Su broliais į darbą kaip milžinas stos!
*
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos,
Tegul ir tave ateiga tolimoji
Minėja!. .. bet išgamą mūsų tanios!
Paleiskme balsą kaip žaibą griausmingą!
Prikelkim senovės tėvynę galingą!
Prižadinkim Lietuvą mūsų!
- liuosybė — laisvė. [przypis edytorski] ↩
- įstabu — greitai pastebima. [przypis edytorski] ↩
- dūšia — siela. [przypis edytorski] ↩
- piktadėjas — piktadarys. [przypis edytorski] ↩
- visotinyčia — visuomenė, švietiškasis pasaulis. [przypis edytorski] ↩
- Varpas — literatūros, politikos ir mokslo mėnesinis (kurį laiką — dvimėnesinis) laikraštis, ėjęs nuo 1889 m. sausio mėn. iki 1906 m. Tilžėje ir Ragainėje. [przypis edytorski] ↩
- pavadinti — čia: pakviesti. [przypis edytorski] ↩
- ateiga — ateitis. [przypis edytorski] ↩
- Virchovas – Rudolfas Virchovas, vokiečių gydytojas, antropologas, biologas. [przypis edytorski] ↩
- gema — gimsta. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Tarp skausmų į garbę · Okładka na podstawie: eflon@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Tarp skausmų į garbę · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-tarp-skausmu-i-garbe/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.