Loreva

AKTAS PRIMAS

salė Vilniaus pilyje; didžiosios durys gilumoje; tiesiai ir po kaire durys į kitas pilies sales; kairėj scenos pusėj sėdi priešais ant paaukštinto sosto Jogaila; šaly jo iš vienos pusės stovi Marė, iš kitos Vaidyla

SCENA I

Jogaila, Vaidyla, Marė

VAIDYLA

Metas jau liautis, didi kunigaikšti, 
Nieko neveikus — tai garbės neduoda. 
Siųsdamas mane pas kryžiokų mistrą1, 
Tuojau rengeisi ant Kęstučio žemių 
Užpult, įsakęs su zokonu2 tvirtą 
Sandorą3 kurti. Zokons prisirengęs4. 
Tik kunigaikštis užmanymus maino 
Ir nesilaiko sandoros įkurtos.  

JOGAILA

keldamas nuo sosto
Kalbi per smarkiai!  

VAIDYLA

Nėsa5 tikras tarnas — 
Aukščiau statau aš už gyvastį6 savo 
Tavo didybę. 

JOGAILA

eidamas nuo sosto ant vidurio scenos
Jei mintis taip ilgai 
Svarsčiau, tai šitam priežastį nešioju 
Širdies gilybėj. Kaip tik noriu ranką 
Ištiest prie darbo, tai mane sulaiko 
Iš mažų metų likę atminimai. 
Ir teisus veidas kunigaikščio dėdės 
Žiūri į mane ir niekina mane. užsirūpina7 
Argi galiu aš su vokiečiais tartis 
Ir kelti ranką prieš tą, kurs karūną 
Ant galvos mano, laimindams, uždėjo? 
Luktelėjęs O vienok mane budina8 iš miego 
Įkvėptas balsas, verčiantis prie darbo.  

VAIDYLA

Skubintis reikia, nėr kada svarstyti. 
Panemunyj jau kiyžiokai ginkluoti.  

JOGAILA

Ką sakys Vytauts? 

MARĖ

Pervirš atsargus tu. 
Vytaučio rankos, kaip matau, bijaisi.  

JOGAILA

Jis buvo broliu.  

MARĖ

Bet taps priešų tavo, 
O priešai reikia išsyk gerai stverti.  

JOGAILA

Ir išdavėju likti?  

MARĖ

Na tai būk sau 
Kęstučio valios įrankiu ir laukki, 
Vis nusileisdams, ik neteksi sosto.  

VAIDYLA

Viešpatie, laukti gana pavojinga. 
Bevengiant ilgai, gali tavo siekiai 
Išeit į viršų, o senis Kęstutis 
Tau neatleistų. Ir zokons atkreiptų 
Ginklus prieš tave, jeigu jo neremtum 
Po sutarimo...  

JOGAILA

smarkiai
Vaidyla! Žinoki, 
Kad, sukalbėdama su mistru, kryžiokams 
Daugiau žadėjai, ne kaip įsakyta. 

VAIDYLA

Tai nubausk mane, jei aš tavo mintį, 
Išreikštą žodžiais, negerai supratęs. 
Atvirai viską pasakyt Kęstučiui. 
Išduoki kaltą — tegul galva mano 
Santaiką atperk ir dėdės malonę. 
Tai tiktai lieka tau, viešpatie, tąsyk, 
Jei mintį savo atmainyt ketinsi...  

JOGAILA

Tarytum, noras, manyje užaugęs, 
Yra man lemtas — netsimainys niekad. 
Veltui norėčiau iš savęs išplėšt jį... 
Prieš bjaurų darbą veltui širdis purtos — 
Einu aš vis tik priešais savo širdį... 
Nes mane varo spėka9 paslaptinga, 
Rodo man puikią ateityj karūną, 
Rodo Lietuvą, laisvą jau nuo jungo10, 
Žmonių likimą, į rankas man duotą.  

MARĖ

Ko abejoji?  

JOGAILA

Kokia priešginystė 
Troškimų! Rodos norėčiau, kad mane 
Pastumtų priešais prievarta... 

MARĖ

pasityčiodama
Kad būtų 
Lengva, be kaltės, prasilenkt erškėčių, 
O rinkti liaurus. užsidegdama Jeiaš būčiau vyru, 
Tikrai kiekvieną užmanymą savo 
Ginklu priversčiau pavirsti į darbą. 
Aš nežiūrėčiau, ar sumažės kaltė, 
Gudriai apdumus akis liudytojams. 
Prietikius drįsčiau sutikt! O tu, broli...  
pro didžiąsias duris įeina Prora Bilgenas

BILGENAS

Pasiuntiniai yr nuo kryžiokų mistro: 
Kunons ir Konrads — nor kalbėt su tavim.  

VAIDYLA

šnabžda Marei
Stojo ant žodžio.  

JOGAILA

Bilgenui
Atvesk tuojau juodu. 
Bilgenas išeina; Jogaila sėda ant sosto

MARĖ

šnabžda Vaidylai
Slėpk savo džiaugsmą — iš akių matyti.  
Kunonas ir Konradas įeina pro didžiąsias duris

SCENA II

Jogaila, Vaidyla, Marė, Kunonas, Konradas

KUNONAS

atsikreipdamas ant Jogailos
Galingas mistras pasveikina tave.  

JOGAILA

Dėkui už tai jam.  

KUNONAS

Mistras nor žinoti, 
Kur pasidėjo tavo pažadėjims, 
Kurį išreiškei per Vaidylos lapas11 , 
Iš geros valios sandoros maldaudams?  

JOGAILA

Per daug akyvas12 jūs mistras. 

KUNONAS

Jis siuntė 
Mus, kunigaikšti, ne dėl akyvybės13, 
Tik, abejodama apie tavo žodį, 
Nori patirti, ko dabar tikėtis: 
Tavo pagalbos, arba prigavimo14? 

JOGAILA

rūsčiai, keldamas
Argi jums tinka prigavims minėti? 
Jums, kur ikšiolei15 tik apsimetimo 
Mintate duona; kurie tinklais vylių 16 
Svetimą žemę gaudote; per melą 
Ir prigavimą svietui jungą teikiat; 
Kurie užgulę ant mūs tėvų žemės, 
Kaip niekai pintys ant aržuolo seno, 
Siurbiate syvus, atžaloms paskirtus, 
Ir bjaurius nuodus leidžiat ᶖ jo širdį!  

KONRADAS

Kam, kunigaikšti, liežuviu kariauti, 
Kaltes ant sprando priešninkų kraunant? 
Nieks pragaišties da riksmu nepataisė, 
Jei tik užmiršo ginti savo namą. 
Daužosi bergždžias tiktai pašėlimas. 
Apveikia protas, dora, išturėjims. 

JOGAILA

Marei
Šitas kryžiokas tyčiojas iš mūsų.  

MARĖ

ramindama
Broli!  

JOGAILA

Nurimki! Palengvinau širdį — 
Galiu klausyti.  

KUNONAS

Dabar, kunigaikšti, 
Su mums kariausi. Pasirodei save — 
Mes namo grįžtam. Vienok tau mūs zokons 
Atlygins gausiai šitą prigavimą 
Ir niekinimą mūs brolių! Minėsi!  

VAIDYLA

melsdama Jogailą
Viešpatie!  

MARĖ

taip pat
Ką gi darai tu? 

JOGAILA

Tegul sau 
Mūs draugininkas pasikalba.  

KUNONAS

iškilmingai
Vardan 
Zokono mūsų, kurs stabmeldžius valdo 
Per ženklą kryžiaus, metu tau prieš sostą 
Pirštinę šitą, 
numovęs ricieriui pirštinę, meta 
kaipo apreiškimą, 
Kad jau apleidžia tave, žemę tavo 
Sandoros tiesos; kad mainais tau veikiai 
Atnešim kovą, tavo žemei gaisrą 
Ir ištrėmimą! 

JOGAILA

Užpulti ketinat? 

KUNONAS

Pats esi kaltas, sukalbą sulaužęs.  

JOGAILA

Dangaus dievystės ir peklos17 galybės 
Tegul paliudys: kad verčiate mane 
Prie baisaus daikto. Pasiduodu varui18, 
Kad atsikreiptų žadėta nelaimė.  

MARĖ

Tai gerai, broli.  

JOGAILA

stovinčiam pas duris Bilgenui
Apšauk tuoj šią naktį, 
Tegul susirenk ricieriai į Vilnių, 
Nes ant Kęstučio ūmai turim ruoštis. 
atsigręždamas ant kryžiokų 
Ar dabar tinkat? Aš jums nusileidžiu. 

KUNONAS

Jei, kunigaišti, tikri tavo žodžiai, 
Kodėl netiksim. šnabžda Konradui Tai da gudri lapė!  

KONRADAS

taip pat Kunonui
Norėjo varo.  

JOGAILA

Dabar svečiais būkit! 
Noriu jus savo namuos pamylėti. 
Užmirškim žodį, ištartą persmarkiai — 
Atidarysiu jums pilį ir širdį. 
kreipdamasis ant Vaidylos 
Eiva, Vaidyla, karui prisiruoštų. 
išeina pro didžiąsias duris, paskui jį Vaidyla ir Marė

SCENA III

Kunonas ir Konradas

KUNONAS

žiūrėdamas paskui išeinančius
Gudrus lietuvis, sukti jojo norai, 
Tik jam netenka mūs zokono proto. 
Tinklus užtaiso, žadinas lyg vaikas, 
Ik pats į juosius nepaklius ant galo. 
Užglėbt norėtų su mūsų pagalba 
Tėviškę dėdės, o paskui prieš svietą 
Suverst mums visą kaltės sunkinybę 
Už Žemaitijos menkutį sklypelį. 
Bet zokons žino gerai siekius savo 
Ir neis tarnauti vaikiščio puikybei.  

KONRADAS

Zokons tur galvą! Tykodams laimėti, 
Gudriai į sląstas19 įveja sau žvėrį: 
Su ranka viena štai Jogailą stumia 
Priešais jo dėdę; su kita Kęstutį 
Persergės tyčia, norėdamas juodu 
Tiktai suerzint ir įtraukt į kovą, 
Idant iš griaučių brolžudingo20 karo 
Lengva jau būtų sugraibstyt Lietuvą.  

KUNONAS

Supranti aiškiai, nors da esi jaunas, 
Koki prie siekio keliai greičiau veda. 
Žinai, kaip reikia stabmeldžiai apveikti 
Be aiškaus varo, be aukų daugybės, 
Dėl to ir siuntė tave, kad Lietuvą 
Mitriai21 pakreiptum. 

KONRADAS

Tai lengva — tik reikia 
Neleist, kad gautų katra22 pusė viršų. 
Jeigu nelaimė vieną jų prispaustų, 
Iš makščių kardą privalome traukti 
Silpnam pagelbėt ir dilgint puikybę 
Jauno Jogailos ir skausmus Kęstučio; 
Nuolat vis judint ir laukt, iki juodu 
Pasijus sykį pajiegas išbaigę.  
Įeina Vaidyla ir Marė.

SCENA IV

Kunonas, Konradas, Vaidyla, Marė

VAIDYLA

Ricieriai! Gerą atnešu jums žinią: 
Dabar Jogaila trankosi, kaip levas23, 
Ir su liepimais pasiuntinius vaiko. 
Taigi uždegsim kariškuosius laužus, 
Saldei24 nespėjus trissyk apsisukti.  

KUNONAS

Skubintis reikia.  

MARĖ

Nors kartą matysiu 
Po mūsų kojoms tą puikumą senio, 
Kursai mus niekin.  

KUNONAS

Sesuo kunigaikščio 
Tur kunigaikščių ir dvasią.  

MARĖ

Man gėda, 
Kad mes taip ilgai niekinimą kentėm. 

KUNONAS

Didžiausias džiaugsmas tas, kurį pagimdo 
Ilgas troškimas...  
įeina pro didžiąsias duris Bilgenas.

BILGENAS

Esmi jūsų tarnas, 
Svečiai garbingi, kunigaikščio siųstas 
Butams parodyt, kurie jums paskirti. 
Eikite paskui.  
Kunonas ir Konradas išeina paskui Bilgeną pro duris tiesiai

SCENA V

Vaidyla ir Marė

MARĖ

linksmai apsikabindama Vaidylai už kaklo
Vaidyla! Ant galo 
Kruviną piršlį nusiųsim Kęstučiui 
Ir pilyj jojo vestuves iškelsim! 
Nenorėj tąsyk atvykt ant vestuvių 
Mudviejų, tardams, kad ta moterystė 25 
Jų, kunigaikščių, giminę suteršia. 
Ir drąsiai skelbė, niekino prieš svietą 
Tave ir mano moterišką gėdą. 
Dabar težino, kad mane yr vedęs 
Ricierius vyras — ne pienburnis kokis.  

VAIDYLA

Kad mane vieną paniekinims siektų, 
Aš, žmogus prastas, ant to nežiūrėčiau. 
Bet savo meile tu mane iškėlei. 
Tai kada mudu abu plaka smūgiai 
Apkalbos svieto, dėl tavęs užaugo 
Mano krūtinėj puikums ir prisiekiau 
Pagiežą kurti ik paskutinujų, 
Nėsa aš tavo.  

MARĖ

Vaidyla! pati aš 
Įspėt nemoku, ar neužkerėjai 
Tu mano širdį, jei taip karšta meile 
Ji užsidegus? Štai visi man sako, 
Tu žemai kilęs, o tu man ant žemės 
Žvaigžde išrodai už visus galiūnus 
Šviesesnė. Sako, negražus — gražesnis 
Tu man už aušrą, kur danguje žiba. 
Sako, tarp svieto esąs tu gudriausias, 
Pilnas piktumo, kaip nuodų gyvatė, 
O aš greitesnė gert iš tavo lūpų 
Aitriuosius nuodus, ne kaip saldumynus.  

VAIDYLA

Ar myli mane?  

MARĖ

Myliu tavyj viską, 
Kas gera, pikta, kas žema, ar aukštat 
Bjaurumą stengiuos paverst į gražumą, 
Branginu viską, kas tik tau brangu yr. 
Nekenčiu lygiai, kas tau yr nemiela. 
Kas tave žeidžia — priešninkas mano, 
Kas pakels ranką ant tavęs — prapulti 
Turi. Aš viską, viską tau pavesčiau: 
Ir jausmus žmogaus, ir ryšius šeimynos, 
Tėvynę, tiesą, liuosybę26, ir brolį, 
Ir saulės šviesą.  

VAIDYLA

Nekalbėk taip garsiai, 
Mano brangiausia, gali mus prapuldyt...  

MARĖ

Nebijau nieko, geidžiu aš tik vieno: 
Po tavo kojų sugriauti pasaulę 
Ir iš jos griaučių laimėt tau karūną, 
Su dievų ženklu, arba ženklu kryžiaus — 
Tai man vis viena! Jau arti tas laikas.  

VAIDYLA

Liauk, nesikarštink! Tenežino ausys 
Minties, kurioji širdyj pasirodys... 
Tetyli lūpos... 
pro kairesias duris pasirodo Jogaila

SCENA VI

Vaidyla, Marė, Jogaila

JOGAILA

Dabar pilyj kurčia. 
Išsiuntinėjau sargus, kur tik reikiant, 
Turime kantriai šiek tiek palūkėti... 
Nuobudu laukti, laukimas kankina. 
Nes prie ko sykį esmi užsidegęs, 
Norėčiau, rodos, kad ūmai27, su vėjais, 
Viskas įvyktų.  

VAIDYLA

Užmanymą tankiai 
Nuo pasiekimo skiria ilgas tarpas, 
O geismai reikia malšint, jeigu norim 
Pasiekt. Nelengva prieit aukštas siekis.  
pro didžiąsias duris skubiai įbėga Bilgenas

SCENA VII

BILGENAS

Jogailai
Viešpatie! Teikis28 išrasti pagalbą! 

MARĖ

Ką sakai, Prora?  

BILGENAS

Visai netikėtai, 
Tartum perkūnas, Kęstutis apsupo 
Vilnių.  

MARĖ

Meluoji! 

BILGENAS

Dievaž! Nemeluoju! 
Nebuvo nieko, kas būtų sulaikę, 
Tai tiesiog eina jau prie pilies vartų. 

JOGAILA

Dabar daryt ką?  

MARĖ

Jogailai ir Vaidylai
Kas gi jūs? Sakykit. 
Ar piemenukai? Ar vaikai bepročiai? 
Jeigu prileidot taip lengvai suimt jus. 
Kur atsargumas? Kur apsižiūrėjims? 
Taip ilgai, broli, purteisi, rengeisi 
Ir laiks prašoko. Kęstuts nesipurto, 
Tur būt suuodė ir ištiko tave. 
Ginkis dabartės!  

JOGAILA

Veltui būtų gintis, 
Išsiuntinėti ginkluoti kareiviai, 
Pilyje tuščia...  

MARĖ

Ir mes, kaipo niekšai 
Šliaužėti turim prieš Kęstučio valią 
Ir nuo jo melsti malonės... 

VAIDYLA

Man rodos, 
Su linksmu veidu, lyg tikri bičiuliai, 
Atidarykim vartus pilies mūsų, 
O metę gintis, kas suerzint gali, 
Priimkim dėdę su jo draugkareiviais29, 
Kaip svečius savo. 

JOGAILA

Bilgenui
Daryk, kas sakyta: 
Vartus atdaręs, padoriai pasveikink 
Ir vesk į pilį! 
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris 
Marei Nuvaryk nuo veido 
Apsiblausimą — sutikt reikia svečias.  

MARĖ

Jeigu tu moki, tai būki sau linksmas. 
Man per daug skauda paniekinims mano, 
Kad da galėčiau šliaužioti prieš dėdę, 
Lenktis prie kojų, dargi šičia Vilniuj.  

JOGAILA

Marei
Susilaikyki!  

MARĖ

Sugėdinti tapsim, 
Ir mus, įniršęs, sumindžios, kaip sliekus. 
Lieps mano vyrą suimti.  

VAIDYLA

Marei
Jis visko 
Turbūt nežino. Kunigaikštis mane 
Neišduos, taigi nėr ko nerimauti... 
už scenos girdėt rago balsas

JOGAILA

Girdėt Kęstučio skardus rago balsas. 
Sveikinkim svečią linksmi ir nudžiugę.  
prisiartina prie didžiųjų durų, pro kurias įeina Kęstutis, paskui jį Butrimas, vaidila ir dalis apginkluotų draugkareivių

SCENA VIII

Vaidyla, Marė, Jogaila, Kęstutis, Butrimas, vaidila, ricieriai

KĘSTUTIS

O ką, brolike? nukritau netyčia, 
Kaip koks perkūnas, stovint giedriai dienai. 
Ketinai Trakuos, vokiečius užkvietęs, 
Mane pasveikint. Aš aplenkiau tave. 
Kaip tikras tėvas to krašto, turėjau 
Atsargų delną pakelt prisidengtų 
Nuo išdavimo padermės ir žemės.  

JOGAILA

Dėde!...  

KĘSTUTIS

Netepki veltui melo žodžiais 
Tu savo lūpų... Žinau juk aš viską. 
Ir sudrebėjo sena širdis mano 
Iš skausmo. Tu! Tu! Priešininkų vadas! 
Mylėjau tave, kaipo savo vaiką, 
O tu tuotarpu, išvien su kryžiokais, 
Norėjai mane apsukti, išduoti, 
Ir ant karštų da pelenų tėvynės 
Dalintis pelną. Kad tu butum vienas 
Šokęs prieš mane, norėdams atimti 
Man sostą, garbę; kad žmogžudžius butum 
Slapčia užsiuntęs mano žilus plaukus 
Krauju suteršti — būčiau tau atleidęs. 
Bet neatleisiu sukalbos su priešais 
Ir išdavimo tėvynės.  

VAIDYLA

Juk tankiai 
Mus, kunigaikšti, apgauna paviršius, 
Jei geiduliai tik uždengia teisybę. 
Tegulgi protas, prie nuotarių linkęs, 
Apsvarstyt teiksis...  

KĘSTUTIS

užsidegdamas
Tylėk, tu gyvate, 
Sutepusioji kunigaikščio namą, 
Patalą, sostą ir giminės garbę! 
Ir tu da drįsi į akis kabintis? 
Dangstyk niekšystę, kurios esi pilnas, 
Ir stumk Jogailą prie darbų bjauriausių, 
Bet neišdrįsk man, šunie, šičia loti!  

MARĖ

prišokdama prie Kęstučio
Dėde! Man vyro neniekink prieš svietą, 
Nes kaipo vanags į akis tau šoksiu. 
Turi mus rankoj — budeliu gali būt, 
Vienok neniekink!  

KĘSTUTIS

Pašėlusi tavo 
Širdis nuo garo geidulių šlykščiausių 
Išvilko savo gėdą ant mėšlyno 
Ir tyrą meilę šeimynos sutraukė, 
Kad tik galėtų pakakint nešvankų 
Troškimą. Taigi kęsk paniekinimą 
Pačios uždirbtą!  

MARĖ

grumodama
Dėde! Žodžius šituos 
Aš tau priminsiu! 

KĘSTUTIS

Gana aušint burną. 
Butrimui Butrime! imki sargus ir nuveski 
Kalinius šituos! rodo Vaidylą, Jogailą ir Marę 
Tegul gerai žiūri! 
Gal neužilgo Vytauts pasirodys 
Ir mano žmonės susirinks į Vilnių. 
Kaip kunigaikščio bus visa šeimyna, 
Sudysim tave, Jogaila... tyliau kaip sūnų.  
Butrimas išeina su apginkluotais sargais, vesdamas Vaidylą, Jogailą ir Marę pro didžiąsias duris

SCENA IX

Kęstutis ir vaidila.

KĘSTUTIS

Liūdnas likimas senio, peržengusio 
Dienas ir kartą, kuri jį išleido, 
Kada matydams, kaip iš akių nyksta, 
Ką garbino pats ir į ką tikėjo, 
Stovi nutirpęs naujų žmonių tarpe, 
Ir nepažįsta, kokios jųjų mintys, 
Ir nesupranta jau nė vaikų savo. 
Spaudžia man širdį, žiūrint, kaip tikėjims, 
Senas mūs būdas, teisumas, dorybė 
Šiandien suminti, kaip Lietuva yra, 
Kaip auga naujos kartos, kurios laužo 
Dangaus ir žemės tiesas. Geriau būtų 
Į aną svietą keliaut ir ten miškuos 
Narsiai medžioti su prosenių dvasioms, 
Palikus žmones, jų ligotas širdis 
Naujiemsiems vadams ir naujajam mokslui. 
Bet dievai nori, kad traukčiau ik galo, 
Kaip paskutinis praeities globėjas.  

VAIDILA

Už tai tu gausi paskui nuo jų garbę, 
Kokia retai kam iš žmonių patenka: 
Lietuvos žemėj skambės tavo vardas, 
Darbų garbingų vainike įpintas; 
Tu nepradingsi, kaip paprastas žmogus, 
Nors tave liūdnas ištiktų likimas; 
Nuo akių miegą mirties nubaidysi, 
Į dangų lėksi nuo gedulių laužo; 
Ant puikaus žirgo, auksu apsirėdęs30, 
Su ragu turo, po miškus skraidydams, 
Balsiai į kovą didžiavyrius šauksi, 
Kurstydams viltį tų, kur abejoja, 
Ir jų tvirtybę, iki, tavęs klausant, 
Neatgims dvasios per kančias ir kraują.  
pro duris tiesiai įeina Butrimas su keletu ginkluotų sargą, vesdamas su savim Kunoną ir Konradą

SCENA X

Kęstutis, vaidila, Butrimas, Kunonas, Konradas ir ginkluoti sargai

BUTRIMAS

įeidamas
Viešpatie! radęs vienoj pilies salėj 
Vokiečius šituos, du kryžiokų žalčius, 
Atvedžiau. Rasi, likę šičia, tyko 
Ir su Jogaila slapčia ved derybas. 
Turėdams juodu dabar savo rankoj, 
Gali per kančią išgriebti teisybę. 

KĘSTUTIS

Nereik to, Butrim! Ne ricieriaus darbu 
Kęstutis save nesutepė niekad: 
Ant kovos lauko imasi su priešais, 
Vienok beginklio anaiptol nelypsto. 
Žinot nenoriu, ką juodu čia veikė, 
Gana, kad esti po lietuvių stogu... 
atsikreipdamas ant Kunono ir Konrado 
Ricieriai! esat laisvi nuo šio laiko — 
Bet, jeigu norit padaryt man džiaugsmą, 
Meldžiami, likkit svečiuose pas mane!  

KUNONAS

O kunigaikšti! Visas svietas žino, 
Kad tu teisingas ir ricierių žiedas, 
Norint da krikštas tavo stabmeldystės 
Nenumazgojo. O idant matytum, 
Kaip aukštai tave mūs zokonas gerbia, 
Kunons ir Konrads tavo svečiais lieka.  

KĘSTUTIS

Butrimui
Eiva, sens drauge, pokilį prirengsim 
Aukštiems sveteliams pamylėt padoriai. 
Ik da sudaušim su geležim ginklų, 
Galime šiandien su taurėms sudaužti. 
išeina pro didžiąsias duris, paskui jį išeina Butrimas vaidila ir sargai, į jų vietą; luktelėjus, įlenda Albanas ir stovi ties durimis neužtėmytas

SCENA XI

Kunonas, Konradas ir Albanas

KUNONAS

Peranksti tapo persergėta Kęstutis; 
Neparanku mums apsupimas Vilniaus. 
Albanas kaltas.  

ALBANAS

išeidamas ant vidurio.
Aš nepripažįstu 
To nusprendimo... 

KUNONAS

Albane! 

ALBANAS

Išpildžiau, 
Kas tik man liepta — o kad Kęstuts greitas, 
Ne mano kaltė. Atsakau už viską... 
Raskim geresnę mūsų kalboms vietą, 
Nes ausis turi kartais net ir sienos.  

KUNONAS

Teisybė, eisim.  
Kunonas, Konradas ir Albanas išeina, į jų vietą sugrįžta pro didžiąsias duris Kęstutis, atsivesdamas Birutą, Aldoną ir Vytautą

SCENA XII

Kęstutis, Biruta, Aldona, Vytautas, paskiau Butrimas

KĘSTUTIS

duryse
O, gerai pataikėt, 
Po mūs imtynių ant pačių linksmybių. 
Noriu čia, Vilniuj, šiek tiek nusižadint. 
Paminėt laiką, kada buvau jaunas 
Ir prie Birutos, da pilnos skaistumo, 
Aš meilinausi. Žila paukštužėle, 
Pameni mūsų tas dienas laimingas, 
Saldintas midum...  

BIRUTA

Et, tamista, liautum 
Dalykus tokius prie vaikų minėjęs.  

KĘSTUTIS

Ką gi tai kenkia? Argi neteisybė, 
Kad mudu buvom jauni, kad jaunumas 
Ant galvų mūsų spinduliais virpėjo? 
Mudu iš meilės žibėjom saulėti, 
Pilni varsos tos, kurią turi kvietkos31... 
Da šiandien žmogui, tuos laukus atminus, 
Širdyje tirpsta... 
kreipdamasis ant Birutos 
Juk mudviem, gegute, 
Nebloga buvo?  

BIRUTA

Tai, darkaisi, seni! 

KĘSTUTIS

Gerai, kad seniai valandėlę saldžią 
Gal da atkasti; kitą tokią dieną 
Negreit sulauksi. 
kreipiasi ant Vytančio 
Ko tu, Vytaut, tokis 
Lyg apsiblausęs?  

VYTAUTAS

Tas... Jogaila... Tėve... 

KĘSTUTIS

Tai nieko pikto, ką pabus užtvertas. 
Bet jis tau rupi labiau, ne kaip tėvas...  

VYTAUTAS

Tėve, jis šiandien nuskriaustas.  

KĘSTUTIS

Iš tikro? 
Na tu man šitaip... Kada jisai taikos 
Iš pasalų mus vokiečiams išduoti, 
Tai nėr skriaudimo; o kad aš, kaip tėvas, 
Noriu pabausti ištvirkusi vaiką, 
Tai sūnus mano prieš mane. Varguoliai 
Esam mes, seniai!  

VYTAUTAS

Tėve nenorėjau 
Užgauti tave — bet pažvelgti teikis... 
Per toli, rodos, paleidai rūstybę, 
Jį kalėdams namuose jo pačio. 
Daug prasikalto Jogaila, tai tikra, 
Bet nieks negali juk nužeminimą 
Su giedria širdžia ramiai išturėti, 
Tarytum kelmas. Užgavims opesnis 
Už nuskriaudimą ir pagiežą gundo, 
žiūrau ant savęs: tegul atsitiktų 
Su manim šitaip, nė pats nežinočiau, 
Ką bedarąs aš.  

KĘSTUTIS

Keistas jūs, jaunųjų, 
Matyti karštis. Vyresniųjų mokslas 
Jus duria, žeidžia ir gėda nuo tėvo 
Priimt baudimas. Vienok nėra gėdos 
Jį užpelnyti, švelniau Nors aš, vaike, kietas, 
Vienok nė piktas, anė užsispyręs: 
Reikėj parodyt, kad su manim darbas 
Ne vyžos pynims, o kalėjims visas — 
Tai tik ant juoko. Nori, kad paleisčiau?  

VYTAUTAS

Taip kaip už brolį, užtariu.  

KĘSTUTIS

kreipdamasis ant Birutos
Tu, motin, 
Su sūnum eisi?  

BIRUTA

Reikia jis paleisti. 

KĘSTUTIS

Sprendžiate švelniai, kreipiasi, juokaudamas, ant Aldonos  
Na, tai Aldona nors 
Prilaikys mane — da padidins bausmę.  

ALDONA

Šiuo žygiu, tėve, ir aš priešais tave.  

KĘSTUTIS

Visi prieš mane — pati, vaikai — eina! 
Ar nepaliepsit paleisti ir Marę, 
O net Vaidylą?  

ALDONA

sudėdama rankas prašymui
Paleiski, tėveli! 

KĘSTUTIS

Vaidylai reiktų ant šakos kaboti. 
Su jums daryt ką? Aš rūpesčio apimts, 
O jūs tik žinot dalinti malonę.  
įeina Butrimas pro didžiąsias duris

ALDONA

Kęstučiui.
Pasigailėk jų, juk tu maloningas.  

KĘSTUTIS

užtėmijęs Butrimą
A, tu čia, Butrim? — tai ką jau darysi — 
Kalinius mūsų atvesk ir kryžiokų 
Paprašyk vyrus. Linksminsimės lygiai 
Išvien vardan sandoros ir meilės. 
Butrimas išeina tiesiai; Kęstutis, atsikreipdamas ant Vytaučio, rimtai 
Vytautai! Reikia turėti grebežius. 
Jogaila šiandien klaidžiais takais eina. 
Rodos, kiekvienas supras mano žingsnį, 
Jeigu aš Vilnių sau pasilaikysiu. 
tiesiai įeina Kunonas, Konradas, Albanas

SCENA XIII

Kęstutis, Biruta, Vytautas, Aldona, Kunonas, Konradas, Albanas

ALDONA

pamačiusi Konradą
Jisai!  

KĘSTUTIS

Ką? 

ALDONA

Nieko. 

KĘSTUTIS

Taip išblankęs veidas. 

ALBANAS

Konradui tyliai
Dabar laikykis!  

KĘSTUTIS

rodydamas kryžiokams namiškius
Tai mano šeimyna, 
Ricieriai teisus.  
Kryžiokai pasveikina

ALDONA

nuošaly
Tartum, šmėkla kokia! 
Taip atsimainęs.  

KĘSTUTIS

rodydamas Vytautą
Vieną turiu sūnų, 
Kuris man liko. Dievai maloningi 
Į namus mano leido štai rodo Aldoną dukrelę — 
Ji man geresnė už dukterį tikrą, 
Tik nelaiminga.  

VYTAUTAS

Pati išdaviko. 

ALDONA

Tėve!  

KĘSTUTIS

Liežuvį, Vytaut, turi skaudų — 
Neprivalai tu žeist seserį savo. 
kreipiasi ant Aldonos 
Mano vaikeli, tu nusiraminki. 
pro didžiąsias duris įeina Butrimas, Jogaila. Marė, Vaidyla ir keletas ricierių

SCENA XIV

Tie patys, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, ricieriai

KĘSTUTIS

Jogailai rimtai
Jogaila! Dručiai32 užrūstinai mane — 
Tai jau praėjo. Turiu ranką karštą, 
Bet ne keršingą. Prasikaltai sunkiai, 
Tiktai tu klydai, kaip paprasta jaunas. 
Taigi aš pirmas tau paduodu ranką.  
ištiesia ranką Jogailai, kuris ją ima ir bučiuoja Kęstučiui į petį

JOGAILA

Dėde...  

KĘSTUTIS

Jogailai
Tark ačiū Vytaučiui; tas vaikas 
Už tave stojo net prieš savo tėvą.  

JOGAILA

apkabindamas Vytautą
Miels mano broli!  

KĘSTUTIS

Aš viską užmirsiu, 
Visiems atleisiu, tik statau nuo savęs 
Sąlygą vieną. 

JOGAILA

Sutinku ant visko. 

KĘSTUTIS

Visos tos žemės aš esmi juk sargas 
Ir jos rubežiai33 man pridera ginti. 
Šiandien, bematant, kad bendriems senovės 
Ryšiams sutraukdint svetimi prileisti, 
Reikia daugiau man spėkų apginimui 
Į savo ranką. Sandoros grebežiui 
Palik man Vilnių. 

JOGAILA

nekantautas
Ar Vilnių? 

KĘSTUTIS

Tą auką 
Padaryk seniui, kad būtų ramesnis. 
Jogaila šnabžda kasžin ką su Vaidyla. 
Ką? Ar sutiksi? 

JOGAILA

valandėlę paabejojęs
Paskirtą man bausmę 
Turiu priimti.  

KĘSTUTIS

Tai ant šventos vietos 
Eisim! tegul ten Jogaila apreiškia 
Prieš visus žmones, ką yr pažadėjęs. 
Ar taip gerai bus?  

JOGAILA

Išpildysiu viską.  

KĘSTUTIS

Meldžiami paskui.  
Kęstutis eina pro didžiąsias duris, paskui jį pamažu eina kiti; Konradas nori išeit paskučiausias, tik prisiartinusi Aldona jį sulaiko; tuo tarpu visi išeina, išskyrus Konradą ir Aldoną

SCENA XV

Aldona ir KONRADAS

ALDONA

Ridenau! Palauki! 

KONRADAS

Ko reik nuo manęs?  

ALDONA

Nežiūrėk rūsčiai taip! 
Nes tokios akys atima man drąsą, 
Ištart neduoda užbaugintą žodį.  

KONRADAS

Tai paleisk mane!  

ALDONA

Leisti? Ne! Greičiau aš 
Po tavo kojų kaipo akmuo pulsiu, 
Krutino savo tau kelią užtversiu, 
Idant sumintum sergančią man širdį. 
Leisti! Dabartės! Pamačius vėl tave 
Prie savo šono po tiek ilgų metų, 
Vien ašarose, geiduliuos praleistų, 
Po skausmų mano, kurių nepritinko 
Našlaitės daliai...  

KONRADAS

Nesuprantu nieko. 
Tur būti tavo protą yr užgavęs 
Koks slaptas skausmas. Varguole! Nerasiu 
Aš tau pagalbos.  

ALDONA

Nekalbėki šitaip!... 
Ir nesislėpki prieš mane! pažįstu, 
Nors ir kitoks tu, kad nieks iš mūs krašto 
Jau nepažintų tavęs, anė seniai 
Iš tavo veido nesuprastų nieko. 
Nors atsimainęs esi visam svietui, 
Prijautė tave širdis pačios tavo.  

KONRADAS

Tu sapnus nori imti per teisybę.  

ALDONA

Ar iš akmens tu? Kad širdies nenori 
Ant valandėlės parodyt man, tiek jau 
Kentusiai daugėl. Tau neišmėtinėsiu34, 
Tavęs nišduosiu net pačiam Kęstučiui, 
Tiksiu su tavim persiskirt ant amžių, 
Tiktai ištark man tu meilės žodelį, 
Kad esi mano... 

KONRADAS

Klysti varguolėle: 
Nepažinojau Lietuvoje nieko, 
Pirmąkart šičia...  

ALDONA

O, nebūk toks kietas, . 
Kada glaudžiuosi prie tavo krūtinės! 
Ar tai turi man...Tik paniekinimą, 
O daugiau nieko? Juk mane mylėjai? 
Karštai mylėjai... O aš ik šiai dienai 
Tave, kaip dievą, myliu vis, nors mano 
Dalis liūdna taip ir karti begalo. 
luktelėjusi 
Tu užmiršai gal gyvenimą savo? 
Galėjo kokių žolių kas užduoti 
Ir numarinti atmintį, kas buvo... 
Tikrai taip! Betgi palaukki!... Aš viską, 
Viską priminsiu, o tie atminimai 
Tikrai suminkštins ir sugraudins širdį, 
luktelėjusi, svajodama 
Ar pameni tu ežerą tą didį? 
O ant jo kranto aukštą stačią uolą, 
Kur tylią naktį nuvedžiau aš tave? 
Tu, ant mėlsvumo dangaus atsimušęs, 
Apie Lietuvą kalbėjai ir priešus, 
Apie aukas tas, kurios nešti reikia, 
Apie gąrbingą didžiavyrių kelią. 
Kalbėjai apie amžinąją garbę, 
Nusiminimą — rodos seseris dvi. 
Nors klausiau tąsyk akylai, gėrėjaus, 
Bet širdį buvo lyg baimė apėmus; 
Taigi tolydžio dangsčiau tavo lūpas 
Bučiavimais aš, taip ilgais, kaip amžis... 
Tas glamonėjims... Sidabrinis menuo... 
Keistos svajonės... Laimė ne tos žemės... 
Garbė ir meilė, gailestis ir baimė — 
Viskas į vieną sumišo čielybę35, 
Kurios jau niekas iš širdies neišlups man — 
Ir regiu viską, matydama tave! 
Pameni viską?  

KONRADAS

Labai tavęs gaila. 
Pusiau sumišus, liūdna kalba tavo 
Rodo, kad vyras pamesti turėjo... 
Paprastas daiktas!  

ALDONA

Tai nenori nieko 
Atmint, beširdi? Tikies įkalbėti, 
Kad sumišau aš iš didelio skausmo, 
Kaip kitiems rodos. Kada tu prapuolei, 
Pasklido garsas, būk jau tu priėmęs 
Svetimą būdą, kitų dievus, likęs 
Net išdavėju namų ir tėvynės. 
As viena niekam tikėt nenorėjau, 
Numaniau tame gilią tavo mintį. 
Paskui šnekėjo, kad jau tu negyvas. 
Aš taip gi niekam netikėjau. Laukiau 
Ir laukiau tavęs pargrįžtant. Už tai gi. 
Dabar sviets sako, kad sergu, būk protas 
Mano pamišęs. Tegul žmonės šneka! 
Betgi tu vienas neprivalai šito 
Dalyko skelbti apie moteriškę, 
Kuri tavimi taip išsitikėjo 
Ir da už tave kentėt malonėtų. 
Pasigailėk jos ir, kaipo keleivis, 
Nors praeidams tik, žodžius tuos ištarki: 
„Myliu aš tave, Aldona!” 
klaupia prieš Konradą

KONRADAS

labai susigraudinęs
Aldona! 
duryse pasirodo Albanas.

ALDONA

pašokdama nuo žemės ir puldama Konradui į glėbį
Vyre!  

SCENA XVI

Aldona, Konradas, Albanas, paskui Kęstutis, Vytautas, Biruta, Butrimas, Jogaila, Marė, Vaidyla, vaidila, Bilgenas ir ricieriai

ALBANAS

pribėgdamas prie Konrado.
Ką dirbi? Visi judu mato. 

KONRADAS

pamatęs ateinančius ir atstumdamas Aldoną
Traukis! Atsiimkit sumišusią šitą! 
Aldona atsitraukia, persigandusi ir nusiminusi

KĘSTUTIS

Konradui
Ricieriau! mano dukters neniekink! 
Ką ji kalta yr, kad mirusio žmogaus 
Visur šešėlį ir mato, ir girdi? 
Reikia gailėtis kvietkos, kuri vysta. 
Aldonai 
Eiva, vaikeli, tave suraminsiu! 
Aldona puola jam į glėbį; uždanga nusileidžia
  1. mistras — viduramžių vienuolių-riterių ordino vyresnysis, magistras. [przypis edytorski] ↩
  2. zokonas — ordinas. [przypis edytorski] ↩
  3. sandora — susitarimas. [przypis edytorski] ↩
  4. prisirengęs — pasirengęs, pasiruošęs. [przypis edytorski] ↩
  5. Nėsa — nes. [przypis edytorski] ↩
  6. gyvastis — gyvatė. [przypis edytorski] ↩
  7. užsirūpina — dabar: susirūpina. [przypis edytorski] ↩
  8. budina — žadina. [przypis edytorski] ↩
  9. spėka — jėga. [przypis edytorski] ↩
  10. jungas — belaisvė. [przypis edytorski] ↩
  11. lapos — popierius, raštai. [przypis edytorski] ↩
  12. akyvas — pastabus, žvalus. [przypis edytorski] ↩
  13. akyvybė — smalsumas. [przypis edytorski] ↩
  14. prigavimas — nusigręžimas, išdavystė. [przypis edytorski] ↩
  15. ikšiolei — iki šiol. [przypis edytorski] ↩
  16. tinklais vylių — melagysčių. [przypis edytorski] ↩
  17. pekla — pragaras. [przypis edytorski] ↩
  18. vara — jėga, prievarta, smurtas. [przypis edytorski] ↩
  19. sląstai — spąstai. [przypis edytorski] ↩
  20. brolžudingas — kur/kai brolis žudo brolį. [przypis edytorski] ↩
  21. Mitriai — vikriai, greitai. [przypis edytorski] ↩
  22. katra — kuri nors. [przypis edytorski] ↩
  23. levas — liūtas. [przypis edytorski] ↩
  24. saldė — rauginta ruginių miltų blandi gira. [przypis edytorski] ↩
  25. moterystė — santuoka. [przypis edytorski] ↩
  26. liuosybė — laisvė. [przypis edytorski] ↩
  27. ūmai — staigiai, greitai. [przypis edytorski] ↩
  28. teikis — norėki. [przypis edytorski] ↩
  29. draugkareiviai — bendrakareiviai, bendražygiai. [przypis edytorski] ↩
  30. apsirėdęs — asirengęs, pasipuošęs. [przypis edytorski] ↩
  31. kvietka — gėlė. [przypis edytorski] ↩
  32. dručiai — smarkiai, labai. [przypis edytorski] ↩
  33. rubežiai — sienos (valstybės), ribos. [przypis edytorski] ↩
  34. neišmėtinėsiu — nepriekaištautsiu. [przypis edytorski] ↩
  35. čielybė — čia: visuma, tiesa. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja

Domena publiczna · Adam Asnyk

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: base-text

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Kęstutis · Okładka na podstawie: Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: CC-BY-SA-2.0

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: cover

Kęstutis · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis/

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: LAL-1.3

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: editorial

Domena publiczna · Vincas Kudirka

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: translation

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.

Przypis