VEIKSMAS III

Man jau ir skambint nusibodot Tarytum girdėjos — važiavo. Kažin Munia darželyj ką veikia? keliasi, eina prie lango Cha, cha, cha! Ji laukia rūteles laistydama... Eina prie veidrodžio, apžiūrėti savo gražius baltus rūbus — vaikštinėja, rūžosi Uu! Kaip nuobodu laukti! Cit! Vėl darda. Bene jie važiuoja? Eioa prie lango Jau ant galo1!

Prašau, prašau! Rodydama Jancią Mano sesuo — Jonytė.

Nors netikėti, bet mieli svečiai!

Su didžiausiu džiaugsmu skubiname pasipažinti su tamstomis.

Kaip malonu keleiviui atrasti tyruose oazę, o ant tos oazės puikiausios painios!

Kaip gražiai tamsta kalbi...

Tuojau matyt žmogus inteligentas...

Ačiū už komplimentą.

Ši kraštą teisingai galima prilyginti tyrams: liūdnas, tamsus...

Kraštas turįs tiek gražių panelių — negali vadintis tamsus...

Tamstos apšviečiate jį kaip aušrinės žvaigždelės. Mes apie tamstų darbus girdėjome.

Mūsų norai geri, gal ką ir padarytumėm, bet mes... Suristos... Suvaržytos... Jeigu ką ir darome, tai slapta, tylomis, kad nebūtų nesmagumų, barnių...

Tamstas persekioja kaimynai?

Tėveliai tamstas bara?

Ir tėveliai ir kaimynai persekioja mus, litvomanėmis2 vadina ir taip toliau... Sunku kentėti!

Sunku kentėti!

Kuo didesnis vargas, tuo didesnis nuopelnas.

Kokia garbė pridera tamstoms!

Pas mus nėra mokytų žmonių.

Vieni tamsuoliai, niekas mums nepadeda.

Arčiau pasipažinę prašysime tamstų pagalbos, čia dirva plati, daug reikia vargo ir triūso.

Visa širdžia, visomis jėgomis, ką galėdami tamstoms padėsime...

Girdi?

Graži, puiki dainelė, bet dar gražesnis balselis...

Aa! Aš atbėgau judviejų pašauktų! Aptikau kai ką įdomaus! Labai įdomaus!

Negalime, svečius turime. prie studento Mūsų sesuo Meilytė — grebėjėlė.

Ponai: Žagaras, Stagaras.

Labai malonu, labai malonu! Kaip pavargau!

A! Panelė pavargusi. Panelė šieną grėbusi.

Labai mums malonu su darbo žmonėmis susieiti, pasišnekėti, pasidainuoti, bet niekur negalime; tai einame po eilei visos prie darbo — ten mums nieks nekliudo.

Girdi?

Girdžiu, brol, girdžiu!

Tamstos neseniai čion atvykę, kaip gi patinka mūsų šalelėj?

Labai, labai! Mes nesitikėjome, kad šioji šalelė turės tokius gyventojus.

Kaip malonu su tamstomis pasipažinus, kiek mes galėsime pasinaudoti! Tamstos taip puikiai dainuojate, tikiuos — neatsisakysite mums suteikti dainų, gaidų... Pas tamstas turbūt jų nemažai yra?

Be abejo, be abejo, bet..

Apie tai vėliau; dabar geriau padainuokime!

Prašome, labai prašome! Mielu noru klausysime!

Aš atsisakau; nors mėgstu, bet negaliu dainuoti, neturiu balso...

Mes girdėjome, panelės Marytės puikus balsas; labai puikus!

Kada? Kada tamstos galėjote girdėti.

Girdėjome atvažiuodami, tamsta dainavai žolynus skindama.

Nuo tamstų nei pasislėpti negalima...

Panelė Meilyta taip pat gražų balsą turi, prašom nesibranginti, labai prašome.

Aš taip pat atsiprašau, aš pavargusi...

Gana derėtis! Tu Maryt pradėk prie studento, tamstos, mums padėsite? Būtinai padėsite.

Jei tik galėsime, padėsime.

Jancia ima skambinti „Viliją”; Munia ir Milcia dainuoja, studentai pritaria; už darų rankę plojimas ir „bravo! bravo!”; išeina Karklinskas, Judita, Romukas ir Damukas

Oo! Svečiai prie svečių! Svečiai prie svečių! Kaip linksma!

Pana Marija taip gražiai dainuoja, o aš to ligšiol nežinojau. Słowo honornu3! Prašau dainuoti toliau, labai prašau!

Šiandien neketinu tamstos prašymų išklausyti.

Pirmą kartą pastebėjau, koks puikus panelės Janinos balsas.

Mano balsas ne tamstai.

Panele Emilija! Ar tai nutrūkusi daina jau nebeprasidės.

Tamsta nei nelauk.

Mes, panie dobrodzieju, padarysime vinto4 partiją.

Panele Maryte, prašau toliau dainuoti!

Ir aš labai prašau!

Aš prie anų svečių negaliu dainuoti.

Aš taip pat negaliu.

Nei aš!

Netikėta ir nemaloni kliūtis.

A, kaip gailai Man labai patinka visa iš Mickevičiaus!

A! Tamstai Mickevičiaus raštai patinka? Man taip pat labai patinka, aš dabar verčiu lietuvių kalbon «Poną Tadeušą».

Tamsta verti «Poną Tadeušą?»

Verčia, jau gana seniai pradėjau. Meilytė gi verčia «Konradą Valenrodą».

Milžiniškas tai darbas, verst tokius veikalus, kaip «Konradas Valenrodas», «Ponas Tadeušas».

Aš manau, kad tas atneš nemažai naudos.

Be abejo didelės naudos! Didelė naudos!

Ar tu girdi?

Matau, brol, matau.

Maryt, ar tu jau pabaigei skaityti Boklį?

Da nebaigiau, nes turiu iš ten daug ištraukų išrašyti. O tu su Volteru ar jau toli nuėjai?

Tamsta Boklį studijuoji?

Volterį tamsta skaitai?

Taip, kartais, bet dabar vasaros laiku aš dažniausia užsiimu lengvu darbeliu — renku lietuviškas dainas.

O aš užrašinėju gaidas.

Aa! tamstos turite Bičiuolio raštus? Kaip tamstoms patinka?

Labai patinka. Kam gi nepatiks tokie gražūs raštai!

A ir laikraštį tamstos turite?

Nekalbėk, tamsta, taip balsiai6.

Aa, supranta, atleisk tamsta...

Mergaitės! Eikšite padėti man prie ūkio darbo.

Ar visos, mamyt?

Taip, visos, atsiprašant svečių.

Tamstos tuo laiko pakalbėsite su mūsų kaimynais.

Aš velyčiau7 eiti drauge su tamsta.

Mes greit sugrįšime.

Mano širdis būs prie tamstos.

O ką? Ar tu svajojai kada apie ką nors panašaus?

Svajot gal ir svajojau, bet niekaip netikėjau, kad mūsų padangėje galėtų rastis tokios panelės! Oi, Baliuk tu mano! Tai aniołai8, tikri aniołai!

Kokia laimė būtų su tokiuo aniołu gyventi!

Aš... Aš nei svajot nedrįstu, kaip? Kaip galėtų tai būti? liūdnai O gal jau jos seniai tiem dviem pasižadėję?

Tų tai man nebaisu! Mes akademikai, mes inteligentai, o čia sau šliachcicai, anot jų kalbos: «domotūrai9». Sako, turį savo dvarus, bet tokioms panelėms nerūpės jų dvarai, kaip ir jie patys. Jos kiaušis širdies, o širdį turime mudu — tik mudu!

Aš, aš visai pražuvęs. Širdis pilna jausmų! Negaliu! Negaliu! Taip ir būt: ji — arba nei vienai.

Kuri gi, kuri tavo išrinktinė? Kuri?

Panelė Marytė. Aki panelė Marytė!

Kodėl būtinai panelę Marytę renki? Juk visos jos gražios, visos paikios, visos karštos patrijotės. Kodėl būtinai panelę Marytę išrinkai? Ir aš apie ją maniau. Ji man labai patiko... Aš... Aš... Ją myliu!

Na? Tu myli panelę Marytę. Bet gi ji man prielankesnė. Aiškiai matyt, kad ji man prielankesnė.

Sakai, panelė Marytė tau prielankesnė? Tai man tegu bus panelė Jonė — ji taip labai meili ir graži mergaitė...

Kasžin? O gal panelė Jonė ir vertesnė. Sulig gražumo, tai ji už visas gražesnė... O jau balsas! O balsas! balsiai Klausyk, broliuk! Kam čia mums bartis? Tebūnie tau panelė Marytė, o aš pulsiu prie panelės Jonės... Ji...

Štai tau! Kurią aš apsirenku, kuri man labiau patinka, tos balinai ir jam reikia! Tuojau ir jam ta patinka!

Barniais nieko nepadarysi — nieko nelaimėsi. Pagalios, ką čia? Jos visos labai puikios, gražios, reikia tik arčiau prisižiūrėti... Marytė lyg nebe jaunutė... 0 gal pati jaunė už visas vertesnė? Koks saldus pažvelgimas! Kokios nekaltos akutės! Anioliškos10 ! 0 darbininkė! Ir šieną grėbia, ir «Konradą Valendrodą» verčia. apkabindamas Bali Ne, broli, taip neišpuola, tarp mūsų neturi būti barnių — mes inteligentai; sutarkime geruoju. Klausyk, aš veliju sau panelę Meilytę, aš myliu ją. Tik ją vieną! Prie jos pulsiu, jai pasisakysią... Jai savo jausmus išreikšiu. O! Ji manęs neatmes; ji mane pamylės!

Kaziuk tu mano mielas! Gerai! Mes šliachtas nurungsime!

Nurungsime, be abejo, nurungsime!

Tai tau panelė Meilytė — o man panelė Marytė!

Vėl tau panelė Meilytė? O panelė Jonė?

Panelė Jonė? Ji sulauks savojo... Ji graži, meili, bet ne man!

Ir aš pripažįstu, kad ji meili, graži, išmintinga, bet ir ne man. 0 kad tik mokėtume mes joms įsiteikti! Kad bent joms patiktumėm.

Kad tik mus pamylėtų, visa kita bus gerai. Tai taip, panelė Marytė mano, o tavo...

Meilytė! Meilytė mano!

Būsime svainiai! Svainiai būsime!

Pas tamstas derybos? Palaukite, perimsiu rankas.

Ačiū, jau mes susiderinom. Kaip gi tamstai kortos?

Labai gerai! Labai gerai! Nutašiau abudu kaimynus. Cha, cha! Cha!! Abudu!!

Gaila man tamstų — prasilošusių!

Niekai! Sakoma: kam nesiseka prie kortų, tam sekasi prie panelių. Cha, cha, cha!

Ar nujauti priešininką?

Nujaučiu, bet nepasiduosime!

Nepasiduosime!

Ar nebuvo tamstoms ilgu?

Ilgu! Labai ilgu! Džiaugiamės, tamstų sulaukę.

Čia taip trošku, pereikime kitan kambarin.

O gal panelės būtu malonios su mumis pasivaikščioti po sodną?

Mielu uoru!

Kur taip, kur? Tuoj bus arbata.

Mes, tėvuk, prie arbatos sugrįšime!

Ponai, gaspadorius prašo.

Einu, einu! O kad jus: nei partijos neduos pabaigti! Taip jau su tokiu, baigia žmogų kankinti. O gal ir Tamstos eitumet pasivaikščioti sodnau? Atsiprašau.

Pfu! Prasmegkite jus! Ir čia pralaimėta — ir ten rodo į duris, kur išėjo panelės. Pralaimėta. Išleidome iš savo rankų — išleidome!

Taip jau esti; kol savo rankose turime koki nors turtą, nepažįstame jo vertės, tiktai praradę pasigailime!

Jos dabar i mus nei žiūrėt nebenori... Čia, pone, vyrai — kaip ąžuolai: jauni, tvirti, gražūs ir nors mužikų vaikai, bet turi mokslą ir gali padaryt karjerą.

Ir aš pripažįstu, kad jie aukščiau mūsų stovi...

O, kad tu nesulauktum! Tie klapai stovėtų aukščiau mūsų! Mes bajorai, mes šliachta iš senelių, senelių, mes..

Kandidatai į senbernius!

Prakeikta plikė! Pfu! Jau metas būtų pradėti žmoniškai gyventi. Nusibodo jau nei šioks nei toks gyvenimas. Na, ir sakyk tu žmogus: maniau — šiada tada — Munia bus mano, bet dabar gavau ilgą nosį — ilgiausią nosį!

Tu įsimylėjęs, ar ką, bieso?

Ką ten kalbėti apie įsimylėjimą! Supranti gerai, kad kaip tau, taip ir man seniai jau praėjo meilės laikai.

Žmonės sako, seną pečių — velnias kursto.

Tai tegu ir tave pakursto! Ką tu mane erzini ir pykdai savo ramumu! čia ne juokai! Žinai gi tu, kad visi nuo seno laikė mus Karklinskaičių sužieduotiniais12. Visi apie tai kalbėjo. Nežinoma kas tuos liežuvius paleido. Aš niekuomet neketinau vesti ir gal dabar būčiau kitos pasiieškojęs...

O gal būtum baigęs amžių su Barborėle!

Nutilk, begėdi! Kokie čia tau juokai? Ką sakys žmonės, kai jos išeis už kitų — būtinai už jų?

Kalbės visi, kad mus pametė. Cha, cha, cha! Paneles pametė! Paneles pametė! Bet nebijok! Gali dar... Gali studenčiukams nepasisekti.

Kur tau nepasiseks! Ar nematai, kad vargšai bernaičiai apipinti, kaip tinklu. Jie tuose dalykuose kvailučiai. Panelės gi gudrios. O! Gudrios. Tie jau jų žabanguose13. Žabanguose.

Jaučiu, kad bus vestuvių, bus vestuvių!

Biesas juos čia užvežė! Kasžin iš kur atvažiavo. Tik ką pažinę — ir prilipo, kaip musės prie medaus. Drąsuoliai! Bet aš neapsileisiu. Aš juos nurungsiu prie Romuko. Bet sakyk kokiu būdu?

Hm, hm... Kokiu būdu? Ir aš nežinau kokiu būdu? Reikės visaip bandyti... Čia ne juokai, pone. Ne, honor szlachecki neleidžia pasiduoti! Veikt ir veikt greičiausia, veikti abiem išvien.

Ir kaip čia dabar pradėti. Nei iš šio, nei iš to pirštis? Gausi arbūzą — ir gana. O žmonėms bus juoko.

Prisieis prarasti nuo galvos paskutinį plauką jaunikiu beūliojant...

Nereikia taip nusiminti. Man rodos, dar nėra taip blogai. Panelės... Na, su panelėmis bus vargo. Ta prakeikta plikė daug gadina. Bet su tėvais gali visa padaryti. Ar šiaip, ar taip — mes turime didesnes privilegijas. Mes szlachtai Dworzanie! Prie to turime savo dvarus. Karklinskai labai to žiūri! Ir panelei Milcei mano dvaras labai patinka; ji nekartą man sakydavo: «kokia smagi vieta, kaip norėčiau aš čionai gyventi!» Aš dabar jai tuos žodžius priminsiu. Aš iš tikrųjų prie jos pulsiu, sakysiu, kad be jos pražūsiu...

Tai, sakai, man reikėtų pirma prie tėvų?

Taip, taip... Tėvams įsiteikti14, panie15, tėvams svarbiausia, svarbiausia.

Bet reikia rūpintis greičiau, kol tie prakeikti studentai jų širdyse nejsigalėjo. Paskui nieko nebepadarysi.

Taigi rūpinkimės. Rūpinkimės. Švogeriai16 būsime, panie! Švogeriai!

Ponai, man reikia grūdų paukščiams, gaspadorius neduoda! Sako, be pono negalima — maža esą.

Cicho17, cicho! Nuo šios dienos gana jums lietuviškai kalbėti — liaukitės! Dabokite!

Kaip, ponuli? Kaip, ponuli?

Lenkiškai kalbėti — sakau!

Lenkiškai? Ar vėl?

Vis, vis, sakant ir prisakau jums, kad man lietuviškai — nei žodžio!

Panelės barsis...

Nesibars! Nesibars!

Buvo prisakyta, buvo liepta pačių ponų ir panelių — mums visiems lietuviškai, tik lietuviškai kalbėti.

Kas buvo — nebėra ir nebebus! Ir panelės jau panelėmis nebebus! keliasi nuo kėdės ir rodo: štai jums ponia Zeleskienė rodo Milcią, štai jums ponia Goreckienė rodo Munią, štai jums ponia rodo Jancią. Ponia... Ponia...

Nereikia! Nenoriu!! prie tarnaičių Eikite sau! Ko čia vėpsote.

Atsiminkite ką pasakiau! Juzienei Pasakyk ir gaspadoriui, ką prisakiau!

Reikės jau pasakyt ar ką!

Tėvuk, mums dar tai tai to kraičiams18 trūksta.

Mums, tėvuk daug, dar labai daug trūksta!

Norėtumėm gavę bent kiek pinigų Varšuvon nuvažiuoti, čia nieko gero negalima pirkti.

Važiuokite, važiuokite ir pirkite ko reikia — pinigų bus. O! Bus! Su kreditu dabar nebe bėda: Damuko dvaras, Romuko dvaras — dar be skolų!

Kaip mūsų tėvukas dabar linksmas!

Ir kaip čia dabar nebūti linksmam: trejos vestuvės! Iš karto trejos vestuvės!!!

Matai, žmogau, kaip visa gerai išėjo. O kas buvo verksmo, kas buvo barnių, kiek sveikatos tu man atėmei!

Kas galėjo to tikėtis.

Aš gi tau sakiau: atsidėk ant manęs19. Pasitikėk manim. Aš visa gerai išvesiu, visa gerai sutaisysiu. Ot ir išvedžiau — ir sutaisiau. Ir tai aš! Tiktai aš!

Judita tu mano! Atleisk man. Nusidėjau aš. Dabar matau, širdyt, kad ačiū tau išsivadavome! bučiuoja ranką ir keliasi Išsivadavom... Cha, cha, cha. ... Trejos vestuvės iš karto. Tai kaip iš pasakos! Trejos vestuvės!

Mano jus dukrelės, kaip mes laimingi!

Bet man mano Kaziuko gaila... liūdnai — Gaila! Jis taip mane mylėjo, taip mylėjo! Gaila — širdį sopa20...

Ir man jo bent kiek gaila. Bet ką darysi: tuose dalykuose turi veikti protas, ne širdis. Širdies vedama kasžin kur nueisi... Gyvenime reikia įsitaisyti praktiškai. Kaziukas, žinai koks svajotojas apie nebotus daiktus, apie nepasiekiamus idealus. Su tokiu žmogum sunkus gyvenimas: šiada tada gali atsitikti nelaimė. Įklius kur ir pabaiga! Jau ką negalima — tai negalima buvo eiti už jo. Ką taip eiti, tai geriau pulti į vandeni ir nusiskandinti...

Munyte, nekalbėk taip. Aš jo dar labiau gailiu, primindama jo gražias kalbas: «Meilyt», sakė jisai — «mes gyvensime žmonių labui. Mes abu dirbsime, vargsime — tik dėl žmonių gero... Jei reikės, ir galvą už šventą darbą padėsime..» O paskui... Paskui... Kaip jis verkė atsisveikindamas su manim... Oo!

Nebe laikas dabar vaitot ir gailėt atmestojo! Tesiramina jis kaip išmanydamas. O tau reikia pagalvoti apie savo ateitį!

Mano ateitis skaisti, graži, be rūpesčių! Bet Jancia... Jancia nabagėlė...

Taip, Jancia nabagėlė!

Kodėl jūs manęs taip gailite?

Kaip tavęs negailėti, kaip negailėti tavęs — už klapo išduodant...

Dukrele mano miela, už klapo.

Neaimanuokite ir negailėkite manęs! Mano ateitis skaistesnė ir gražesnė negu jūsų visų drauge. Man klosis geriau negu jums. Matysite! Tasai klapas šoks pagal mano muziką21. Matysite visi — matysite!