AKTAS ANTRAS
salė Trakų pilyje, prastai įtaisyta, papuošta medžioklės ženklais ir apkabinėta ginklais; didžiosios durys gilumoje; po kaire ir tiesiai durys šoninės; Biruta ir Aldona sėdi ant aržuolinių kėdžių, Biruta su verptuvu
SCENA I
Biruta, Aldona
BIRUTA
Tai jau nerimsti ir nieks tau nemiela:
Anė dainelė, anė kaip tarnaitės
Pasakas seka; nieks mūs lepunėlės
Nesuramina; o Biruta tave
Taip gi juk myli.
grūmoja Aldonai
Tu nedėkingoji!
ALDONA
Bet man vis rūpi priepuoliai tų žygių
Ir kovų. Rodos, imtum ir issiųstum
Paskui jį dvasią.
BIRUTA
Toks mūs likimas. Aš būdavo taip gi
Drebu iš baimės, nuolat verkiu vyro,
Matydama jį vis tiktai kariaujant,
— O namie niekad. Nuo pačių vestuvių
Tik sumišimai, kovos ir medžioklė.
Reik moteriškei prie šito priprasti,
Kad ne jai vyras. Be reikalo skųstis,
Jeigu pavojaus ieško vis po svietą.
Reikia tik slėpti rūpestis ir laukti.
pro duris pasirodo Kęstutis
SCENA II
Kęstutis, Biruta, Aldona, paskui Konradas
KĘSTUTIS
įeidamas
ALDONA
bėgdama prie Kęstučio
Kęstutis sveikinasi, apkabindamas Aldoną ir Birutą
BIRUTA
Grįžti namo. Jau dabar neišleisim,
Pririšim tave kur prie lovos kojos.
Turėsi betgi ik žiemos palaukti,
Ik ant meškų reiks.
KĘSTUTIS
Ilgiau pabūčiau. Žmogui nusibodo
Ginčai ir ginčai. Nesiliauja maištas!
Vaidintis reikia su gimine savo.
Čia su Jogaila, ten Narimants vėlei,
Arba Skirgaila... Ir taip dienos plaukia...
O vokietėms sėdi ant mūs sprando
Ir traukia naudą, čia mums besipjaujant.
BIRUTA
Manė, kad tu jau Naujapilėj likęs.
KĘSTUTIS
Ir sugriebiau da jums lapės pyrago,
Išdykėliams dar akstinus1 apglostys,
Ilgesnį laiką tikiuos pasilsėti.
Negreit išgirsim, aukaujant į kovą.
Gal ir senatvę pabaigsiu laimingas,
Be rūpesčių jau, namučiuose savo,
Štai prie Birutos, Aldonos ir midaus.
pro didžiąsias duris pasirodo Konradas; Aldona, pamačiusi jį, taikosi susivaldyt
KONRADAS
įeidamas
Nė nesiklausęs įeinu.
dairosi įžymiai ant Birutos ir Aldonos, norėdamas parodyt, kad tik dviesia norėtų kalbėt
KĘSTUTIS
Birutai ir Aldonai
Biruta ir Aldona išeina pro kairiąsias duris.
SCENA III
Kęstutis ir Konradas
KĘSTUTIS
miemodamas akimis Konradą
KONRADAS
Lėkiau su tuomi paskui3, tartum paukštis.
Bet per vėlai jau susitinkam mudu.
KĘSTUTIS
su paniekinimu
KONRADAS
Saugok!
KĘSTUTIS
kaip anksčiau
KONRADAS
Bet apsvarstyki, ką daryt.
KĘSTUTIS
šaltai
Konradas, linktelėjęs, išeina pro didžiąsias duris; Kęstutis žiūri paskui jį, įstebeilijęs akis, ir valandėlę užsirūpina; neužilgo įbėga skubindamas Butrimas bu sulaužytais ginklais
SCENA IV
Kęstutis ir Butrimas
BUTRIMAS
susijudinęs
KĘSTUTIS
Lemia tas ūmas tavo sugrįžimas
Ir audrą dvasios išreiškiantis veidas.
BUTRIMAS
nusiminęs
Per kurį gėda ricieriaus matyti.
Viešpatie! Velyk nė neklauski manęs,
O išsyk galvą paliepk man nukirsti
Ir krauju gėdą uždengki nuo svieto!
Pavedei man tu Vilniaus apginimą.
O aš apreiškiu: kad Vilniaus netekom!
klaupia prieš Kęstutį, uždengdamas rankomis veidą. Kęstutis stovi valandėlę prislėgtas skaudaus įgūdžio
KĘSTUTIS
prikeldamas Butrimą, švelniai
Laisvai paverkk sau — gailestį palengvins;
Nusiminimą ašaros nutildys;
Kęstutis niekad neatnaujins jojo,
Išmėtinėdams, nes žino, kad tikras
Tarnas negali būt kaltas, nors Vilnius
Svetimiems šiandien į rankas pateko.
BUTRIMAS
Paspirtum mane, kaipo kokį niekšą;
Tavo gerumas man ypač skaudesnis,
Kad per nelaimę aš esmi prigavęs
Lūkestį tavo; nors čia mano kaltės
Nėra, tai betgi aš jaučiu krūtinėj
Lyg žalčių kokį kamuolį, matydams,
Kiek daug neteko puiki širdis tavo,
Nors taip greita ji pasigailėt kito.
KĘSTUTIS
Lūkestį žemės, kurią gint žadėjau.
Bet, norint mūsų žvaigždė ir prigeso,
Ginsiesiu tolei, ik išteks4 tvirtybės;
Tą, ką išplėšė mums per išdavimą,
Atgal atgriebsiu per spėką. Juk tave
Išdavė taip gi?
BUTRIMAS
Vilniaus pilionis5 gudriai prisitraukęs,
Su jais išvieno sukalbą padarė —
Užėjus nakčiai, atidarė patys
Vartus ir leido Jogailos kareivius.
Veltui da gynės mus maža saujelė
Prieš didžią spėką ir prieš išdavimą.
Turėjom trauktis, su kardo pagalba
Per minias jųjų skirdami sau kelią.
Vilniaus netekom!
KĘSTUTIS
Gerai, kad žmones mūs nepalikai dar,
Pareigas savo teisingai išpildęs.
BUTRIMAS
Jau negalėjom. Bet tegul nelaimė
Ant mūs atkrypo, aš, nors apgalėtas,
Da su savimi belaisvius sustvėriau,
Tarp kurių teko ir pats išdavikas.
Vaidyla sugriebts kovoje — jis laukia,
Surištas pančiais, kunigaikščio sūdo6.
Paskirk jam bausmę!
KĘSTUTIS
užsidegęs
Lietuvos žemės! Tiekkart nusidėjus,
Ir vėl sugauta jau ant išdavimo?
BUTRIMAS
KĘSTUTIS
Parsidavimai, mels ir išdavimas!
Atvesk čion jį.
Butrimas išeina pro didžiąsias duris
SCENA V
Kęstutis pats vienas
KĘSTUTIS
Jei atleidimas naują žmogžudystę
Gimdo ir širdis žmonių nuodais krečia.
Senis Kęstutis manė išlaikysiąs
Ranką nuo kraujo laisvą, dabar turi...
Butrimas pro didžiąsias duris įveda su sargais Vaidylą ir duoda ženklą sargams, kad lauktų už durų
SCENA VI
Kęstutis, Butrimas, Vaidyla
BUTRIMAS
rodydamas Vaidylą
KĘSTUTIS
Vaidylai
Pasinaudojai iš mano malonės?
Kasdien, manai tu, galima atleisti?
VAIDYLA
apsiblausęs
KĘSTUTIS
Užtarnavai sau — nieks jau neišgelbės.
Kuo gali gintis?
VAIDYLA
Jei aš apsudyts isaukšto be sūdo.
KĘSTUTIS
Jau neprileidžia nė pasigailėti.
VAIDYLA
pasipūtęs
Būt gyvas! Sūdo aš sau reikalauju.
Bet mane sūdyt Jogaila tik gali.
BUTRIMAS
supykęs
Iš bjaurių tavo šunysčių, nebaus juk.
VAIDYLA
Nėra, nes jis tik yra mano viešpats,
Kuris tur tiesą ant manęs. Aš jojo
Tarnas, jo gero privalau žiūrėti.
Dėl savo dėdės sostpilės neteko —
O aš, nelaukdama, atgriebiau.
BUTRIMAS
VAIDYLA
Už tai gi rengiat pagiežą ant manęs.
KĘSTUTIS
rimtai
Ir tam atleidžiu, kas mane užgauna.
Bet turiu bausti, jeigu pasaloms kas
Platina marą po mūsų Lietuvą,
pamažu nžsikaretindamas.
Jei sukalbas kas brolžudingas kursto,
Gimines erzin, vokiečius parkviečia,
Iš vidurinių ginčų traukia naudą,
Naikin tėvynę ir jąją išduoda.
karštai.
Tiek to su manim, man Lietuva rupi,
Jos žmonių laimė, mūs tėvų dorybė.
Taigi niekystei tai neduosiu skliestis
Ir piktą mintį, da dygstant, išrausiu!
Ne užtai mirsi, kad į mane taikei,
Tik už gudrybę suvadžiojimuose,
Užtai, kad nuolat paikinai Jogailą,
Prigaudinėjai melagystėms svietą,
Kad buvai piktas, paperkams ir niekšas!
VAIDYLA
Esi užgimęs, gavai didį vardą
Nuo pranokėjų, gyvenimas tavo
Suverptas laimės minkštųjų delnelių
Ir nuopat lopšio matai aplink save
Tiktai kas gera gražu ir padoru.
Ko gi stebėtis, jei puikus užaugai,
Nė nepažinęs gyvenimo dumblą,
Purvus ir nuodus, kurių aš pripildyts?
Man išmažens jau kieta dalis lemta:
Taip žemai kilęs, taip negražaus veido,
Aš kenčiau vargą ir paniekinimą.
O nieko gero esmi nišpažinęs.
Taigi turėjau tais tik keliais šliaužti,
Kuriais gudrumas, valia, išturėjims
Iškelia žmogų, nežiūrint ant kliūčių.
O jeigu šiandien man nedėkingumą
Išmėtinėji ir randi daug kaltės,
Tai savyj taip gi priežastį to rasi.
BUTRIMAS
KĘSTUTIS
sulaikydamas Butrimą
Nors man neaišku...
VAIDYLA
pagriebdamas ir baigdamas mintį
Tavo didybės su nuodėmėms mano.
Tai tau sunku bus suprast, kunigaikšti.
Nė neatėjo tau niekad į galvą,
Kad visus žmones, piktus ir geruosius,
Suriša vienas retėžis, kad vieno
Mintis pagimdo kituose jau mintį.
Tu buvai pilnas garbės ir galybės,
Iš darbų didis, teisumo, gimimo.
Ką gi tau kenkė, kad aš mažas, menkas
Iš apačios ten į viršų kilt stengiaus?
Ką gi tau kenkė, kad vijausi laimę
Ir su kova tik pasiekdavau viską?
Galėjai mane pirkt už vieną žodį,
Tik žmogaus vargo reikėj pagailėti;
O tu mokėjai mane tik paniekint.
užsidegdamas
Tu mano laimei stojai skersai kelią —
Apvilkai mane negarbe ir gėda —
Ir mano širdį mindžiojai po kojų —
Tai nė ne dyvai, jeigu dvasia mano
Galėj per tave darytis niekesnė.
su neapykanta
Nepkanta augo išvien su tavimi
Visko, kas buvo tiktai teisu, aukšta,
Visko, kas širdį dailina ir puošia,
Nepykantoje kaip žaltys užaugau...
Kiekvieną mintį ir darbą kiekvieną
Taikiau, kad tau tik atkeršyt galėčiau.
Ir šiandieninis bjaurus mano trusas8
Stoja prieš tave, kaip išmėtinėjims!
Kęstutis užsirūpina; pro didžiąsias duris įeina vaidila
SCENA VII
Kęstutis, Butrimas, Vaidyla, vaidila
VAIDILA
Apginti tave nuo tavo gerumo,
Nes blogdarystė geležim teisybės
Reikia nubausti, jeigu, nenubaudus,
Tolyn bujoja.
KĘSTUTIS
VAIDILA
Ir purtos pildyt pareigas valdovo.
Ateit suspėjau.
KĘSTUTIS
užsirūpinęs
širdies gilumą akimis kitomis.
Pavargėlis tas tarp melo parodė
Naują teisybę.
VAIDILA
Ant nekaltųjų galvų kabini tu
Kardą. Atminki, kad pasigailėjims
Tuokart yra jau nemielaširdystė,
Jei ii jo auga vaisiai pragaištingi
Tavo tėvynei.
KĘSTUTIS
Mąstyt man liepia... Manau, kur pradžia yra
O kur yr galas valdžios paslaptinės,
Su kuria tautai reik baust savo vaikas;
Kur tiesos siena, kuri gal atskirti
Sprendimą sudžios9 nuo pagiežos smūgio.
luktelėjęs ir nusikratydamas mintis ;
tvirtai. Ne laiks gvildenti esmuo to dalyko..
Butrime, veskis kalinį! vaidilai Sušaukia
Kunigus, visą rodą vyresniųjų —
Tegul jį sūdys, kaip reik pagal tiesą,
Vardan Kęstučio ir visos tėvynės —
O ką nuspręs jie, Butrimas lieps išpildyt.
BUTRIMAS
VAIDILA
išeina
VAIDYLA
Kęstučiui
BUTRIMAS
sargams
Kalinį veskit!
sargai su Butrimu išveda Vaidylą
SCENA VIII
Kęstutis vienas
KĘSTUTIS
mąstydamas, pamažu
Žmonės nė kokio neišrado vaisto
Ir mirtim gydo... nors negal pažinti,
Kas žmoguje tam turi ligos vardą.
stovi valandėlę apsiaubtas minčių
pro kairesias duris įbėga Marė, o paskui ją Aldona
SCENA IX
Kęstutis, Marė, Aldona
MARĖ
KĘSTUTIS
MARĖ
karštai
Tuojau, bematant, nes toks pašėlumas
Širdyje kyla, juog akims užmuščiau
Žmogų iš tolo.
sustoja, o matydama, kad Kęstutis neatsako ir į ją nežiūri, labiau užsispyrusi pakelia balsą.
Tyli...Tyli, dėde,
Kada aš noriu apgint savo vyrą...
KĘSTUTIS
rūsčiai
MARĖ
Ramiai, protingai? Liepk, kad tuoj Vaidylą
Paleistų! Rėksiu, kad mane išgirs net
Griausmai, kurie ten debesise kybo
Ant galvos tavo. Be jo nesitrauksiu —
Aš, pati, neisiu, jums jo neišplėsus...
KĘSTUTIS
supykęs
ALDONA
Tu nežiūrėki!... Nusiminims rėkia
Per josios lūpas. Pasigailėk, tėve!
KĘSTUTIS
išmėtinėdams
ALDONA
Aš jau nelaukiu sau nė kokios laimės,
Išsižadėjau ir vilties. Kitų tik
Dalis laiminga spindulį šviesesnį
Ant mano dvasios paleisti tegali
Ir užmiršt duoda tai, kas man taip skauda.
Aš, kuriai viską atėmė likimas,
Galiu gyvent tik kitų širdžių viltim,
Ant svetimų tik skausmų atsiliepti,
Mintis man švinta nuo svetimo džiaugsmo.
Jeigu galėčiau ašaras nušluostyt,
Pakakini maldą nusiminusiųjų,
Tai iš po mano gedulių pražystų
Da vienas džiaugsmas, o tas džiaugsmas būtų
Jau paskutinis, kurį dangus duoda
Nuliūdusiesiems.
KĘSTUTIS
Jei kitaip liepia pareiga dalyti.
Vaidyla šiandien už darbus atsako
Prieš žmonių sūdą, o neprivalau aš
Kištis į jųjų sprendimą.
MARĖ
nusiminusi
luktelėjusi, smarkiai
O ką man žmonės? Kas man galvoj sūdas?
Kas man galvoj dar net ir visa žemė?
Aš jį tik vieną ant žemės mylėjau,
Man visai nerūp, ką kiti sakytų.
Buvo man geras — ko gi daugiau reikia?
Tegul nusprendžia taip, kad nebūt kaltas!
Nes aš kitaip jau maldauti nemoku.
Ar girdi, dėde?
KĘSTUTIS
Tu savo jausmą gali kišt tėvynei?
Kad išdavimui tinklai sutaisyti,
Ant kurių kybo Lietuvos nelaimė,
Tai nieks prieš meilės tos nusiminimą?
MARĖ
KĘSTUTIS
Žmonių tiesomis visoms sulaikyti
Ir kaltininkui apginti nuo smūgio,
Kurs ant jo kybo?...
MARĖ
Jeigu tu ieškai kaltininko aukai,
Aš kalta — imki mane ir nubauski!
Bet leisk Vaidylą! Aš priežastis tųjų
Visų jo kalčių — aš tokia padauža!
Tai mane skųski atvirai prieš tautą,
Apkalki pančiais, gyvastį atimki,
Tik jį paleiski!
KĘSTUTIS
Neprieinamos yr žmonių nusprendimui —
Ne mintis turim bausti, o tik darbus.
Jeigu geismus jam įkvėpei nedorus,
Jeigu per savo puikybę, piktumą,
Užsivertimą prie visų juodųjų
Darbų pakurstei, tai jau pačios tavo
Širdis duos bausmę! Per Vaidylos mirtį...
MARĖ
sutrukusiu balsu, atsileisdama pamažu
Mano puikybė — pergalėta matot,
Nužeminta aš ir švelni, kaip vaikas...
Dėde, prieš tave puolu aš ant kelių.
klaupia prieš Kęstutį
Buvau, teisybė, pikta, pilna keršto
Ir prigavimo, bet tu gali mane
Paverst į gerą, ir saldžią, ir švelnią...
Aš tave niekad laiminus nestosiu,
Tik grąžink vyrą! Nebūk taip atšalęs!
Tu netiki man? O varge tu mano!
Nerandu žodžio permaldauti tave.
su didžiausiu nusiminimu maldauja
Dėde! Man vyrą sugrąžink!
KĘSTUTIS
Su jausmu taikyt tiesos nusprendimas.
Ar pasiduosiu?
ALDONA
maldaudama
Mielasirdystė atgimdyt juos gali
Ir duot jiems dvasią, kuri juos pagerins.
Tai ko da lauki?... Juk garbė didesnė
Sutverti žmogų, ne kaip jį užmušti.
Atleisk! Atleisk jiems!
KĘSTUTIS
Senelio širdį suvisai susilpnint?
Na tai jau, metęs šarvus ir karūną,
Imsiu kuodelį į drebančią ranką —
Nes aš per minkštas ricieriumi būti,
Arba valdovu.
eina prip didžiųjų durų ir prasidaręs šaukia.
Ar nėra nė vieno?
TARNAS
KĘSTUTIS
Tegul sustoja sudyję Vaidylą
Ir nusprendimą sulaiko... Tegul jį
Atveda šičion...
tarnas išeina
MARĖ
ALDONA
MARĖ
KĘSTUTIS
Elgėtaut eisiu, nėsa bus man gėda
Akis parodyt žmonėms, kurie laike
Mane per sudžią ir viešpatį savo.
tarnas grįžta
Kas tai? grįžti jau?
TARNAS
Butrimą einant...
įeina Butrimas. Kęstutis duoda tarnui ženklą išeit.
Tarnas išeina
SCENA X
Kęstutis, Marė, Aldona, Butrimas
BUTRIMAS
MARĖ
perkirsdama
BUTRIMAS
į ausį Kęstučiui
Pervėlai gautas — nusprendims išpildyta.
MARĖ
persigandusi
Širdies neturit pačios pagailėti?
kreipdamasi ant Butrimo
Dėl ko su tavim nesugrįžo vyras?
BUTRIMAS
Marei
Baigė gyvenęs.
MARĖ
baisiausiai įširdusi
Žalčiai prakeikti! Iš akių jums buvo
Matyt. Tai tokią jūs gerums malonę
Turėjo?
rodydama Kęstutį
Seniui tam į kojas puoliau,
Elgėta tartum, maldaudamas duonos,
Žeminaus jam, o jis, kaip žaltys koks,
Į akis metė man tuščią malonės
Šešėlį, pirm to budeliams padavęs
Į rankas vyrą.
ALDONA
imdama Marę už rankos
MARĖ
atstumdama iš visu pajiegų Aldoną
Saldumu! Kraujas aukos rankas jūsų
Visų sutepęs, toliau neapgausit
Manęs. Dabar aš ne ta, kuri buvo,
Jau ne varguolė, jau nenusiminus,
Tik esmi žudyms, apreikšta piktybė,
Aš dabar maras, aš šmėkla, baidyklė,
Žmogiško nieko jau manyj nerasit
Nuo topat laiko, kaip gedulių dienos
Našlei užstojo, tiktai baisius daiktus
Dabar sapnuosiu, trankysiuosi nuolat,
Kaip tas slogutis, kapines lankydams,
Iki jums baisią pagiežą surengsiu, graudena
Jūs išdavikai!
skubiai bėga pro didžiąsias duris, staptelia valandėlę ir, graudendama garsiai, kreipiasi ant Kęstučio
Dėde! Paminėsi! greit išbėga
SCENA XI
Kęstutis, Aldona, Butrimas
KĘSTUTIS
luktelėjęs, Butrimui
Turime Vilnių praloštą atgriebti,
Ik da Jogaila nepradėjo darbo.
Reik apgalėti — ar padėt karūną.
uždanga nusileidžia
- akstinas — prk.: nenuorama. [przypis edytorski] ↩
- persergėti — apsaugiti. [przypis edytorski] ↩
- su tuomi paskui — paskui tave. [przypis edytorski] ↩
- išteks — dabar: užteks. [przypis edytorski] ↩
- pilionis — pilininkas, pilies gynėjas. [przypis edytorski] ↩
- sūdas — teismas. [przypis edytorski] ↩
- perpilnas — perpildytas. [przypis edytorski] ↩
- trusas — pastangos, darbai. [przypis edytorski] ↩
- sudžia — teisėjas. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Adam Asnyk
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Kęstutis · Okładka na podstawie: Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-SA-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Kęstutis · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Domena publiczna · Vincas Kudirka
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: translation
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.