AKTAS KETVIRTAS
salė Vilniaus pilyje, tapat kaip pirmame akte, Marė stovi ant vidurio scenos, Prora Bilgenas pasirodo pro didžiosios duris
SCENA I
Marė ir Bilgenas
BILGENAS
įeidamas
MARĖ
nekantriai
Kaip stovi mūšis?
BILGENAS
MARĖ
Karštyje laiko! Nežinia tai didė
Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės.
Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti,
Ar išsipildys pagiežos svajonė.
kreipdamasi ant Bilgeno, karštai
O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs?
Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį!
Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją
Nežinios peklą, kuri priešingiausius
Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo!
Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas?
BILGENAS
MARĖ
Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės.
BILGENAS
Ikšiol neturim da žinios nė kokios.
MARĖ
Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos
mūsų likimas, kalbi tu su manim
Taipos atšalęs ir pasekmės karo
Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu.
BILGENAS
Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis.
MARĖ
pikta
Nemėgstu žodžių per daug išmintingų,
Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui.
paliepdama
Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių!
Tegul patyrę, parneša man žinią.
BILGENAS
MARĖ
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris
SCENA II
MARĖ
viena
MARĖ
Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš
Visai išeičiau, nerimdama šitaip.
Konradas įeina pro didžiąsias duris
SCENA III
Mare, Konradas
KONRADAS
Mano drąsumą, bet norėjau svarbią
Apreikšt1 naujieną.
MARĖ
greitai
Greičiau sakyki! Visa dvasia mano
Ant tavo lūpų kybo.
KONRADAS
Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs,
Jogailos rankoj.
MARĖ
Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs!
Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali
Perplyšt krūtinė...
kreipdamosi vėl ant Konrado
Ar kartais neklysti?
KONRADAS
Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos
Skubinau Vilniun tau viską pranešti.
MARĖ
Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo
Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą?
negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo
A! Jau Kęstutis į rankas pateko —
Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą
Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti,
Primynus koja galvą užmušėjo,
Kurį dangus man pats po kojų guldo.
Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki —
Atlyginta bus!
KONRADAS
Jeigu auklėjai pagiežos troškimą,
Tai jis dabarties pakakintas2 tapo.
Nužeminimas sunkesnis už mirtį,
Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas.
Gana pamačius, kaip tas puikus senis
Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas;
Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas
Užkalto grabo...
MARĖ
Tegul pajunta, kas tai yra skausmas!
KONRADAS
Spėkų netekęs, stovi nusiminęs
Ant griaučių savo garbės ir didybės;
Kad atsisveikin ant amžių su viltim
Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės;
Kad, pergyvenęs save, darbus savo,
Paminklu lieka kaltės ar nelaimių.
Toksai likimas, širdperšos3 baisybė,
Turi ir širdis, pripiltas rūstumo,
Priverst gailėtis...
MARĖ
KONRADAS
Kada jau priešų nelaimė prislegia
Ir žemyn lenkia...
MARĖ
Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims,
Mirtis ant galo...
KONRADAS
Visai nežiūri ant sąlygų stovio —
Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą
Yra pavedęs ir karūnos savo
Tiesą viršiausią — bet brolis nuo savęs
Jam prižadėjo, per prisiegą4 šventą,
Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti,
Nuo užpuolimų gint ir išdavimo.
MARĖ
pasityčiodama
KONRADAS
Kurią sulaužyt nė viens neprivalo.
Kas nenor garbę ricieriaus sutepti.
Jogaila, vesdams pas save Kęstutį
Su keliais vyrais, kaipo svečius savo,
Turės atminti pareigas visokias,
Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider.
Negal užmiršti ir giminės ryšio —
Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti
Ir apmalšinti įniršimo šuolius...
MARĖ
pasityčiodama
KONRADAS
MARĖ
Kuri su mano krauju išvien teka —
Pavest tą senį kankinimų peklai
Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis.
KONRADAS
Ant kurio brolis niekad nesutiktų.
MARĖ
Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiai7 ,
Skriaudimus savo išdėsiu?
KONRADAS
Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei
Tą kunigaikščio nepadorią klastą.
MARĖ
Laužot, kituos tik matydami kaltę.
Vienok pati aš nenorių iš pradžių
Tuoj reikalauti galvos mano dėdės.
Pataikysiu juk paklausyti proto
Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint.
Tegul tik brolis, man pareikalavus,
Akyse mano suima Kęstutį
Ir pasodina į kelnorę8 tamsią.
KONRADAS
MARĖ
Gyvastis žmogaus toksai trapus daiktas!
Kas gi lengviau yr, kaip ją kam atimti?
Gana į vyną tam nuodų įberti...
Jei ne, tai galbūt žmogžudžiui samdyti...
Atsiras peilis... Reik kruviną darbą
Užmanyt — mirtį mintis jau surengs jam.
KONRADAS
MARĖ
Dabar vis tiek man9, neslepiu nė savo
Siekių, nė žodžių į melą nevystau.
pro didžiąsias duris įeina Albanas
SCENA IV
Konradas, Marė, Albanas
ALBANAS
MARĖ
Kad neišsigąstų, mane čia išvydęs.
išeina pro duris po kaire
SCENA V
Konradas ir Albanas
KONRADAS
Meilę ir laimę, dievus ir tėvynę,
ir išdaviko imdamas paveikslą,
Kad iš netyčių, kaipo žaltys šliauždams,
Tik prisigriebčiau prie širdies kryžiokų
Ir marų smūgį ateityj jiems duočiau,
Juk aš žinojau, kad tie darbai mano
Kiekvieną žygį draskys baisiai širdį —
Betgi nelaukiau, valandą sutiksęs,
Kad reiks stovėti su surištom rankom,
Matant, kaip tėvą žmogžudžiai jau siekia
Kad neištrauksiu iš makščių nė kardo,
Anė pridengsiu jį krūtine savo.
Bjaurus šiandien visas žmogaus būdas,
Ant visko purtos peržengts prigimimas!
Tolyn nenoriu lįsti į tą darbą
Už tokią prekę...
ALBANAS
su paniekinimu, gailėdamasis
Rengeis būt vyrų, o esi tik vaikas,
Kurs, didžią mintį žadintis paėmęs,
Meta, išvydęs, kad gal pasileisti...
KONRADAS
Ir laimės šitiek pašvenčiau dėl josios,
Kad juokų tavo neužpelniau, rodos,
Kada iš kelio baisi šmėkla stumia.
ALBANAS
Argi tai būtų tik menkas troškimas
Garbės pastūmęs tave prie aukų tiek,
Pajėgas žmogaus pereinančių? Jeigu
Taip būt iš tikro, išsižadėk savo
Darbo, mylėki, manyki ir veiki,
Kaip visi žmonės, nes nieko jau didžio
Įkurt nįstengsi! Bet, jeigu auklėjai,
Gilumoj dvasios užslėpęs, tėvynės
Tikrąją meilę, jei turėjai norą
Numesti jungą, kurisai mus spaudžia,
Lietuvos vardą iškelti ant amžių...
Eik, kaip ikšiolei, nieko nežiūrėdams,
Prieš spėkas peklos ir dangaus, per ugnį!
Ašarų jūres, per upelius kraujo!
Užmirški savo sąžinę ir širdį!
Skausme raitykis!... Mirki nusiminęs!...
Bet, ką pradėjai, užbaigk iki galo!
KONRADAS
Kada puošiau juos svajonėmis savo.
Šiandien net siekis — didis, aukštas, šventas,
Kuriam aš dvasią atidaviau jauną,
Taip ūkanomis rodos prisidengęs,
Kad nematyt jau ramybės, nė džiaugsmo.
Akyse stovi žila galva tėvo,
Šaukianti šiandien nuo manęs pagalbos —
Jis taip mylėjo — perplėšiau jam širdį,
O kada šiandien ant jo griausmai krito,
Turiu, atšalęs, laukt, ik prisitaikys
Slapta užmušt jį galvažudžių rankos.
ALBANAS
KONRADAS
Kurią pasotin tiktai aukų kraujas,
Atvirai girias, žudymą užmanius;
O jeigu brolis neparems jos siekio
Ir neįtaikys Kęstutį kalėti,
Pati užmuš jį — nuo jospat girdėjau.
Tai iškelia tik pasilieka vienas:
Varguolį senį kalėjiman brukti.
ALBANAS
Ištrūkt nelengva, kur vien klastos tyko,
Bet nesunku bus kalėjimo vartai
Jam atdaryti. Turime pagalbą —
Zokonui taip gi rūpi juk, kad liktų,
Kas gal paveržti Jogailai karūną...
KONRADAS
Drebančiu delnu, lyg voratinklio gležno,
Tesančio vos vos per bedugnių gylį.
išeina su Albanu pro duris tiesiai; neužilgo pro didžiąsias duris įeina Jogaila, o sa juo Kęstutis ir Vytautas; pro atdaras duris matyt Butrimas su keletu Kęstučio draugkareivių, kurie vienok ant scenos nepasirodo
SCENA VI
Jogaila, Kęstutis, Vytautas
JOGAILA
įvesdamas Kęstutį
Pilį, kaip tikras apgalėtojas11, kurs
Pavergia širdis. Visi žmonės mėtė
Kvietkas po kojų ir sveikino tave
Su džiaugsmu tokiu ir taipos širdingai,
apsimesdamas lyg užpykęs
Kad net užmiršo visai apie mane.
KĘSTUTIS
Išreiškė! Jeigu žmonės lenkia galvas,
Tai ne prieš mane, dabar silpną, menką,
Ne prieš veluką, kitąsyk garbingą,
Tik prieš nelaimę, kur manyj gyvena.
Nekaltink tųjų, kuriuos teisus jausmas
Priverčia gerbti kitų vargią dalį,
Matant ant veido kentimo didybę .
JOGAILA
Tinkančią garbę, pildė mano norą.
Ar svečią tokį nereikia vaišinti
Kuo širdingiausiai?
VYTAUTAS
karčiai
Velyčiau12 tavo nepažint malonės.
KĘSTUTIS
Vaidus vėl judint ir Jogailai širdį
Užgaudinėti? Kada mes stovėjom
Vienas prieš kitą su ginklais, tai tuokart
Galėjo būti ir priešingi siekiai,
Bet jau ištarus: santaiką prisiekiam,
Tegul širdingas ryšys susitvirtin
Ir nė koks ūkas santaikos netemdin.
kreipdamasis ant Jogailos ir Vytančio
Buvote kitkart — būkit ir vėl broliais!
JOGAILA
VYTAUTAS
Kada likimas paremia puikybę.
Bet kas turėjo tiesą irgi drąsą,
O tiktai laimė prigavo prie galo,
Tam sunku lenktis po ženklu brolystės,
Maloniai duotu apgalėjusiojo,
Nes jame vis tik pažymu lyg branktas13.
KĘSTUTIS
Kuri tai žemei daug atnešė vargo.
Ant vaidų14 mūsų gudrus priešas tyko,
Moka naudotis ir tunka nuo jųjų.
Šiandien privalom pavyzdį parodyt,
Kad ne valdžia mums — tik Lietuva rūpi.
Sujungti reikia visos mūsų spėkos
Priešais galingą apnykėlių skaitlių15.
Tas tik tėvynei geriau patarnauja,
Kurs pats parodo, kaip klausyti reikia.
Kol pats stovėjau eilėj pirmutinėj,
Aukštai iškėlęs Lietuvos veluką16,
Tai nuo visų tad reikalavau drūčiai,
Kad mano žodžio ir minties klausytų.
Kada gi šiandien visai atsitraukiu,
O dievai duoda į jo rankas valdžią,
Tegulgi valdo visur valia jojo,
Nes pasipriešint — tai išduot tėvynę.
JOGAILA
su pagerbimu
Prie manęs lygiai su manim.
KĘSTUTIS
pasidavęs
Užbaigtas darbas. Prieš naują gadynę17
Reik pasitraukti, matant seną svietą
Merdintį. Reikia prasitraukt iš kelio
Prieš jus, jaunieji, kur veluką naują
Turit ir ginklą. Ricierių gadynė
Leidžias į kapą ir ugnis žinyčios
Silpnyn liepsnoja, į širdį mūs miškų
Eina be baimės su žmonėms naujaisiais
Nauji dievaičiai. Be to gana ilgai
Aš, kaip tėvainis tikėjimo seno
Ir paveldėjęs tautos gilią mintį,
Užlaikyt stengiaus mūsų seną tvarką,
Nesigailėdams darbų, anė savo
Kraujo. Vienok gi, kovodams tolydžio,
Neištesėjau imtis pasėkmingai
Su dvasia jūsų naujųjų gadynių,
Ir nuo kryžioko apginti tėvynę
Mokėjau vien tik kardu, po senovei.
Vaikai, dabar prasitraukiu jums jau
Su naujais ginklais, su šauksmais kitokiais...
Tegul žvaigždė jūs užteka šviesybėj,
Kada manoji tamsybėj užgeso.
VYTAUTAS
Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim
Jos neteko dvasios-prieglobėjo,
Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams
Ji, nelaiminga...
KĘSTUTIS
rūsčiai
Mūs ateities link šitaip abejoti,
Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą.
Dėl ko baugina ateitis tėvynės?
Tautų likimas surištas nesti
Su sustengimais vienstovių žmogystų —
Spėka aukštesnė be atmainos valdo
Ir, prireikėjus, didžiavyrius budin18.
Sunkumums spręsti, kada puolam patys,
Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti;
Manom, kad viskas su mumis pradingsta
Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo.
Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam,
Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius,
Tėvynės dalį sustiprina dargi —
Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu.
pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio
SCENA VII
Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona
ALDONA
Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs.
Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau,
Bet šiandien mane pergalėjo baimė
Ir nerimastis vijo pėdoms tavo,
Visai nežiūrint, kas man įsakyta.
KĘSTUTIS
Sapnai, baidyklės, vis baugina tave
Gedulių dvasios ir vaikosi paskui
Šmėkla išblyškus praeities; da protas
Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską
Į stebuklingą svajonę ir liepia
Imt per teisybę, kas akyse rodos.
ALDONA
KĘSTUTIS
Pykčiau, kad galėčiau.
Ką padarysi išlepintam vaikui?
Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs
Pas mane seną atlėkė ant rankų?
apkabina Aldoną
ALDONA
Be tavęs svietas dykuma išrodo
Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios,
Taip savyj gero neturinčia nieko,
Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti.
KĘSTUTIS
šypsodamasis, Jogailai
Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais,
Kaip savo meilę išreiškia seneliui,
Su kuriuo turi išvieno liudnumą.
Turi dabar ją gražiai pamylėti,
Iki išeisim elgėtaut po žmones.
JOGAILA
KĘSTUTIS
Jei vakarais tik kam pasakas sekti.
Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą,
Butus lankydams, svetimų gudrybę
Išpasakoti.
Aldonai
Tu eisi su manim.
ALDONA
KĘSTUTIS
Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti,
Saugotis jųjų, geriau už mus ginti
Savo tėvynę.
kreipdamasis ant Jogailos
O tuotarpu senį
Vesk pasilsėti.
JOGAILA
Eisiva, dėde.
Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai
SCENA VIII
Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai
MARĖ
įeidama, Jogailai
JOGAILA
Dėdė nor miego.
MARĖ
Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau.
JOGAILA
Marei
MARĖ
Pakloti lovą...
ALDONA
šaly
JOGAILA
MARĖ
Jeigu jie turi ant sąžines kraują.
Mat šviesios naktys jiems neduoda miego —
Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų —
Ten tegul ilsis!
VYTAUTAS
Taškyti seilėms...
JOGAILA
MARĖ
Jeigu, nors sykį savo neparodys,
Leisi iš rankų ateitį karūnos.
JOGAILA
MARĖ
Paniekinimų atmintis taip miela,
Kad nė už skriaudą atsiteist nenori?
Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė
Mūs lizde mūsų išniekino tyčia
Prieš visą svietą ir kalėti liepė?
Paskui, parodęs paviršių malonės,
Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos,
Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip!
VYTAUTAS
kreipdamasis ant Jogailos.
Jogaila, paliepki
Vydragai19 šitai prasitraukt!
MARĖ
Broli? Nor mane iš čia išvaryti —
Iš namų mano — už tai, kad aš jųjų
Galvažudystę noriu svert teisingai.
Broli! Tai tavo bičiulius jau gali
Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi,
Už draugų mirtį nenorėdams keršint?
Tai jau prie tavo sosto nieks negali
Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą
Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo.
Jeigu už jį tu atkeršint nenori,
Tai jau pas tave neverta tarnauti!
Ir pames tave teisūs tarnai tavo,
Jei juos paduodi svetimų piktybei.
KĘSTUTIS
išmetinėdamas Jėgilai
Juk tavimi tikėjau.
JOGAILA
Nelaukiau šito. O vienok jos skundams
Reik pripažinti priežastys teisingos.
VYTAUTAS
JOGAILA
Darysiu?
VYTAUTAS
JOGAILA
Marei
MARĖ
Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu.
rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus
Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį
Vaidylos...
JOGAILA
MARĖ
Teisūs troškimai, kad būtum teisingas.
VYTAUTAS
žiūrėdamas Jogailai į akis
Argi norėtum užmiršt savo žodį?
Butrimas pradaro vidurines duris, ir išeidamas pamažu ant scenos, klauso kalbančių
Kas gi daugiausiai prisiegų ištaręs?
Tyli dabartės? Ar ne išdavimą
Užslėpti nori?
JOGAILA
Užklupo mane šitų žmonių skundas.
Išklausyt reikia...
VYTAUTAS
Kad lengviau būtų derėtis su savo
Sąžine.
labyn nžsirustindamas
Aš tau tikėjau, kaip broliui,
Atsakiau tėvui už tavo teisumą,
Prikalbinėjau ant santaikos tikti,
O tu užslėpęs išdaviko peilį!
Dabar prakeikiu savo minkštą širdį,
Kuri prie tavęs traukė. Šimtą kartų
Geriau būt buvę, kad ir nuo kryžiokų
Imti pagalbą ir tavo švelnumui
Atsakyt ginklais. Juk siūlėsi patys...
Tėvs nenorėjo su vokiečiais rištis —
O aš gudrybės tavo nežinojau.
Būtum nematęs kunigaikščio mitros!
Butrimas pamažu pereina per sceną prie durų po dešine ir išeina
MARĖ
Jogailai įžymiai
Juk su kryžiokais norėj sutremt tave,
Tiktai nespėjo santaiką įkurti...
Gaila jiems šiandien, juk pats Vytauts sako.
Apmąstyk, broli, koks pavojus laukia,
Juosius paleidus.
JOGAILA
Ir širdis plaka.
ALDONA
persigandusi
Prapuolę esam!
JOGAILA
pro duris po dešine įeina Konradas, Albanas ir Butrimas
SCENA IX
Kęstutis, Marė, Jogaila, Vytautas, Aldona, Konradas, Albanas, Butrimas, Bilgenas ir ginkluoti
Jogailos dvarininkai
JOGAILA
Konradui
Sunkus išrišti klausyms, taigi tave,
Ricieriau, imsiu per sudžią. Darysiu
Taip, kaip sakysi.
ALDONA
šaly
Jūs čion jį siunčiat mums pagalbą duoti.
KONRADAS
JOGAILA
Nors jis ne sykį išniekino mane;
Tiktai sesuo štai, kurios vyrą liepė
Nužudyt, nori bausmės per nevalią;
Ricieriai taip gi visi reikalauja
Kalėjimu nors užmokėt už tąjį
Taip rūstų darbą; o aš pažadėjau
Nebaust visai jų, nieko nežinodams,
Kad jie yr mano priešai, kurie trokšta
Prapuldyt mane.
VYTAUTAS
Prakeiktas!
JOGAILA
toliau Konradui
Ar pažadėjims tasai mane riša?
ALDONA
melsdama Konradą
JOGAILA
Konradui
KONRADAS
su savim kovodamas
ALDONA
didei nusiminusi
MARĖ
Bilgenui ir dvarininkams
Bilgenas ir dvarininkai išeina priešais
VYTAUTAS
Vytautas ir Butrimas išsitraukia kardus
KĘSTUTIS
paliepdamas
Butrimas deda savo kardą į makštis
VYTAUTAS
neklausydamas
Konradas užeina iš užpakalio ir ištrenkia iš rankos kardą
Niekšas
Esi, kryžioke!
ALDONA
Galvažudystės tokios neregėjo...
Ir tai jis...
MARĖ
ricieriams
Kad užsispyrims gal kaštuoti kraujo.
ALDONA
užstodama Kęstutį
Neduosiu tavęs...
MARĖ
per nevalią atitrukdama ją
ALDONA
dvarininkai su Biigenu apsupa Kęstuti, Vytautu ir Butrimą ir veda juos per didžiąsias duris; Aldona ištiesia rankas prie Kęstučio.
O tėve mano!
KĘSTUTIS
atsigręždamas
išeina visi, išskyrus Aldoną, Konradą ir Albaną
SCENA X
Aldona, Konradas, Albanas
ALDONA
blaškosi ant koją
griebiasi už širdies ir puola ant žemės; Konradas su Albanu pasilenkia prie jos
KONRADAS
luktelėjęs, Albanui
Nes įtikėjo į galvažudystę,
Kuri taip aisti — jai perplėšė širdį
Nedėkingumas sūnaus, širdį ilgo
Pargraužtą skausmo. Baisu atsiminti,
Kad neišgirs jau išsiteisinimo
Tylumoj kapo, bet sykiu su savim
Nešas paveikslą visų kruviniausią,
Prieš kurį savo akeles užmerkė.
klaupdamas prie Aldonos
Jaunystės sapne! Lik sveika ant amžių!
Kruvins meilužis paskutinį kartą
Bučiuoja tavo išbalusį veidą.
bučiuoja Aldonai į kaktą
uždanga nusileidžia
- apreikšt — čia: pranešti. [przypis edytorski] ↩
- pakakinti — pakakti. [przypis edytorski] ↩
- širdperša — širdgėla. [przypis edytorski] ↩
- prisiega — priesaika. [przypis edytorski] ↩
- paskutinoji — čia: sąžinė, priesaika. [przypis edytorski] ↩
- paabejoti — (su-)abejoti. [przypis edytorski] ↩
- sūdžia — teisėja. [przypis edytorski] ↩
- kelnorė — nameli pusiau žemėje, bulvėms pilti. [przypis edytorski] ↩
- vis tiek man — nerūpi. [przypis edytorski] ↩
- veikiai — greitai. [przypis edytorski] ↩
- apgalėtojas — nugalėtojas. [przypis edytorski] ↩
- Velyčiau — mieliau nenorėčiau. [przypis edytorski] ↩
- branktas — svertas; perk.: sunkumai. [przypis edytorski] ↩
- vaidai — ginčai. [przypis edytorski] ↩
- skaitlius — skaičius. [przypis edytorski] ↩
- velukas — vėliava. [przypis edytorski] ↩
- gadynė — laikotarpis. [przypis edytorski] ↩
- budin — žadina. [przypis edytorski] ↩
- vydraga — įžūli moteris. [przypis edytorski] ↩
- įsitėmyk — įsidėmėk. [przypis edytorski] ↩
- Į patį laiką — pačiu laiku. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Adam Asnyk
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Kęstutis · Okładka na podstawie: Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-SA-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Kęstutis · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Domena publiczna · Vincas Kudirka
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: translation
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.