Rozdział 4 z 7

AKTAS TREČIAS

apygarda tarp Vilniaus ir Trakų, kur kovos vieta; tiesiai matyt kraštas girios, gilumoje platus laukai; po kaire iš tolo, ant kalnelio, matyt kryžiokų stovykla

Konradas su Albanu stovi po kaire šaly matomų šėtrų1

SCENA I

Konradas ir Albanas

KONRADAS

Kruvinas mūšis aplinkui — aukštaitis
Irgi žemaitis, susiėmę, tąsos —
Broliškos rankos brolio kraują leidžia —
Šičia Jogaila, tenai mano tėvas —
Aš ir klastingi kryžiokai išaukšto,
Lyg varnai, žiūrim, suuodę lavoną.

ALBANAS

Konrade, liautum savo mintis plukdyt
Ant tos Vilnelės, kuri tuoj pranyks juk,
Žemyn nukritus per priepuolių aukštą
Užtvankos briauną.

KONRADAS

pasijuokdamas

O ką gi?

ALBANAS

Žiūrėki
Tolyn! Aukštesnis būk už valandėlę,
Kuri nieku yr prieš ateitį tavo,
Kada nušvisi, atkeršyjęs priešui
Užu Lietuvą. Keno kelias eina
Stačioms viršūnėms, tas aukštyn težiūri,
O ne po kojų.

KONRADAS

Aukštyn vis žiūrėjau,
Eidamas drąsiai, bet niekados žmogus
Neišsipainios jau iš tinklo kilpų,
Į kurias sykį įpynė gyvenims.
Anė sparnų sau nesusiras tokių,
Kurie nuneštų į ateitį tolią,
Kad nematytum ištikusią audrą
Ant savo namo. Kada pirmą kartą,
Ilgai nebuvęs, kryžiokus užtraukiau
Ant savo žemės ir tyliuos buteliuos
Išvydau kraują ir ugnį, pats tapęs
Šmėkla Lietuvai — rodėsi man tąsyk,
Ta visa žemė, krauju aptaškyta,
Po mano arklio kanopomis dreba
Ir keikia mane; dejuojančių balsas
Ant mūšio lauko susiliejo, rodos,
Į vieną šauksmą ir vadino mane:
Štai išdavikas! O, kaip sunku buvo!

ALBANAS

Valanda tokia tai pasėlys2 kruvins,
Kurį tu pjausi, tapęs daug galingu
Mistru kryžiokų, kada duot galėsi
Jiems marų3 smūgį, gelbėdams Lietuvą,
Kurią dar smaugia vokiečių gudrybė.

KONRADAS

Vis pranašauji man ateitį tąją,
Kuri išgelbės ir apvalys mane.
Ikšiol jaučiu aš tiktai prakeikimą.
Aš vaiks negeras, nemylintis vyras,
Ir atskaluonis4, kurs ant savo žemės
Ginkluots užpuola. Zokonui norėjau
Nuodų užduoti... Vienok pirmiau pats aš
Auka pirmoji savo išdavimo.

ALBANAS

Priešais gudrybę, melą, išdavimą
Galima gintis tiktai lygiais ginklais.
Jei savo dvasią tokiems darbams sykį
Esi pašventęs, tai jos nežiūrėki!
Paskui ją rasi kitų jau krūtinėj,
Tautos krūtinėj, kėlusios iš miego.
Tik, eik, nestodams!

KONRADAS

Einu tvirtom kojom,
Ką patinku tik, minu, apsiblausęs,
Ir tuos, kur kenčia — baigiu niekinimu,
Ir numylėtus — kankinu baisiausiai,
Ir pačios širdį draskau negailėdams —
Tyliu, išduodu, žudau ir meluoju.
Ko daugiau nori?

ALBANAS

Tss! Čia kas ateina.

iš kairėsės pusės ateina Kunonas

SCENA II

Konradas, Albanas, Kunonas

KUNONAS

Kęstutis apveikts5.

ALBANAS

Kaip tai? Juk jau buvo
Jis apgalėjęs6.

KUNONAS

Visad paikiems7 kenkia
Jų netikumas8, teisumu vadinams.
Gyvus paleido visus apgalėtus,
Gailėdams laistyt kraują savo brolių,
O tie sugrįžo, pasėmę pagalbą,
Ir apgalėjo. Tai gerai gramozdui9,
Kurs nemokėjo kardo sunaudoti
pasityčiodamas
Dėl žmonių vargo ir kančių.

KONRADAS

Sakai, jau
Suvisu10 apveikts?

KUNONAS

Suvisu. Daugumas
Jo vyrų bėgo tvarkoj suardytoj.
Veltui kovojo sumišime vienas:
Kaip levas priešais pabugusią bandą
Mėtėsi, daužės — nieko nepadarė.
Su tais, kur liko, mūs link atgal grįžta.

ALBANAS

Priepuolis šitas atmaino dabartės
Kelią, kurį sau zokonas užrėžė.

KUNONAS

Pamatas lieka, nes vis keliais tokiais
Zokonas eina žemes tas pajungtų —
Tik dvi žmogystės apsimainys vietoms:
Dabar Kęstutį į prieglobą imsim.

KONRADAS

Ar jis mums duosis?

KUNONAS

Dabar parankiausiai,
Kada šviežiai da jaučia apveikimą.
Gana pasakius, kad kryžiokai tinka
Duot tuoj pagalbą, jei jiems paves save.
Konrade, tu imk tą tarpininkystę.
Nesunkus darbas išaiškinti seniui,
Kad su Jogaila taikytis jau nėr ką,
Jei nenor žūti.

KONRADAS

Gal atnaujint kovą.

KUNONAS

Pats neįstengs jau.

KONRADAS

O rankose mūsų?

KUNONAS

Galės su savo broliavaikia žaisti,
Ik šitų žemių visų nepaimsim.

ALBANAS

Tai ne taip lengva, kaip rodytis gali...
Sunku juk žmones visus išnaikinti...

KUNONAS

Ar tai laukinei žmonių bandai galim
Mes tiesas būvio pripažint? Kas žiūri
Barbarų sėklos? Mes jiems duodam šviesą,
Tvarką ir valdžią, papročius ir kalbą.
Telenkia galvas prieš mus ir tarnauja
Mums, kurie protą, pinigus ir spėką
Turim. Be to mes išgriausim tą šalį
Ir vieną kapą jos vieton supilsim.
Dabar Kęstutis reik paimt į tinklą.
Konrade, skubink su juo susitikti,
Žadėk jam viską, kad tik pasiduotų.
dėdamas rauką ant Albano peties
Eisiva mudu.

atsitraukia su Albanu po kaire

SCENA III

Konradas pats vienas

KONRADAS

žiūrėdamas paskui Kunoną

Moka įsigrįsti
Vokietis šitas. Tankiai turiu norą
Į to šuns gerklę įvaryti kardą.
Noras teisingas tiktai dar pergreitas.

iš tiesėsės pusės pro medžius įbėga Aldona

SCENA IV

Konradas ir Aldona

ALDONA

įbėgdama

Ricieriau!

KONRADAS

šaly

Kas tai? Vėl širdingas balsas,
Praeityj likęs, grįžta? Taip, ji tai.

ALDONA

Palauki! Aš jau tan nepriešginiausiu.
Jau netardysiu: kas esi? Kuo buvęs?
Nė atminimų mirusių nekelsiu;
Netvirtinsiu jau, kad tu atsimainęs —
Tai išklausyki mane, kaipo svetims,
Kurs pasitaikė, ištikus nelaimei.
Duoki pagalbą tiems, kurie jau žūva!

KONRADAS

Gelbėt? Ką gelbėt?

ALDONA

Išgelbėk Kęstutį!
Viskas prieš jį — žmonės ir likimas!
Juk jūs, kryžiokai, turit delną tvirtą,
Kure toli siekia, viskam randat vaistą,
Viskas jums sekas, tai duokit pagalbą!

KONRADAS

Vaistas galbūti už ligą bjauresnis.

ALDONA

Išminties žodžiais nekalbėk su manim —
Aš nesuprasiu, būdama kaip vaikas,
Kurs tiktai jaučia, o manyt nemoka.
Tu nežinai juk, kad aš lyg tos kanklės,
Kurių stygas jau likimas sutraukė,
Taigi silpnyn vis ir liudnyn jos skamba.
Da viena liko ir ta šiandien trūksta;
O jai nutrukus, nutils jau ir kanklės,
Nes anė balso nebus, anė kanklių.

KONRADAS

Kokia gi toji styga paskutinė?

ALDONA

Yra tai mano persimainius meilė,
Kurią nuo vaiko perkėliau ant tėvo.
Jei iš akių kam dingsta meilės saulė,
Tai prie mėnulio kreipiasi jau tąsyk.
Nors nuo jo karščio veidas neapkaista,
Tai bet papuošia vainiku sidabro
Galvą apleistos pačios ir meilužės.
Tik nežinai tu, kad esmi apleista.
Netekus vyro, meilės trumpo sapno,
Atradau tėvą, priglaudusį mane.
Tu nežinai, kad iš dviejų sujungtų
Liudnumų gimė toksai keistas jausmas,
Tarytum dvasių, ne šios žemės meilė.
Ir širdis mano gyven tam senelyj,
Šviesumoje toj, kurią jis išleidžia.

KONRADAS

su atyda11

Labai myli jį?

ALDONA

Da klausi? Teisybė,
Jo nepažįsti; jeigu pažinojai,
Esi užmiršęs tą ricierių teisų.
Nežinai, kaip jis nelaimėj išaugo
Ir turtus kokius savo širdyj turi,
Kuri pataiko užslėptąjį skausmą
Permainyt perlan12, lyg perldėžė brangi,
nusiminusi
Ir jis tur žūti!

KONRADAS

Likimas pavydi
Tiems ir negelbi, kurių dvasia stengė
Aukščiau iškilti. Juo kas aukštyn eina.
Juo su nelaime tankiau susitinka,
Tada tik rasdams galą puikių siekių,
Kaip ant krūtinės supila jau kapą.

ALDONA

nusiminusi, išmėtinėdama

Nenori nieko padaryt dėl manęs —
Anė dėl jojo?

KONRADAS

užsimiršęs, greitai

Viską, ką galėsiu.

ALDONA

Dėkui tau, dėkui!

KONRADAS

šaltai ir karčiai

Man nedėkavoki.
Juk nieko gero iš mūs nesulauksi.
Nieko nedarom be užslėpto siekio.
Bet kur Kęstutis?

ALDONA

Prie jo vis laikiausi,
Ik neišnyko sumišime mūšio —
Tada pabugau, lyg netekus proto.
Tiesiog norėjau pas kryžiokus bėgti
Ir šaukt pagalbos.
už scenos istoli girdėt rago balsas. Aldona, nudžiugusi, Konradui
Girdi?

KONRADAS

Girdžiu aiškiai.

ALDONA

Tai rago balsas tylumą praskyrė.
girdėt triubijant aiškiau
Vėl atsiliepia ir aiškiau jau skamba.
Tai jis čion eina! Dievai, pagailėkit!
Mūs neapleiskit!

Aldona skubina gilyn tiesiai, iš kur išeina Kęstutis, o paskui jį Butrimas ir draugkareiviai

SCENA V

Konradas, Aldona, Kęstutis, Butrimas, ricieriai.

šitoje scenoje ir sekančioje ricieriai mainosi vietomis visaip, tai užimdami vietą ant scenos už medžių, tai išeidami už kulisų; Butrimas davinėja jiems įsakymus ir kalba su jais tyliai

ALDONA

puldama Kęstučiui į glėbį

Tėve!

KĘSTUTIS

apsiblausęs13

Vaike mano!
Dabar ieškok sau kitą priglobėją,
Nes aš — kaip nendrė perlaužta per pusę.
Kas ant jos remsis, nugrius į pakalnę.
Priešus apsupo... Išlikti negalim,
Turim garbingai žūti...

ALDONA

Tėve mielas!
Nekalbėk šitaip!

KĘSTUTIS

Pasirinkt jau nėr ką.

Konradas, kuris įkšiol stovėjo šaly, prisiartina prie Kęstučio

KONRADAS

Yr, kunigaikšti. Zokons duos tau kardą,
Už kurio šiandien tu su abiem rankom
Privalai griebtis. Jei tiktai su mumis
Susikalbėtum, tai liūdnas padėjims
Pergale taptų.

KĘSTUTIS

Zokons per daug geras;
Aš vargšas senis... Už geradėjystę14
Nė neturėčiau kuo užsimokėti —
Almužnos15 nimsiu.

KONRADAS

Juokaut, kunigaikšti,
Dabar ne laikas...

KĘSTUTIS

Aš nė nejuokauju.
Ir mintis mano toli nuo linksmumo.
Tik kaip jūs drįstat, žmogžudžiai, melagiai,
Santaiką siūlyt, pasityčioti tik,
Ir rodyt savo bičiuliškus norus?
Da aš žemai taip dvasioj nenupuolęs,
Kad jau su jumis susibičiuliuočiau!
Aš jums neduosiu praryti Lietuvą.
Ricierium velyk16 kovoje pražūsiu,
O jūs pagalbos, niekšai, aš nepirksiu.
Juk tai jūs darbas, kad aš apgalėtas
Jūs atsistojot šalyje ginkluoti
Ir man reikėjo padalinti spėkos,
Kad jus taipogi ant akies turėčiau.
O jūs man žadat pagalbą, gyvatės,
Kada aš apveikts?

ALDONA

šaly

O, aš nelaiminga!
Kęstučiui
O, neatmeski visai jų pagalbos,
Ant tavęs guli juk žemės likimas.

KĘSTUTIS

rūsčiai

Į tokius daiktus, vaike, nesikiški!
Juo garbingesnės kam pareigos teko
Juo mažiau tinka išgelbėti save
Lįst į purvyną.

ALDONA

su skausmu

Tai rodos nė kokios!

KONRADAS

Meski puikybę; pakolei da laikas,
Imki pagalbą; Jogaila visus jus
Iškirs ik vieno. Pamąstyk!

KĘSTUTIS

Mąstyti
Aš nepripratęs, jei pareiga rodo
Vieną tik kelią.

KONRADAS

Gaila būtų kraujo
Tiek narsių vyrų — be reikalo pjaut juos.Tiek narsių vyrų — be reikalo pjaut juos.

KĘSTUTIS

Neblanks prieš mirtį tie, kur išturėjo;
Žiūrės ant manęs.
prisiartindamas prie ricierių
Ricieriai! Kas nori
Išlikti gyvas, su likimu mano
Tegul nesiriš ir tegul tuoj mane
Apleidžia! Tylit? Nieks namo nenorit?

BUTRIMAS

Mūs kunigaikšti! Niekšų neatrasi.

KĘSTUTIS

toliau, ricieriams

Čia tikrai mirsit. Ką? Ar norit žūti?

Balsai iš ricierių minios

I

Žūsim su tavim!

II

Visi žūsim!

III

Žūsim!

KĘSTUTIS

Konradui.

Tai paskutinis atsakymas mūsų,
Kurį dabar čia, vokieti, girdėjai!
Grįžk pas savuosius! Čia nėr tau ką veikti.

Konradas, linkt ėlėjęs, tyliai atsitraukia po kaire

SCENA VI

Kęstutis, Aldona, Butrimas, ricieriai

KĘSTUTIS

Butrimui

Kur yra Vytauts?

BUTRIMAS

Užpakalyj liko
Sargai statyti ir ją sudrutinti.

KĘSTUTIS

Butrime! Vytauts su mums likt negali.
Jisai privalo mus pergyvent... Mano
Giminė baigias ant jojo. Jis jaunas,
Tur ateitį da, nuopelnus ir garbę.

BUTRIMAS

Taip, kunigaikšti, vaikins tur likt sveikas.
Reik jį išsiųsti.

KĘSTUTIS

Tegul jis Aldoną
Tiesiog per girią į Trakus pristato.

ALDONA

Tėve! Aš tavęs neapleisiu niekad!

KĘSTUTIS

Turi klausyti.

ALDONA

Širdis kraujais plūsta,
Atsiskirt reikiant.

KĘSTUTIS

Tokia valia mano,
Daugiau nė žodžio.

BUTRIMAS

žiūrėdamas už scenos

Štei ir Vytauts grįžta.

SCENA VII

Kęstutis, Aldona, Butrimas, Vytautas, ricieriai

VYTAUTAS

įeidamas

Tėve! gan rimtos atmainos įvyko —
Jogaila pats nor su mums susitaikyt.

KĘSTUTIS

A, gudri lapė tai uodega suka,
Tai vėl įkanda.

VYTAUTAS

Jis santaiką siūlo.

KĘSTUTIS

Ir tu tiki jam?

VYTAUTAS

Tikiu. Juk mes esam
Jojo galybėj, beveik ir galėtų
Mus sunaikinti; tuo tarpu, atėjęs,
Nuolankiai prašo santaikos.

KĘSTUTIS

Tikrai tur
Užslėpęs vyly 17 — jei nuolankus, mielas.

VYTAUTAS

Kam da jam vylis? Gana spėkų turint
Ir su mums galint kitaip padaryti.

KĘSTUTIS

O gal mus bijos, nors replėse laiko,
Kad mūs narsumas ir nusiminimas
Neisliuosuotų18 kartais iš nagų jo.

VYTAUTAS

Kurgi?... Ir jam juk nesmagu matyti
Vaidai šeimynos, ir jis verkti turi,
Kad save patys viens kitą naikinam,
Matant kryžiokams, žiūrintiems iš aukšto.
Prieš juos norėtų atkreipt ginklus savo,
Dėl to tau, tėve, santaiką prisiekia,
Kad išvien eitum. Pats jis man taip sakė.

KĘSTUTIS

O tu tiki da į jo švelnią kalbą?
Šimtąkart velyk išturėti19 kovą
Ir pasiduoti priepuoliams, likimui,
O ne jo meilei...

VYTAUTAS

Na, jau tik negali
Prigaut taip bjauriai...

KĘSTUTIS

Tai, sūnau, tu nori
Santaikos? Tiksiu — gaila mano vyrų,
Nereik tiek kraujo dėl liauro lapelio.

VYTAUTAS

Eiva pas jį; jis netoli laukia,
Da nežinodams, kaip jis priimts tapo.

KĘSTUTIS

Tai eiva.

ALDONA

Neiki! Aš mačiau iš tolo
Nišpasakytą20 ant kryžkelės šmėklą —
Ji mums graudeno.

KĘSTUTIS

Vaike, atsipeikėk!
Tau vis tik šmėklos ateina į galvą.

atsitraukia su Vytaučiu po dešine

Aldona stovi valandėlę, nesijudindama, paskui bėga paskui atsitraukiančius, iš gilumos tiesiai išeina vaidila, apsuptas kitų vaidilų.

SCENA VIII

Vaidila, Butrimas, ricieriai, vaidilos

VAIDILA

atsikreipdamas ant vaidilų už scenos

Po ąžuolu tuo, perplėštu perkūnų,
Sukraukit aukštą ant kalnelio laužą.
Tegul nuo jo aš pasveikinsiu žemę,
Ik ugnyj aukso nulėksiu į dangų.
Teužia medžiai, atsisveikindami,
Teošia girios man gedulių giesmę!
vaidilų dalis eina įsakymui išpildyt
išeidamas priešais ir pamatęs Butrimą
Ką, mano Butrim? Dienos mūs praslinko;
Neturim ko jau aplinkui dairytis;
Trūksta dorybė, ib kurios mes garsus;
Šventvagių delnas altorius senovės
Išgriauja... Reikia, mirštant šventoj vietoj,
Pavesti kerštas griausmavaldžiui dievui!

BUTRIMAS

Geriau būt buvę nesulaukt dalies tos!
Turiu gyventi, kol gyvas Kęstutis,
Turiu jį saugot, ik prileis likimas.

VAIDILA

Pareigą pildyk! O man dangus liepė
Paimt ant savęs nuodėmes to svieto
Ir mest į ugnį.

BUTRIMAS

O mus, tavo brolius,
Nesuraminsi? Nuolaimos21 neduosi,
Kuri mūs trūsams neštų naują viltį?

VAIDILA

Viltį turėkit amžinoj teisybėj,
Kur valdo svietus ir dorybei rengia
Būtiną džiaugsmą. Matau dienos šviesą,
Už ūkanos da, ir ateitį giedrią;
Matau kitokį gyvenimą laisvą
Ir turtingesnį... Bet pirmiau kapai mūs
Įdubs ir audros išdildys mūs ženklus.

tiesiai įeina Kęstutis, o paskui jį Vytautas, Jogaila, Aldona

SCENA IX

Kęstutis, Vytautas, Jogaila, Aldona, Butrimas, vaidila, ricieriai

KĘSTUTIS

Vytaučiui, rodydamas ricierius

Vytautai! Įitiems žmonėms tu atlygink
Už jų teisumą, kurį man parodė.
ricieriams
Ricieriai! Grįžkit namo sau kiekvienas
Ir parsineškit mano dėkingumą!
Mes su Jogaila santaiką įkūrėm.
Nebus jau mūšio. Aš jums dėkavoju
Ir... Sveikinuosi... Sveiki pasilikit!
tūliems ricieriams spaudžia rankas
Aš pats į Vilnių su Jogaila trauksiu,
Keletą vyrų su savim paėmęs...
Butrimas pirmas...

Butrimas bučiuoja į ranką Kęstučiui

ALDONA

O aš?

KĘSTUTIS

Tuojau rasiu:
Į Trakus grįžki, ten ramesnė būsi.

ALDONA

Nenori manęs?

KĘSTUTIS

Nenoriu.

JOGAILA

Tai eisim.

ALDONA

apsikabindama už kaklo Kęstučiui

Pasimk ir mane! Neversk manęs mirti!

Kęstutis palengva atstumia Aldoną, paskui rengiasi eit, o vaidila užstoja jam kelią

VAIDILA

Lik sveiks ant ilgo laiko, kunigaikšti,
Nes ant šios žemės jau nesimatysim.
Galbūt tuos miškuos, į kur tarnus savo
Šaukia Perkūnas atsimti vainiką
Ir varo skaudų gyvenimo miegą,
Gėralą duodams spėkos ir jaunumo.
Pasilik sveikas! rengiesi į kelią,
Kurs laužia širdį ir vado ir žmogaus.
O aš ant griaučių negaliu viens likti...
Nenoriu viltį pergyventi... Mane
Laukia jau laužas!

KĘSTUTIS

Ką nori daryti?

VAIDILA

Iš pat senovės — kada likims baudžia,
Arba mūs žemę debesys uždengia,
Tai ricierius koks, kokis dievo tarnas,
Vyriausias kunigs, arba vaidila koks,
Gyvastį savo atiduoda aukai,
Idant rūstybė dangaus atsikreiptų.
Šiandien išpuolė man. Laužas sukrautas.

KĘSTUTIS

Seni! Dėl ko gi sveikiniesi šitaip,
Man atsitraukiant su skausmu ir gėda?
Dėlko tu nori paskui mane siųsti
Šermenų tavo raudonąją liepsną?
Ar abejoji, pralaimėjus kovą,
Apie Lietuvą, ateitį ir mane,
Jei ant širdies man, sunkios jau kaip švinas22,
Nori sukrauti da pelenus savo?

VAIDILA

O ne! Tikiu aš, kad nedings per nieką
Pasėlis geras ant tėviškos dirvos,
Kad visi mūsų kentėjimai, kovos
Bus suskaityta danguje ik vieno.
Da savo kraują dedu ant svartyklių,
Kur dvasios laiko... Tegul jisai priešus
Užlies, sudegins! Tegul kvapu žaibo
Apvalys svietą! Likk sveiks, kunigaikšti!

JOGAILA

Kęstučiai

Skubinkim, laikas!

ALDONA

Tėve!

KĘSTUTIS

Eik, dukrele,
Ramink Birutą!

Kęstutis atsitraukia su Jogaila ir Vytaučiu, paskui jį Butrimas ir keletas likusių ricierių, išeidami tiesiai

SCENA X

Vaidila, Aldona, vaidilos

VAIDILA

vaidiloms

O jūs, draugai mieli,
Paėmę ugnį, užklokite mane
Liepsna!

atsitraukia su vaidilomis gilyn tiesiai

ALDONA

Ten Vilniuj Marė...
nusiminusi Geriau velyk
Griūtų pasaulė!

VAIDILA

už scenos

O didis Perkūne!

uždanga nusileidžia

šėtra — palapinė. [przypis edytorski] ↩
pasėlys — tai, kas pasėta. [przypis edytorski] ↩
marus — nešantis mirtį. [przypis edytorski] ↩
atskaluonis — dabar: atskalūnas, atsiskyrėlis. [przypis edytorski] ↩
apveikti — imtis kokių veiksmų, priemonių. [przypis edytorski] ↩
apgalėjęs — čia: apgultas, nugalėtas, užpultas. [przypis edytorski] ↩
paikias — menkos nuovokos. [przypis edytorski] ↩
netikumas — prastumas, nerangumas. [przypis edytorski] ↩
gramozdas — gremėzdas, didelis, nereikalingas, nepatogus daiktas. [przypis edytorski] ↩
suvisu — visam laikui. [przypis edytorski] ↩
su atyda — atidžiai. [przypis edytorski] ↩
perlan — į perlus. [przypis edytorski] ↩
apsiblausęs — apsnūdęs. [przypis edytorski] ↩
geradėjystė — geradarystė, gero darymas. [przypis edytorski] ↩
almužna — išmalda. [przypis edytorski] ↩
velyk — geriau, verčiau. [przypis edytorski] ↩
vylis — slaptavietė. [przypis edytorski] ↩
neisliuosuotų — neišsilaisvintų. [przypis edytorski] ↩
išturėti — išlaikyti, ištverti. [przypis edytorski] ↩
nišpasakyta — neišpasakyta [przypis edytorski] ↩
nuolaima — pranašingas ženklas. [przypis edytorski] ↩
švinas — metalas. [przypis edytorski] ↩