AKTAS PRIMAS
SCENA I
VAIDYLA
Nieko neveikus — tai garbės neduoda.
Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrą1,
Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių
Užpult, įsakęs su zokonu2 tvirtą
Sandorą3 kurti. Zokons prisirengęs4.
Tik kunigaikštis užmanymus maino
Ir nesilaiko sandoros įkurtos.
JOGAILA
VAIDYLA
Aukščiau statau aš už gyvastį6 savo
Tavo didybę.
JOGAILA
Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju
Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką
Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko
Iš mažų metų likę atminimai.
Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės
Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina7
Argi galiu aš su vokiečiais tartis
Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną
Ant galvos mano, laimindams, uždėjo?
Luktelėjęs O vienok mane budina8 iš miego
Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo.
VAIDYLA
Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti.
JOGAILA
MARĖ
Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi.
JOGAILA
MARĖ
O priešai reikia išsyk gerai stverti.
JOGAILA
MARĖ
Kęstučio valios įrankiu ir laukki,
Vis nusileisdams, ik neteksi sosto.
VAIDYLA
Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai
Išeit į viršų, o senis Kęstutis
Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų
Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum
Po sutarimo...
JOGAILA
Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams
Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta.
VAIDYLA
Išreikštą žodžiais, negerai supratęs.
Atvirai viską pasakyt Kęstučiui.
Išduoki kaltą — tegul galva mano
Santaiką atperk ir dėdės malonę.
Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk,
Jei mintį savo atmainyt ketinsi...
JOGAILA
Yra man lemtas — netsimainys niekad.
Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį...
Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos —
Einu aš vis tik priešais savo širdį...
Nes mane varo spėka9 paslaptinga,
Rodo man puikią ateityj karūną,
Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungo10,
Žmonių likimą, į rankas man duotą.
MARĖ
JOGAILA
Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane
Pastumtų priešais prievarta...
MARĖ
Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių,
O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru,
Tikrai kiekvieną užmanymą savo
Ginklu priversčiau pavirsti į darbą.
Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė,
Gudriai apdumus akis liudytojams.
Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli...
BILGENAS
Kunons ir Konrads — nor kalbėt su tavim.
VAIDYLA
JOGAILA
MARĖ
SCENA II
KUNONAS
JOGAILA
KUNONAS
Kur pasidėjo tavo pažadėjims,
Kurį išreiškei per Vaidylos lapas11 ,
Iš geros valios sandoros maldaudams?
JOGAILA
KUNONAS
Mus, kunigaikšti, ne dėl akyvybės13,
Tik, abejodama apie tavo žodį,
Nori patirti, ko dabar tikėtis:
Tavo pagalbos, arba prigavimo14?
JOGAILA
Jums, kur ikšiolei15 tik apsimetimo
Mintate duona; kurie tinklais vylių 16
Svetimą žemę gaudote; per melą
Ir prigavimą svietui jungą teikiat;
Kurie užgulę ant mūs tėvų žemės,
Kaip niekai pintys ant aržuolo seno,
Siurbiate syvus, atžaloms paskirtus,
Ir bjaurius nuodus leidžiat ᶖ jo širdį!
KONRADAS
Kaltes ant sprando priešninkų kraunant?
Nieks pragaišties da riksmu nepataisė,
Jei tik užmiršo ginti savo namą.
Daužosi bergždžias tiktai pašėlimas.
Apveikia protas, dora, išturėjims.
JOGAILA
MARĖ
JOGAILA
Galiu klausyti.
KUNONAS
Su mums kariausi. Pasirodei save —
Mes namo grįžtam. Vienok tau mūs zokons
Atlygins gausiai šitą prigavimą
Ir niekinimą mūs brolių! Minėsi!
VAIDYLA
MARĖ
JOGAILA
Mūs draugininkas pasikalba.
KUNONAS
Zokono mūsų, kurs stabmeldžius valdo
Per ženklą kryžiaus, metu tau prieš sostą
Pirštinę šitą,
numovęs ricieriui pirštinę, meta
kaipo apreiškimą,
Kad jau apleidžia tave, žemę tavo
Sandoros tiesos; kad mainais tau veikiai
Atnešim kovą, tavo žemei gaisrą
Ir ištrėmimą!
JOGAILA
KUNONAS
JOGAILA
Tegul paliudys: kad verčiate mane
Prie baisaus daikto. Pasiduodu varui18,
Kad atsikreiptų žadėta nelaimė.
MARĖ
JOGAILA
Tegul susirenk ricieriai į Vilnių,
Nes ant Kęstučio ūmai turim ruoštis.
atsigręždamas ant kryžiokų
Ar dabar tinkat? Aš jums nusileidžiu.
KUNONAS
Kodėl netiksim. šnabžda Konradui Tai da gudri lapė!
KONRADAS
JOGAILA
Noriu jus savo namuos pamylėti.
Užmirškim žodį, ištartą persmarkiai —
Atidarysiu jums pilį ir širdį.
kreipdamasis ant Vaidylos
Eiva, Vaidyla, karui prisiruoštų.
SCENA III
KUNONAS
Tik jam netenka mūs zokono proto.
Tinklus užtaiso, žadinas lyg vaikas,
Ik pats į juosius nepaklius ant galo.
Užglėbt norėtų su mūsų pagalba
Tėviškę dėdės, o paskui prieš svietą
Suverst mums visą kaltės sunkinybę
Už Žemaitijos menkutį sklypelį.
Bet zokons žino gerai siekius savo
Ir neis tarnauti vaikiščio puikybei.
KONRADAS
Gudriai į sląstas19 įveja sau žvėrį:
Su ranka viena štai Jogailą stumia
Priešais jo dėdę; su kita Kęstutį
Persergės tyčia, norėdamas juodu
Tiktai suerzint ir įtraukt į kovą,
Idant iš griaučių brolžudingo20 karo
Lengva jau būtų sugraibstyt Lietuvą.
KUNONAS
Koki prie siekio keliai greičiau veda.
Žinai, kaip reikia stabmeldžiai apveikti
Be aiškaus varo, be aukų daugybės,
Dėl to ir siuntė tave, kad Lietuvą
Mitriai21 pakreiptum.
KONRADAS
Neleist, kad gautų katra22 pusė viršų.
Jeigu nelaimė vieną jų prispaustų,
Iš makščių kardą privalome traukti
Silpnam pagelbėt ir dilgint puikybę
Jauno Jogailos ir skausmus Kęstučio;
Nuolat vis judint ir laukt, iki juodu
Pasijus sykį pajiegas išbaigę.
SCENA IV
VAIDYLA
Dabar Jogaila trankosi, kaip levas23,
Ir su liepimais pasiuntinius vaiko.
Taigi uždegsim kariškuosius laužus,
Saldei24 nespėjus trissyk apsisukti.
KUNONAS
MARĖ
Po mūsų kojoms tą puikumą senio,
Kursai mus niekin.
KUNONAS
Tur kunigaikščių ir dvasią.
MARĖ
Kad mes taip ilgai niekinimą kentėm.
KUNONAS
Ilgas troškimas...
BILGENAS
Svečiai garbingi, kunigaikščio siųstas
Butams parodyt, kurie jums paskirti.
Eikite paskui.
SCENA V
MARĖ
Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui
Ir pilyj jojo vestuves iškelsim!
Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių
Mudviejų, tardams, kad ta moterystė 25
Jų, kunigaikščių, giminę suteršia.
Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą
Tave ir mano moterišką gėdą.
Dabar težino, kad mane yr vedęs
Ricierius vyras — ne pienburnis kokis.
VAIDYLA
Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau.
Bet savo meile tu mane iškėlei.
Tai kada mudu abu plaka smūgiai
Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo
Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau
Pagiežą kurti ik paskutinujų,
Nėsa aš tavo.
MARĖ
Įspėt nemoku, ar neužkerėjai
Tu mano širdį, jei taip karšta meile
Ji užsidegus? Štai visi man sako,
Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės
Žvaigžde išrodai už visus galiūnus
Šviesesnė. Sako, negražus — gražesnis
Tu man už aušrą, kur danguje žiba.
Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias,
Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė,
O aš greitesnė gert iš tavo lūpų
Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus.
VAIDYLA
MARĖ
Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat
Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą,
Branginu viską, kas tik tau brangu yr.
Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela.
Kas tave žeidžia — priešninkas mano,
Kas pakels ranką ant tavęs — prapulti
Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau:
Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos,
Tėvynę, tiesą, liuosybę26, ir brolį,
Ir saulės šviesą.
VAIDYLA
Mano brangiausia, gali mus prapuldyt...
MARĖ
Po tavo kojų sugriauti pasaulę
Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną,
Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus —
Tai man vis viena! Jau arti tas laikas.
VAIDYLA
Minties, kurioji širdyj pasirodys...
Tetyli lūpos...
SCENA VI
JOGAILA
Išsiuntinėjau sargus, kur tik reikiant,
Turime kantriai šiek tiek palūkėti...
Nuobudu laukti, laukimas kankina.
Nes prie ko sykį esmi užsidegęs,
Norėčiau, rodos, kad ūmai27, su vėjais,
Viskas įvyktų.
VAIDYLA
Nuo pasiekimo skiria ilgas tarpas,
O geismai reikia malšint, jeigu norim
Pasiekt. Nelengva prieit aukštas siekis.
SCENA VII
BILGENAS
MARĖ
BILGENAS
Tartum perkūnas, Kęstutis apsupo
Vilnių.
MARĖ
BILGENAS
Nebuvo nieko, kas būtų sulaikę,
Tai tiesiog eina jau prie pilies vartų.
JOGAILA
MARĖ
Ar piemenukai? Ar vaikai bepročiai?
Jeigu prileidot taip lengvai suimt jus.
Kur atsargumas? Kur apsižiūrėjims?
Taip ilgai, broli, purteisi, rengeisi
Ir laiks prašoko. Kęstuts nesipurto,
Tur būt suuodė ir ištiko tave.
Ginkis dabartės!
JOGAILA
Išsiuntinėti ginkluoti kareiviai,
Pilyje tuščia...
MARĖ
Šliaužėti turim prieš Kęstučio valią
Ir nuo jo melsti malonės...
VAIDYLA
Su linksmu veidu, lyg tikri bičiuliai,
Atidarykim vartus pilies mūsų,
O metę gintis, kas suerzint gali,
Priimkim dėdę su jo draugkareiviais29,
Kaip svečius savo.
JOGAILA
Vartus atdaręs, padoriai pasveikink
Ir vesk į pilį!
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris
Marei Nuvaryk nuo veido
Apsiblausimą — sutikt reikia svečias.
MARĖ
Man per daug skauda paniekinims mano,
Kad da galėčiau šliaužioti prieš dėdę,
Lenktis prie kojų, dargi šičia Vilniuj.
JOGAILA
MARĖ
Ir mus, įniršęs, sumindžios, kaip sliekus.
Lieps mano vyrą suimti.
VAIDYLA
Turbūt nežino. Kunigaikštis mane
Neišduos, taigi nėr ko nerimauti...
JOGAILA
Sveikinkim svečią linksmi ir nudžiugę.
SCENA VIII
KĘSTUTIS
Kaip koks perkūnas, stovint giedriai dienai.
Ketinai Trakuos, vokiečius užkvietęs,
Mane pasveikint. Aš aplenkiau tave.
Kaip tikras tėvas to krašto, turėjau
Atsargų delną pakelt prisidengtų
Nuo išdavimo padermės ir žemės.
JOGAILA
KĘSTUTIS
Tu savo lūpų... Žinau juk aš viską.
Ir sudrebėjo sena širdis mano
Iš skausmo. Tu! Tu! Priešininkų vadas!
Mylėjau tave, kaipo savo vaiką,
O tu tuotarpu, išvien su kryžiokais,
Norėjai mane apsukti, išduoti,
Ir ant karštų da pelenų tėvynės
Dalintis pelną. Kad tu butum vienas
Šokęs prieš mane, norėdams atimti
Man sostą, garbę; kad žmogžudžius butum
Slapčia užsiuntęs mano žilus plaukus
Krauju suteršti — būčiau tau atleidęs.
Bet neatleisiu sukalbos su priešais
Ir išdavimo tėvynės.
VAIDYLA
Mus, kunigaikšti, apgauna paviršius,
Jei geiduliai tik uždengia teisybę.
Tegulgi protas, prie nuotarių linkęs,
Apsvarstyt teiksis...
KĘSTUTIS
Sutepusioji kunigaikščio namą,
Patalą, sostą ir giminės garbę!
Ir tu da drįsi į akis kabintis?
Dangstyk niekšystę, kurios esi pilnas,
Ir stumk Jogailą prie darbų bjauriausių,
Bet neišdrįsk man, šunie, šičia loti!
MARĖ
Nes kaipo vanags į akis tau šoksiu.
Turi mus rankoj — budeliu gali būt,
Vienok neniekink!
KĘSTUTIS
Širdis nuo garo geidulių šlykščiausių
Išvilko savo gėdą ant mėšlyno
Ir tyrą meilę šeimynos sutraukė,
Kad tik galėtų pakakint nešvankų
Troškimą. Taigi kęsk paniekinimą
Pačios uždirbtą!
MARĖ
Aš tau priminsiu!
KĘSTUTIS
Butrimui Butrime! imki sargus ir nuveski
Kalinius šituos! rodo Vaidylą, Jogailą ir Marę
Tegul gerai žiūri!
Gal neužilgo Vytauts pasirodys
Ir mano žmonės susirinks į Vilnių.
Kaip kunigaikščio bus visa šeimyna,
Sudysim tave, Jogaila... tyliau kaip sūnų.
SCENA IX
KĘSTUTIS
Dienas ir kartą, kuri jį išleido,
Kada matydams, kaip iš akių nyksta,
Ką garbino pats ir į ką tikėjo,
Stovi nutirpęs naujų žmonių tarpe,
Ir nepažįsta, kokios jųjų mintys,
Ir nesupranta jau nė vaikų savo.
Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims,
Senas mūs būdas, teisumas, dorybė
Šiandien suminti, kaip Lietuva yra,
Kaip auga naujos kartos, kurios laužo
Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų
Į aną svietą keliaut ir ten miškuos
Narsiai medžioti su prosenių dvasioms,
Palikus žmones, jų ligotas širdis
Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui.
Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo,
Kaip paskutinis praeities globėjas.
VAIDILA
Kokia retai kam iš žmonių patenka:
Lietuvos žemėj skambės tavo vardas,
Darbų garbingų vainike įpintas;
Tu nepradingsi, kaip paprastas žmogus,
Nors tave liūdnas ištiktų likimas;
Nuo akių miegą mirties nubaidysi,
Į dangų lėksi nuo gedulių laužo;
Ant puikaus žirgo, auksu apsirėdęs30,
Su ragu turo, po miškus skraidydams,
Balsiai į kovą didžiavyrius šauksi,
Kurstydams viltį tų, kur abejoja,
Ir jų tvirtybę, iki, tavęs klausant,
Neatgims dvasios per kančias ir kraują.
SCENA X
BUTRIMAS
Vokiečius šituos, du kryžiokų žalčius,
Atvedžiau. Rasi, likę šičia, tyko
Ir su Jogaila slapčia ved derybas.
Turėdams juodu dabar savo rankoj,
Gali per kančią išgriebti teisybę.
KĘSTUTIS
Kęstutis save nesutepė niekad:
Ant kovos lauko imasi su priešais,
Vienok beginklio anaiptol nelypsto.
Žinot nenoriu, ką juodu čia veikė,
Gana, kad esti po lietuvių stogu...
atsikreipdamas ant Kunono ir Konrado
Ricieriai! esat laisvi nuo šio laiko —
Bet, jeigu norit padaryt man džiaugsmą,
Meldžiami, likkit svečiuose pas mane!
KUNONAS
Kad tu teisingas ir ricierių žiedas,
Norint da krikštas tavo stabmeldystės
Nenumazgojo. O idant matytum,
Kaip aukštai tave mūs zokonas gerbia,
Kunons ir Konrads tavo svečiais lieka.
KĘSTUTIS
Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai.
Ik da sudaušim su geležim ginklų,
Galime šiandien su taurėms sudaužti.
SCENA XI
KUNONAS
Neparanku mums apsupimas Vilniaus.
Albanas kaltas.
ALBANAS
To nusprendimo...
KUNONAS
ALBANAS
Kas tik man liepta — o kad Kęstuts greitas,
Ne mano kaltė. Atsakau už viską...
Raskim geresnę mūsų kalboms vietą,
Nes ausis turi kartais net ir sienos.
KUNONAS
SCENA XII
KĘSTUTIS
Po mūs imtynių ant pačių linksmybių.
Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint.
Paminėt laiką, kada buvau jaunas
Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo,
Aš meilinausi. Žila paukštužėle,
Pameni mūsų tas dienas laimingas,
Saldintas midum...
BIRUTA
Dalykus tokius prie vaikų minėjęs.
KĘSTUTIS
Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas
Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo?
Mudu iš meilės žibėjom saulėti,
Pilni varsos tos, kurią turi kvietkos31...
Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus,
Širdyje tirpsta...
kreipdamasis ant Birutos
Juk mudviem, gegute,
Nebloga buvo?
BIRUTA
KĘSTUTIS
Gal da atkasti; kitą tokią dieną
Negreit sulauksi.
kreipiasi ant Vytančio
Ko tu, Vytaut, tokis
Lyg apsiblausęs?
VYTAUTAS
KĘSTUTIS
Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas...
VYTAUTAS
KĘSTUTIS
Na tu man šitaip... Kada jisai taikos
Iš pasalų mus vokiečiams išduoti,
Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas,
Noriu pabausti ištvirkusi vaiką,
Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai
Esam mes, seniai!
VYTAUTAS
Užgauti tave — bet pažvelgti teikis...
Per toli, rodos, paleidai rūstybę,
Jį kalėdams namuose jo pačio.
Daug prasikalto Jogaila, tai tikra,
Bet nieks negali juk nužeminimą
Su giedria širdžia ramiai išturėti,
Tarytum kelmas. Užgavims opesnis
Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo,
žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų
Su manim šitaip, nė pats nežinočiau,
Ką bedarąs aš.
KĘSTUTIS
Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas
Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo
Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos
Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas,
Vienok nė piktas, anė užsispyręs:
Reikėj parodyt, kad su manim darbas
Ne vyžos pynims, o kalėjims visas —
Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau?
VYTAUTAS
KĘSTUTIS
Su sūnum eisi?
BIRUTA
KĘSTUTIS
Prilaikys mane — da padidins bausmę.
ALDONA
KĘSTUTIS
Ar nepaliepsit paleisti ir Marę,
O net Vaidylą?
ALDONA
KĘSTUTIS
Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts,
O jūs tik žinot dalinti malonę.
ALDONA
KĘSTUTIS
Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų
Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai
Išvien vardan sandoros ir meilės.
Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai
Vytautai! Reikia turėti grebežius.
Jogaila šiandien klaidžiais takais eina.
Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį,
Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu.
SCENA XIII
ALDONA
KĘSTUTIS
ALDONA
KĘSTUTIS
ALBANAS
KĘSTUTIS
Ricieriai teisus.
ALDONA
Taip atsimainęs.
KĘSTUTIS
Kuris man liko. Dievai maloningi
Į namus mano leido štai rodo Aldoną dukrelę —
Ji man geresnė už dukterį tikrą,
Tik nelaiminga.
VYTAUTAS
ALDONA
KĘSTUTIS
Neprivalai tu žeist seserį savo.
kreipiasi ant Aldonos
Mano vaikeli, tu nusiraminki.
SCENA XIV
KĘSTUTIS
Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą,
Bet ne keršingą. Prasikaltai sunkiai,
Tiktai tu klydai, kaip paprasta jaunas.
Taigi aš pirmas tau paduodu ranką.
JOGAILA
KĘSTUTIS
Už tave stojo net prieš savo tėvą.
JOGAILA
KĘSTUTIS
Visiems atleisiu, tik statau nuo savęs
Sąlygą vieną.
JOGAILA
KĘSTUTIS
Ir jos rubežiai33 man pridera ginti.
Šiandien, bematant, kad bendriems senovės
Ryšiams sutraukdint svetimi prileisti,
Reikia daugiau man spėkų apginimui
Į savo ranką. Sandoros grebežiui
Palik man Vilnių.
JOGAILA
KĘSTUTIS
Padaryk seniui, kad būtų ramesnis.
Jogaila šnabžda kasžin ką su Vaidyla.
Ką? Ar sutiksi?
JOGAILA
Turiu priimti.
KĘSTUTIS
Eisim! tegul ten Jogaila apreiškia
Prieš visus žmones, ką yr pažadėjęs.
Ar taip gerai bus?
JOGAILA
KĘSTUTIS
SCENA XV
ALDONA
KONRADAS
ALDONA
Nes tokios akys atima man drąsą,
Ištart neduoda užbaugintą žodį.
KONRADAS
ALDONA
Po tavo kojų kaipo akmuo pulsiu,
Krutino savo tau kelią užtversiu,
Idant sumintum sergančią man širdį.
Leisti! Dabartės! Pamačius vėl tave
Prie savo šono po tiek ilgų metų,
Vien ašarose, geiduliuos praleistų,
Po skausmų mano, kurių nepritinko
Našlaitės daliai...
KONRADAS
Tur būti tavo protą yr užgavęs
Koks slaptas skausmas. Varguole! Nerasiu
Aš tau pagalbos.
ALDONA
Ir nesislėpki prieš mane! pažįstu,
Nors ir kitoks tu, kad nieks iš mūs krašto
Jau nepažintų tavęs, anė seniai
Iš tavo veido nesuprastų nieko.
Nors atsimainęs esi visam svietui,
Prijautė tave širdis pačios tavo.
KONRADAS
ALDONA
Ant valandėlės parodyt man, tiek jau
Kentusiai daugėl. Tau neišmėtinėsiu34,
Tavęs nišduosiu net pačiam Kęstučiui,
Tiksiu su tavim persiskirt ant amžių,
Tiktai ištark man tu meilės žodelį,
Kad esi mano...
KONRADAS
Nepažinojau Lietuvoje nieko,
Pirmąkart šičia...
ALDONA
Kada glaudžiuosi prie tavo krūtinės!
Ar tai turi man...Tik paniekinimą,
O daugiau nieko? Juk mane mylėjai?
Karštai mylėjai... O aš ik šiai dienai
Tave, kaip dievą, myliu vis, nors mano
Dalis liūdna taip ir karti begalo.
luktelėjusi
Tu užmiršai gal gyvenimą savo?
Galėjo kokių žolių kas užduoti
Ir numarinti atmintį, kas buvo...
Tikrai taip! Betgi palaukki!... Aš viską,
Viską priminsiu, o tie atminimai
Tikrai suminkštins ir sugraudins širdį,
luktelėjusi, svajodama
Ar pameni tu ežerą tą didį?
O ant jo kranto aukštą stačią uolą,
Kur tylią naktį nuvedžiau aš tave?
Tu, ant mėlsvumo dangaus atsimušęs,
Apie Lietuvą kalbėjai ir priešus,
Apie aukas tas, kurios nešti reikia,
Apie gąrbingą didžiavyrių kelią.
Kalbėjai apie amžinąją garbę,
Nusiminimą — rodos seseris dvi.
Nors klausiau tąsyk akylai, gėrėjaus,
Bet širdį buvo lyg baimė apėmus;
Taigi tolydžio dangsčiau tavo lūpas
Bučiavimais aš, taip ilgais, kaip amžis...
Tas glamonėjims... Sidabrinis menuo...
Keistos svajonės... Laimė ne tos žemės...
Garbė ir meilė, gailestis ir baimė —
Viskas į vieną sumišo čielybę35,
Kurios jau niekas iš širdies neišlups man —
Ir regiu viską, matydama tave!
Pameni viską?
KONRADAS
Pusiau sumišus, liūdna kalba tavo
Rodo, kad vyras pamesti turėjo...
Paprastas daiktas!
ALDONA
Atmint, beširdi? Tikies įkalbėti,
Kad sumišau aš iš didelio skausmo,
Kaip kitiems rodos. Kada tu prapuolei,
Pasklido garsas, būk jau tu priėmęs
Svetimą būdą, kitų dievus, likęs
Net išdavėju namų ir tėvynės.
As viena niekam tikėt nenorėjau,
Numaniau tame gilią tavo mintį.
Paskui šnekėjo, kad jau tu negyvas.
Aš taip gi niekam netikėjau. Laukiau
Ir laukiau tavęs pargrįžtant. Už tai gi.
Dabar sviets sako, kad sergu, būk protas
Mano pamišęs. Tegul žmonės šneka!
Betgi tu vienas neprivalai šito
Dalyko skelbti apie moteriškę,
Kuri tavimi taip išsitikėjo
Ir da už tave kentėt malonėtų.
Pasigailėk jos ir, kaipo keleivis,
Nors praeidams tik, žodžius tuos ištarki:
„Myliu aš tave, Aldona!”
KONRADAS
ALDONA
SCENA XVI
ALBANAS
KONRADAS
KĘSTUTIS
Ką ji kalta yr, kad mirusio žmogaus
Visur šešėlį ir mato, ir girdi?
Reikia gailėtis kvietkos, kuri vysta.
Aldonai
Eiva, vaikeli, tave suraminsiu!
- mistras — viduramžių vienuolių-riterių ordino vyresnysis, magistras. [przypis edytorski] ↩
- zokonas — ordinas. [przypis edytorski] ↩
- sandora — susitarimas. [przypis edytorski] ↩
- prisirengęs — pasirengęs, pasiruošęs. [przypis edytorski] ↩
- Nėsa — nes. [przypis edytorski] ↩
- gyvastis — gyvatė. [przypis edytorski] ↩
- užsirūpina — dabar: susirūpina. [przypis edytorski] ↩
- budina — žadina. [przypis edytorski] ↩
- spėka — jėga. [przypis edytorski] ↩
- jungas — belaisvė. [przypis edytorski] ↩
- lapos — popierius, raštai. [przypis edytorski] ↩
- akyvas — pastabus, žvalus. [przypis edytorski] ↩
- akyvybė — smalsumas. [przypis edytorski] ↩
- prigavimas — nusigręžimas, išdavystė. [przypis edytorski] ↩
- ikšiolei — iki šiol. [przypis edytorski] ↩
- tinklais vylių — melagysčių. [przypis edytorski] ↩
- pekla — pragaras. [przypis edytorski] ↩
- vara — jėga, prievarta, smurtas. [przypis edytorski] ↩
- sląstai — spąstai. [przypis edytorski] ↩
- brolžudingas — kur/kai brolis žudo brolį. [przypis edytorski] ↩
- Mitriai — vikriai, greitai. [przypis edytorski] ↩
- katra — kuri nors. [przypis edytorski] ↩
- levas — liūtas. [przypis edytorski] ↩
- saldė — rauginta ruginių miltų blandi gira. [przypis edytorski] ↩
- moterystė — santuoka. [przypis edytorski] ↩
- liuosybė — laisvė. [przypis edytorski] ↩
- ūmai — staigiai, greitai. [przypis edytorski] ↩
- teikis — norėki. [przypis edytorski] ↩
- draugkareiviai — bendrakareiviai, bendražygiai. [przypis edytorski] ↩
- apsirėdęs — asirengęs, pasipuošęs. [przypis edytorski] ↩
- kvietka — gėlė. [przypis edytorski] ↩
- dručiai — smarkiai, labai. [przypis edytorski] ↩
- rubežiai — sienos (valstybės), ribos. [przypis edytorski] ↩
- neišmėtinėsiu — nepriekaištautsiu. [przypis edytorski] ↩
- čielybė — čia: visuma, tiesa. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Adam Asnyk
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Kęstutis · Okładka na podstawie: Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-SA-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Kęstutis · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Domena publiczna · Vincas Kudirka
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: translation
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.