VEIKSMAS II

Au! Miego noriu. Tas padūkėlis gaspadorius taip anksti prikėlė... Au!! Sakė, svečiai atvažiuosią... A kad jiems ratai nusmuktų! Tokiam darbymetyj svečiuos važinėti! Važinėja, važinėja; važinėja, važinėja, žmones gaišina. Ir kad bent kas iš to batų! Kaip nieko, taip nieko! Lauki žmogus, lauki, kaip saulės užtekant, kad bent nors vieną kaltūną kas nuimtų, kad bent vieną kas atlikėlę išvestą! Juk tai kaltūnai. Pone Dieve, atleisk sunkius nusidėjimus, tikri kaltūnai! Kam jos neįkyrėjo? Visiems nusideda už durų girdisi šlamėjimas Kas ten šlama.

Panelės dar tebemiega?

Kada gi jos šiuo metu kėlė? Juk dar tik aštunta valanda.

Tik aštunta? Ačiū Dievui, o aš maniau, kad jau dešimta! Bėginėjau, bėginėjau nuo apyaušrio...

Kur taip bėginėjai, ko ieškojai?

Vakar panelės įsakė nueiti sodžiun gauti daug rūtų; atnešti, prisodinti darželio, prisodinti puodžiukuosna1, sudaryt rožių so rūtomis kvietką2 ir pastatyti jį salione ant stalo.

Taip! Rūtos ir rūtos... pasilenkia į krepšelį Kur gi jos?

Palauk! Nubėgau Užežeriuos — prašau vienos mergaitės — neduoda, prašau kitos taip pat neduoda. Prašau trečios ir ketvirtos — neduoda ir gana. Tai, sako, įžagsi ir rūtos nudžiūs; tai sėklą išvaisysi, tai apžiūrėsi, nudyvisi3 ir visos rūtos nuruduos. Rėkia, baras, net baisu klausyti, ar burtus, sako, turite, kad čia taip ant rūtų užsipuolate? Visą sodžių išlaksčiau, nei vienos šakelės negavau. Tuomet aš greit — Pagojėn; sakau, našlė Martynienė turi pilną darželį rūtų — ji man duos. Ir, dėkai jai, davė, bet, nors žadėjau didelį sūrį, daugiau neišprašiau — negalioti daugiau duoti. Negalioti ir gana. Net čia ko darželin sodint, nei ko kvietkon skint, susodinau visas puodžiukuosna ir tiek.

Ir sakyk tu dabar, kam čia taip joms tų rūtų prireikė? Išteka jau, ar ką? O jei ir tekėtų, tai, žinau gerai, rūtų vainikan nepjautų. Užtenkta joms mirtų. Panelė gi Jancia ir ponas tai rūtų ir kvapo nemėgsta. Sako: smirda iš tolo tos jūsų rūtos...

Sužiūrėsi, kas joms kada užeina! Kad ir va: kiek jos būdavo prisibara, kiek prirėkia, išgirdę mane lietuviškai kalbant, išgirs gi kokią dainelę dainuojant — tai jau galas: išjuokia, negražiai pasimėgdžioja... Vakar gi kaip užpals visos: dainuok, Uliut, ir dainuok! Pradėjau lenkišką, kurią panelė Milcia vis dainuoja — visos ėmė rėkti: «Lietuviškai! Lietuviškai dainuoki. Užmiršau, sakau, užmiršau. Jos vėl prašyt, prašyt, ką tik nepabučiavo besimeilindamos.

Na, ir sakyk, ir tikėk, kas dedas! Gi man ir visai šeimynai utugresė4 gaspadorius lenkiškai kalbėti. Sako, taip ponai liepę..

Durniuoja, ar ką?

Tikrai durniuoja.

Kasžin, ar jie durniavo tada, kai prisakė mums vėzgurnoti5 nors šiaip taip lenkiškai, ar dabar durniuoja?

Kasžin. Aš nesuprantu, ar jie tada durniavo, ar dabar, bet kad durniuoja tai durniuoja... Tik nebereikės dabar mums liežuvio laužyt — ir žmonių juokint savo kalba. Bet jau ką dyvai6, tai dyvai. Ir gaspadorius negali atsistebėti iš to, kas čia dedasi. Sakė.

Uliut, jau keliamės. Eikš manęs aptaisyti! A, a! Ir Juzienė čia? Ką jūs čia dabar veikiate?

Mes, panyt, ruošiamės.

Ruošiatės, ruošiatės dviese, o prisišaukt negalima! Ak, jus tinginės, begėdės! Ulia, greičiau.

Dar koliosis pačios begėdės būdamos. Kad nedribsotumėt taip ilgai, galėtumėt ir apsiruošt, ir apsidorot. O dabar: miegos, miegos ligi pusdienio — praplės akis ir rėkia: tai jas apvilkite, tai apaukite, tai nuprauskite; lyg negyvėlės. Pfu! Surūgtumėte tokios tinginės! Užtat niekas ir neveda. Kiekvienas mano sau: «bėdą įsigysiu»! O kad žinotų ju pykti! Oi, oi! Piktos visos, kaip raganos, neduok Dieve! Bet, kas man darbo! Numoja ranka Tesižino! Tik gaila: kam teks — tas gailėsis, kam neteks — tas laimės! Oi, gailėsis, tai gailėsis... Dairosi. Pamato krepšelį Ta Uliutė tai tikra varna, numetė krepšelį pakojėn ir paliko. Ateis panelės ir bus riksmo... Ir ant jos ir ant manęs. Bent jau aš iškraustysiu.

Rūtos! Rūtos!

Gal žinai, Uliut, kokią dainelę apie rūtas.

Aš, panyt, moku daug dainelių apie rūtas, bet man taip nedrąsu nei iš šio nei iš to dainuot...

Dainuok, Uliut, pasidrąsink! Mes tavęs nebarsime! Nebarsime!

Nedrąsu prie Juzienės Dėdiene, padėk man tamsta, aš nedrįstu...

Padėk, Juziene, padėk!

Padėk, Juziene, padėki

Kad jau taip labai panytės norite... Galiu ir padainuot.

Dainuok, dainuok! Ir mes padėsime!

Dar, Juziene, daugiau, daugiau!

Negaliu dainuot, darbas laukia...

Nors vieną, Juziene!

Graži dainelė! Ir pirmoji ir antroji! Gal dar mokate daugiau?

Aš moku, panytės, ir dėdienė7 moka.

Dainuokite, dainuokite!

Mes greit užmiršime, reikia užrašyti!

Būtinai užrašyti!

Ir čia graži daina, dainuokite toliau — aš rašau.

Man reikia prie darbo

Uliut! Toliau: «Ko gi skauda man širdelė».

Ši daina dar nauja. Parašė ją vienas kunigas, dabar jis jau vyskupas esąs...

Vyskupas???

Vyskupas tą dainą parašęs? Reikia užsirašyti, kad nepamirščiau. Pritiks prie progos apie tai pakalbėti. O kaip tas, Uliut, vyskupas vadinasi?

Kad aš, panyt, neatmenu — Juzienė žino.

Aha, Juzienė žino. Paklausiu. Dainuok toliau, Uliut!

Uliut! Uliut! Ponia šaukia!

Neik, Uliot, dainuok daugiaul

Uliut! Ar ateisi, tu!

Ir iš jų galima ką nors sužinoti... Nors kokią dainelę... Tu, Jancia, turi gerą ausį ir neblogą balsą: išsimokyk gerai šitą ir dar bent kelias daineles.

Gana jau, gana! Nusibodo visos tos dainelės — fe!

Kas tau? Lietuvaitė ir nemėgsti dainuoti? Taip netinka...

Nusibodo, sakau! Plėškite jūs sau gerkles, jei jums patinka! Aš neapkenčiu tų lietuviškų dainų!

Štai tau! Lietuvaitė neapkenčia lietuviškų dainų. Kai ištekėsi už lietuvio, reikės jam padainuoti... Taip, taip, Jancia, dainuosi tu, dainuosi! Sako, lietuviai labai mėgstą dainas... Atvažiuos vyro broliai, sesutės, tėvai; dainuos jie, reikės ir tau dainuoti — tai bent paprask iš anksto...

Neerzink tu manęs, man ir taip baugu, pamanius: tėvas sermėgotas8, vyžotas9, didelėmis rankomis, motina nuometuota, storu sijonu, sustyrusia prijuoste... Rūsti, prasta mano anyta... Uu! Uu!

Kas gi gali mane ar tave priversti su jais pasipažinti? Kas tarp mūsų yra bendro? Čia žmonės apšviesti, inteligentai, o ten?

Inteligentų tėvai, broliai...

Tė-ė-ė-ė-vai.... Bro-o-o-liai, sermėgiai ir gana! Nei jų pažint, nei žinot!

Lengva pasakyti: nei žinot, nei pažini! Bet gi pavardė lengvai liudys...

Pavardė, pavardė! Uu! Kokia negraži. Ža-ga-ras, Sta-ga-ras rodo pirkta i Munią ir Jancią. Ža-ga-rie-nė, Sta ga-rie-nė. O vaikai bus Žagariukai, Stagariukai, Stagariukai, Žagariukai

Liaukis jau. gana!

Ir ko čia dar dėl nieku! Purtintis ir raukytis dėl pavardės! By tik jie patys butu gražūs vyrai!

O, jie gražūs, labai gražūs!

Ar tau dėdė Jonas sakė?

Ką dėdė Jonas sako, nelabai aš klausau. Bet aš pati mačiau — abudu gražūs!

Matei? Tu, tu matei?!

Taip, mačiau, pernai per Kriaunas važiuodama. Kol arkliai pasilsėjo, aš vaikščiojau apie10 bažnyčią, o jiedu tenai stovėjo.

Matai kokia tu esi! Matei ir nieko mums apie tai nepasakei.

Ką ten pasakosi! Paklausiau žmonių, kas tiedu per vienu? «Žagaras, Stagaras», sako! Numojau ir užmiršau. Kas man rūpi tokie Žagarai ar Stagarai!

Kvaila gi tu kvaila! Tokią gerą progą praleist ir nesusipažint! Ar tu nežinai, kas tai yra lietuviai? Jau mūsų poetas Vincentas kol aprašydamas lietuvių būdą pasakė: «Litwin, kiedy szczery, jak wosk topnieje» Ir teisingai pasakė: Lietuvis tai minkšta medega11. Iš jo ką norėsi padarysi: vokietį, lenką, gudą, totori, ką tik nori!

Cha, cha, cha! Ką tik nori: gudą, totorį! Cha, cha, cha!

Oi, Munyte, kokia tu juokdarė!

Aš kalbu ne dėl to, kad jums juoką padarius, bet dė lto, kad žinotumei, kaip esti ir kaip gali išeit visa išmintingai darant.

Gali būt, gali būt; tu išmintingesnė, tu daug daugiau už mus žinai. Bet gi tos pavardės... Oi, tos pavardės! Tokios jau!

Kaip lengva perdirbti lietuvį — taip lengva perdirbti ir jo pavardę. Imkime: Brazdžionis, Mikonis, — atmetus gailinę — «is» bus italai: Mikoni, Brasdžioni. — Paimlioms, Katilionis — vėl, bent ką atmetus, bent ką pridėjus bus: Katillon, Palliulion — prancūzai. Arba: Einorius, Bundorius — Einer, Bunder — vokiečiai, tikri vokiečiai!

Taip, taip, gana gražios pavardės, bet ką to iš tokio Žagaro ir Stagaro ištaisysi?

Labai lengva: Žagariewicz, Stagariewicz.

Jau ne! Ne! Kai tik pavardė ant «wicz» baigiasi, tuojau žymu, kad lietuvis.

Jau žinau: pan Žagarski, pan Stagarski — ką?

Gražiai, tikrai gražiai skamba! Munyte!

Sakoma — Maryt, o ne Manyt — atminkite.

Taip, taip! Maryt, kokia tu gudri! Kaip tu visa greit sumeti!

Bet sakykite, kaip permainius pavardės gyventi Lietuvoje? Visi juoksis...

Kas gi privers jus čia gyventi? Ar negalima bus išsikelti už Uralo, už Baikalo, ant Amūro, kur patinka — pasaulis platus!

Tiesa, pasaulis platus, bet toks lietuvis ar panorėtų, ar sutiktų kur ten už Uralo, už Baikalo kraustytis.

O! Be abejo sutiks. Tam jisai ir lietuvis. Aš jau apie tokiuos girdėjau, lengvai duodasi už nosies vedžioti.

Chi! Chi! Chi! Duodasi vedžioti. Tai juokai. Chi! Chi! Chi!

Gana jau tų juokų! Reikia padaryti bent vieną repeticiją. Na, Jonyt, sėsk prie fortepijono, mes, Maryt, taisykime kakarines13.

Tėtušis, tėtušis! Meilinasi prie jo, glosto jį, bučiuoja...

Ką aš matau? Ką aš matau!? Komedijas taisote, tikras komedijas!

Ne komedijas, tetuši!.

Mes lietuvaitės!

Mes lietuvaitės!

Ir kas iš jūsų dedas! Kas dedas! Ir tai vis dėlto, kad privilioti kokį ten klapą14 studentą.

Tetušėl, studentas jau nebe klapas, jis jau...

Taip, taip, nesant žuvies geras ir vėžys. Tik kažin ar pasiseka...

Šį kartą pasiseks... Tikrai pasiseks. Tik jus su mama netrukdykite... Jei jums kas nepatiks, ar netaip matysis — nuduokite, lyg ir nematote, žodžiu, visai atsidėkite ant mūsų15.

Ant jūsų atsidėti?

Taip, mes visa gerai išvesime.

Ar taip? Ar gi jus galėjote iš tikro ką nors rimto sumanyti?

Labai rimto, labai rimto!

Mes, tėtušėli, darome repeticijas, dainuojame. Prašom paklausyti. Jancia tikrai gražiai dainuoja,

Panytės! Svečiai atvažiavo.

Svečiai?

Ar dar toli?

Dar toli, tik ant kalno užvažiavo.

Padūko, ar ką — imt dabar ir atvažiuot! O čia dar niekur nieko! Ir kas tai matė?! Taip anksti rytol.. Ir kaip buvo prašyta, kaip aiškiai prašyta, sakyta tam asilui dėdei Jonui, kad juodu pas save užtūrėtų16... Kad lauksime po pietų... Ir ko čia dabar griebtis? Kas pradėt! Uliutei Uliut, greit nupink man rožių su rūtomis vainiką — greitai, greitai!

Man gi iš vosilkų17! Skubink! Skubink!

Dievulėliau mano, kur gi dabar vosilkų pririnksiu!

Greičiau, Ule, greičiau!

Man keletą aguonų raudonųjų paskynus atnešk. Greitai!

Grėblį man atnešk! Grėblį! Mano kambaryj pastatyk!

Ką, panyt, grebenes?

Grėblį, tu varna, grėblį, sakau!

Na, komedijos tai komedijos!

Viešnios atvažiavo!

Ne svečiai? Viešnios?

O kaip-gi — viešnios: panelės Balinskaičios ir Žalinskaičių viena.

O kad jas kur tuoj! O kad jas!

Visą pieną sugadins!

Visas efektas pražus!

Kas dabar bus? Kas bus?

Uu... Komedija, tai komedija!

Mūsų nėra namie. Greitai Juziene!

Ar ir pono nėra namie?

Nėra, nėra! Eik greičiau!

O ponia?

Ponia serga.

Ne, ne! Ne! Dar norės prilankyti. Visi išvažiavo! Nieko nėra namie! Nieko!

Nieko nėra namie! Nei panelių, nei pono, nei ponios; visi išvažiavo! Išvažiavo!