Loreva

AKTAS KETVIRTAS

salė Vilniaus pilyje, tapat kaip pirmame akte, Marė stovi ant vidurio scenos, Prora Bilgenas pasirodo pro didžiosios duris

SCENA I

Marė ir Bilgenas

BILGENAS

įeidamas
Man, kunigaikštien, įsakei ateiti.  

MARĖ

nekantriai
Bilgene! tikrą pasakyk teisybę, 
Kaip stovi mūšis?  

BILGENAS

Nežinau da nieko. 

MARĖ

Prakeikts tylėjims, kuris nekantrumo 
Karštyje laiko! Nežinia tai didė 
Kančia yr širdžiai, pasitikint laimės. 
Bet šimtą kartų sunkiau yra laukti, 
Ar išsipildys pagiežos svajonė. 
kreipdamasi ant Bilgeno, karštai 
O gal tu tyčia ką slepi nuo manęs? 
Viršus Kęstučio? Pasakyk jau sykį! 
Velyk bjauriausią žinią, ne kaip tąją 
Nežinios peklą, kuri priešingiausius 
Paveikslus rodo puolimo ar džiaugsmo! 
Ar neįspėjau? ką? pragaišo viskas?  

BILGENAS

Sakau, kad ne da.  

MARĖ

Neslėpk, sakyk viską? 
Aš tvirta busiu, noriu tik teisybės.  

BILGENAS

Pasakiau tiesą, neslepiu aš nieko. 
Ikšiol neturim da žinios nė kokios.  

MARĖ

Argi tu niekad ir nieko nelaukei 
Skausme ir baimėj? Valandoj, kaip svarstos 
mūsų likimas, kalbi tu su manim 
Taipos atšalęs ir pasekmės karo 
Matyt tau nerup, jeigu toks ramus tu.  

BILGENAS

Stoka žinios juk esti geras ženklas, 
Nes piktos žinios atlekia, kaip paukštis.  

MARĖ

pikta
Sau pasilikki raminimą tokį — 
Nemėgstu žodžių per daug išmintingų, 
Kurie, prireikiant, nenaudingi žmogui. 
paliepdama 
Raiteliai reikia išsiųst ik rubežių! 
Tegul patyrę, parneša man žinią.  

BILGENAS

Einu paliepti.  

MARĖ

Eik ir liepki skubinti 
Bilgenas išeina pro didžiąsias duris

SCENA II

MARĖ

viena

MARĖ

O Jogailėlis matyt jau užmiršo. 
Jam nė nerūpi, kad ir iš galvos aš 
Visai išeičiau, nerimdama šitaip.  
Konradas įeina pro didžiąsias duris

SCENA III

Mare, Konradas

KONRADAS

Teikis atleisti, kunigaikščiui, tokį 
Mano drąsumą, bet norėjau svarbią 
Apreikšt1 naujieną. 

MARĖ

greitai
Ricieriau, sakyki! 
Greičiau sakyki! Visa dvasia mano 
Ant tavo lūpų kybo.  

KONRADAS

Kruvins mūšis 
Užbaigts. Kęstutis yra pralaimėjęs, 
Jogailos rankoj. 

MARĖ

Ar gerai girdžiu tik 
Tavo žodžius tuos? Jogaila apveikęs! 
Kęstuts sugautas! O, iš džiaugsmo gali 
Perplyšt krūtinė... 
kreipdamosi vėl ant Konrado 
Ar kartais neklysti?  

KONRADAS

Aš liudytoju buvau ir tą tiesą 
Galiu patvirtint. Juk tiesiog iš vietos 
Skubinau Vilniun tau viską pranešti.  

MARĖ

Kaip dėkavoti už tavo malonę 
Ir gerą žinią, kur lyg balzams gydo 
Pažeistą širdį, skausmus ir liūdnumą? 
negalėdama sulaikyt pašėlusio džiaugsmo 
A! Jau Kęstutis į rankas pateko — 
Tai galiu mesti našlės liūdną rūbą 
Ir pirmą kartą linksmai nusijuokti, 
Primynus koja galvą užmušėjo, 
Kurį dangus man pats po kojų guldo. 
Džiaukis, Vaidyla, kapuose nurimki — 
Atlyginta bus!  

KONRADAS

Viešpati malonus, 
Jeigu auklėjai pagiežos troškimą, 
Tai jis dabarties pakakintas2 tapo. 
Nužeminimas sunkesnis už mirtį, 
Nes dvasia kenčia daugiau, ne kaip kūnas. 
Gana pamačius, kaip tas puikus senis 
Šiandien sublogęs, tartum mažas vaikas; 
Gėda prispaudė sunkiau, ne kaip dugnas 
Užkalto grabo... 

MARĖ

Kenčia, juk jau kenčia, 
Tegul pajunta, kas tai yra skausmas!  

KONRADAS

Liūdna matyti, kada žilas vadas, 
Spėkų netekęs, stovi nusiminęs 
Ant griaučių savo garbės ir didybės; 
Kad atsisveikin ant amžių su viltim 
Ir leidžias ten, kur jau nežiba žvaigždės; 
Kad, pergyvenęs save, darbus savo, 
Paminklu lieka kaltės ar nelaimių. 
Toksai likimas, širdperšos3 baisybė, 
Turi ir širdis, pripiltas rūstumo, 
Priverst gailėtis...  

MARĖ

Gailėtis nemoku. 

KONRADAS

Įniršims baigias, pagiežai įvykus, 
Kada jau priešų nelaimė prislegia 
Ir žemyn lenkia...  

MARĖ

Man to nepakanka! 
Man turbūt pančiai, kalėjims, kankinims, 
Mirtis ant galo...  

KONRADAS

Per daug pageidauji, 
Visai nežiūri ant sąlygų stovio — 
Tegul Kęstutis tavo broliui ginklą 
Yra pavedęs ir karūnos savo 
Tiesą viršiausią — bet brolis nuo savęs 
Jam prižadėjo, per prisiegą4 šventą, 
Kaip vaiks mylėti, priderančiai gerbti, 
Nuo užpuolimų gint ir išdavimo. 

MARĖ

pasityčiodama
Kam gi tai burną be reikalo aušint? 

KONRADAS

Juk čia dalykas santaikos šventosios, 
Kurią sulaužyt nė viens neprivalo. 
Kas nenor garbę ricieriaus sutepti. 
Jogaila, vesdams pas save Kęstutį 
Su keliais vyrais, kaipo svečius savo, 
Turės atminti pareigas visokias, 
Ką yr žadėjęs ir kas svečiams prider. 
Negal užmiršti ir giminės ryšio — 
Tai šalčiau reiktų kliūtis apsvarstyti 
Ir apmalšinti įniršimo šuolius...  

MARĖ

pasityčiodama
Tai paduot ranką užmušėjui vyro?  

KONRADAS

Paskutinoji5 kartais ir taip liepia.  

MARĖ

Tik viena liko man paskutinoji, 
Kuri su mano krauju išvien teka — 
Pavest tą senį kankinimų peklai 
Ir tikrai mirčiai. Taigi žus Kęstutis.  

KONRADAS

Sunku išpildyt užmanymą tokį, 
Ant kurio brolis niekad nesutiktų. 

MARĖ

Ar tai tau rodos, paabejos6 brolis 
Užtart už mane, jeigu jam, kaip sūdžiai7 , 
Skriaudimus savo išdėsiu? 

KONRADAS

Toks darbas 
Per daug jau aiškiai apskelbtų pasaulei 
Tą kunigaikščio nepadorią klastą.  

MARĖ

Jūs pats, kryžiokai, prisiegą švenčiausią 
Laužot, kituos tik matydami kaltę. 
Vienok pati aš nenorių iš pradžių 
Tuoj reikalauti galvos mano dėdės. 
Pataikysiu juk paklausyti proto 
Ir menkesniu kuo tuosyk pasikakint. 
Tegul tik brolis, man pareikalavus, 
Akyse mano suima Kęstutį 
Ir pasodina į kelnorę8 tamsią.  

KONRADAS

O jeigu tavęs nenorės klausyti?  

MARĖ

Jei atvirai ne — tai aš slapta dirbsiu... 
Gyvastis žmogaus toksai trapus daiktas! 
Kas gi lengviau yr, kaip ją kam atimti? 
Gana į vyną tam nuodų įberti... 
Jei ne, tai galbūt žmogžudžiui samdyti... 
Atsiras peilis... Reik kruviną darbą 
Užmanyt — mirtį mintis jau surengs jam. 

KONRADAS

Tai turi žūti?  

MARĖ

Manyk, kad jau žuvo. 
Dabar vis tiek man9, neslepiu nė savo 
Siekių, nė žodžių į melą nevystau.  
pro didžiąsias duris įeina Albanas

SCENA IV

Konradas, Marė, Albanas

ALBANAS

Matyt jau grįžta, veikiai10 pilyje bus.  

MARĖ

O, turiu dėdei prasitraukt iš kelio, 
Kad neišsigąstų, mane čia išvydęs. 
išeina pro duris po kaire

SCENA V

Konradas ir Albanas

KONRADAS

Albane! Mesdams prigimtinį namą, 
Meilę ir laimę, dievus ir tėvynę, 
ir išdaviko imdamas paveikslą, 
Kad iš netyčių, kaipo žaltys šliauždams, 
Tik prisigriebčiau prie širdies kryžiokų 
Ir marų smūgį ateityj jiems duočiau, 
Juk aš žinojau, kad tie darbai mano 
Kiekvieną žygį draskys baisiai širdį — 
Betgi nelaukiau, valandą sutiksęs, 
Kad reiks stovėti su surištom rankom, 
Matant, kaip tėvą žmogžudžiai jau siekia 
Kad neištrauksiu iš makščių nė kardo, 
Anė pridengsiu jį krūtine savo. 
Bjaurus šiandien visas žmogaus būdas, 
Ant visko purtos peržengts prigimimas! 
Tolyn nenoriu lįsti į tą darbą 
Už tokią prekę...  

ALBANAS

su paniekinimu, gailėdamasis
Gaila tavęs, gaila! 
Rengeis būt vyrų, o esi tik vaikas, 
Kurs, didžią mintį žadintis paėmęs, 
Meta, išvydęs, kad gal pasileisti...  

KONRADAS

Nesijuok! Šitiek dėl jos iškentėjau, 
Ir laimės šitiek pašvenčiau dėl josios, 
Kad juokų tavo neužpelniau, rodos, 
Kada iš kelio baisi šmėkla stumia. 

ALBANAS

Taip, dvasia tavo blaškosi, pailso! 
Argi tai būtų tik menkas troškimas 
Garbės pastūmęs tave prie aukų tiek, 
Pajėgas žmogaus pereinančių? Jeigu 
Taip būt iš tikro, išsižadėk savo 
Darbo, mylėki, manyki ir veiki, 
Kaip visi žmonės, nes nieko jau didžio 
Įkurt nįstengsi! Bet, jeigu auklėjai, 
Gilumoj dvasios užslėpęs, tėvynės 
Tikrąją meilę, jei turėjai norą 
Numesti jungą, kurisai mus spaudžia, 
Lietuvos vardą iškelti ant amžių... 
Eik, kaip ikšiolei, nieko nežiūrėdams, 
Prieš spėkas peklos ir dangaus, per ugnį! 
Ašarų jūres, per upelius kraujo! 
Užmirški savo sąžinę ir širdį! 
Skausme raitykis!... Mirki nusiminęs!... 
Bet, ką pradėjai, užbaigk iki galo!  

KONRADAS

Kitaip tie žodžiai anuomet skambėjo, 
Kada puošiau juos svajonėmis savo. 
Šiandien net siekis — didis, aukštas, šventas,  
Kuriam aš dvasią atidaviau jauną, 
Taip ūkanomis rodos prisidengęs, 
Kad nematyt jau ramybės, nė džiaugsmo. 
Akyse stovi žila galva tėvo, 
Šaukianti šiandien nuo manęs pagalbos — 
Jis taip mylėjo — perplėšiau jam širdį, 
O kada šiandien ant jo griausmai krito, 
Turiu, atšalęs, laukt, ik prisitaikys 
Slapta užmušt jį galvažudžių rankos.  

ALBANAS

Iš kur žinia ta?  

KONRADAS

Ta laukinė vilkė, 
Kurią pasotin tiktai aukų kraujas, 
Atvirai girias, žudymą užmanius; 
O jeigu brolis neparems jos siekio 
Ir neįtaikys Kęstutį kalėti, 
Pati užmuš jį — nuo jospat girdėjau. 
Tai iškelia tik pasilieka vienas: 
Varguolį senį kalėjiman brukti.  

ALBANAS

Nenusiminti, tiktai veikti reikia. 
Ištrūkt nelengva, kur vien klastos tyko, 
Bet nesunku bus kalėjimo vartai 
Jam atdaryti. Turime pagalbą — 
Zokonui taip gi rūpi juk, kad liktų, 
Kas gal paveržti Jogailai karūną...  

KONRADAS

Įrankiai baisūs, kurių turiu stvertis 
Drebančiu delnu, lyg voratinklio gležno, 
Tesančio vos vos per bedugnių gylį. 
išeina su Albanu pro duris tiesiai; neužilgo pro didžiąsias duris įeina Jogaila, o sa juo Kęstutis ir Vytautas; pro atdaras duris matyt Butrimas su keletu Kęstučio draugkareivių, kurie vienok ant scenos nepasirodo

SCENA VI

Jogaila, Kęstutis, Vytautas

JOGAILA

įvesdamas Kęstutį
Dėde, ir vėl tu įžengi į šitą 
Pilį, kaip tikras apgalėtojas11, kurs 
Pavergia širdis. Visi žmonės mėtė 
Kvietkas po kojų ir sveikino tave 
Su džiaugsmu tokiu ir taipos širdingai, 
apsimesdamas lyg užpykęs 
Kad net užmiršo visai apie mane.  

KĘSTUTIS

Nesigailėki sūn jausmo, kurį man 
Išreiškė! Jeigu žmonės lenkia galvas, 
Tai ne prieš mane, dabar silpną, menką, 
Ne prieš veluką, kitąsyk garbingą, 
Tik prieš nelaimę, kur manyj gyvena. 
Nekaltink tųjų, kuriuos teisus jausmas 
Priverčia gerbti kitų vargią dalį, 
Matant ant veido kentimo didybę . 

JOGAILA

Kas gi juos kaltins? Juk jie, duodami tau 
Tinkančią garbę, pildė mano norą. 
Ar svečią tokį nereikia vaišinti 
Kuo širdingiausiai? 

VYTAUTAS

karčiai
Koks tu meilus šiandien! 
Velyčiau12 tavo nepažint malonės.  

KĘSTUTIS

Vytautai, liaukis! Kam įkandžiais žodžiais 
Vaidus vėl judint ir Jogailai širdį 
Užgaudinėti? Kada mes stovėjom 
Vienas prieš kitą su ginklais, tai tuokart 
Galėjo būti ir priešingi siekiai, 
Bet jau ištarus: santaiką prisiekiam, 
Tegul širdingas ryšys susitvirtin 
Ir nė koks ūkas santaikos netemdin. 
kreipdamasis ant Jogailos ir Vytančio 
Buvote kitkart — būkit ir vėl broliais!  

JOGAILA

Iš savo pusės aš pats šito trokštu.  

VYTAUTAS

Lengva parodyt — prakilnumas dvasios, 
Kada likimas paremia puikybę. 
Bet kas turėjo tiesą irgi drąsą, 
O tiktai laimė prigavo prie galo, 
Tam sunku lenktis po ženklu brolystės, 
Maloniai duotu apgalėjusiojo, 
Nes jame vis tik pažymu lyg branktas13.  

KĘSTUTIS

Sūnau, per tave kalba tik puikybė, 
Kuri tai žemei daug atnešė vargo. 
Ant vaidų14 mūsų gudrus priešas tyko, 
Moka naudotis ir tunka nuo jųjų. 
Šiandien privalom pavyzdį parodyt, 
Kad ne valdžia mums — tik Lietuva rūpi. 
Sujungti reikia visos mūsų spėkos 
Priešais galingą apnykėlių skaitlių15. 
Tas tik tėvynei geriau patarnauja, 
Kurs pats parodo, kaip klausyti reikia. 
Kol pats stovėjau eilėj pirmutinėj, 
Aukštai iškėlęs Lietuvos veluką16, 
Tai nuo visų tad reikalavau drūčiai, 
Kad mano žodžio ir minties klausytų. 
Kada gi šiandien visai atsitraukiu, 
O dievai duoda į jo rankas valdžią, 
Tegulgi valdo visur valia jojo, 
Nes pasipriešint — tai išduot tėvynę.  

JOGAILA

su pagerbimu
Dėde, tu busi vis Lietuvon galva 
Prie manęs lygiai su manim.  

KĘSTUTIS

pasidavęs
Jau mano 
Užbaigtas darbas. Prieš naują gadynę17 
Reik pasitraukti, matant seną svietą 
Merdintį. Reikia prasitraukt iš kelio 
Prieš jus, jaunieji, kur veluką naują 
Turit ir ginklą. Ricierių gadynė 
Leidžias į kapą ir ugnis žinyčios 
Silpnyn liepsnoja, į širdį mūs miškų 
Eina be baimės su žmonėms naujaisiais 
Nauji dievaičiai. Be to gana ilgai 
Aš, kaip tėvainis tikėjimo seno 
Ir paveldėjęs tautos gilią mintį, 
Užlaikyt stengiaus mūsų seną tvarką, 
Nesigailėdams darbų, anė savo 
Kraujo. Vienok gi, kovodams tolydžio, 
Neištesėjau imtis pasėkmingai 
Su dvasia jūsų naujųjų gadynių, 
Ir nuo kryžioko apginti tėvynę 
Mokėjau vien tik kardu, po senovei. 
Vaikai, dabar prasitraukiu jums jau 
Su naujais ginklais, su šauksmais kitokiais... 
Tegul žvaigždė jūs užteka šviesybėj, 
Kada manoji tamsybėj užgeso.  

VYTAUTAS

Neužtekės jau! Sykiu su tavąja 
Užtemo žvaigždės tos žemės, su tavim 
Jos neteko dvasios-prieglobėjo, 
Kur prie garbės tik ją vedė! Liks priešams 
Ji, nelaiminga... 

KĘSTUTIS

rūsčiai
Sūnau! Neišdrįski 
Mūs ateities link šitaip abejoti, 
Nes tiktai seną užrūstinsi tėvą. 
Dėl ko baugina ateitis tėvynės? 
Tautų likimas surištas nesti 
Su sustengimais vienstovių žmogystų — 
Spėka aukštesnė be atmainos valdo 
Ir, prireikėjus, didžiavyrius budin18. 
Sunkumums spręsti, kada puolam patys, 
Kas gali džiaugsmą, ar prapultį lemti; 
Manom, kad viskas su mumis pradingsta 
Ir piktžodžiaujam ant liūdno likimo. 
Tuo tarpu tankiai, ką nuopuolių menam, 
Liūdni išvydę mūsų vilties griaučius, 
Tėvynės dalį sustiprina dargi — 
Ir mūsų grabas taps ateities lopšiu.  
pro didžiąsias duris įeina Aldona ir nedrąsiai artinasi prie Kęstučio

SCENA VII

Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona

ALDONA

Tėve Kęstuti, nepykti ant vaiko, 
Ką čion atbėgo, tavęs nepaklausęs. 
Ikšiol juk niekad nesipriešinau tau, 
Bet šiandien mane pergalėjo baimė 
Ir nerimastis vijo pėdoms tavo, 
Visai nežiūrint, kas man įsakyta.  

KĘSTUTIS

Vaikeli! Vis tau iš galvos neišeina 
Sapnai, baidyklės, vis baugina tave 
Gedulių dvasios ir vaikosi paskui 
Šmėkla išblyškus praeities; da protas 
Tavo nuilsęs, sergąs keičia viską 
Į stebuklingą svajonę ir liepia 
Imt per teisybę, kas akyse rodos. 

ALDONA

Pyksti ant manęs?  

KĘSTUTIS

Pykčiau, kad galėčiau. 
 

Ką padarysi išlepintam vaikui? 
Tokiam paukšteliui, kurisai išsilgęs 
Pas mane seną atlėkė ant rankų?  
apkabina Aldoną

ALDONA

Sunku man, tėve, gyventi be tavęs; 
Be tavęs svietas dykuma išrodo 
Taip tamsu, šalta, be gyvasties kokios, 
Taip savyj gero neturinčia nieko, 
Kad širdis mano iš skausmo nor plyšti.  

KĘSTUTIS

šypsodamasis, Jogailai
Žiūrėk, kaip mane į tinklus vilioja 
Laumė štai šita meiliaisiais žodeliais, 
Kaip savo meilę išreiškia seneliui, 
Su kuriuo turi išvieno liudnumą. 
Turi dabar ją gražiai pamylėti, 
Iki išeisim elgėtaut po žmones.  

JOGAILA

Ką kalbi, dėde? Juk aš neapleisiu. 

KĘSTUTIS

Nuleidęs kardą, jau netinku niekam, 
Jei vakarais tik kam pasakas sekti. 
Taigi rengiuosi, eidams per Lietuvą, 
Butus lankydams, svetimų gudrybę 
Išpasakoti. 
Aldonai 
Tu eisi su manim. 

ALDONA

Kad ir į kraštą pasaulės!  

KĘSTUTIS

Tegul nors 
Vaikai pramoktų vokiečius iškeikti, 
Saugotis jųjų, geriau už mus ginti 
Savo tėvynę. 
kreipdamasis ant Jogailos 
O tuotarpu senį 
Vesk pasilsėti.  

JOGAILA

Duodu savo lovą. 
Eisiva, dėde.  
Jogaila veda Kęstutį pro duris po kaire, bet jos staiga atsidaro ir įeina ant scenos Marė su Prora Bilgenu, neduodama praeit; ties durimis už jų dviejų stovi kiti ginkluoti Jogailos dvarininkai

SCENA VIII

Marė, Bilgenas, Kęstutis, Jogaila, Vytautas, Aldona, ginkluoti Jogailos dvarininkai

MARĖ

įeidama, Jogailai
Palauk! 

JOGAILA

Ko tau reikia? 
Dėdė nor miego.  

MARĖ

Dėdė gal palaukti — 
Aš ramaus miego kur kas ilgiau laukiau.  

JOGAILA

Marei
Sakyk, ko nori?  

MARĖ

Noriu pati dėdei 
Pakloti lovą...  

ALDONA

šaly
Dreba visas kūnas! 

JOGAILA

Ką gi tai reiškia?  

MARĖ

Seniems miegs netinka, 
Jeigu jie turi ant sąžines kraują. 
Mat šviesios naktys jiems neduoda miego — 
Nusiųsk Kęstutį kalėjiman tamsų — 
Ten tegul ilsis!  

VYTAUTAS

Kaip drįsti, begėde, 
Taškyti seilėms...  

JOGAILA

Pasiutai, sesute. 

MARĖ

Nepasiutau aš. Tu būsi pasiutęs, 
Jeigu, nors sykį savo neparodys, 
Leisi iš rankų ateitį karūnos. 

JOGAILA

Mare, nutilki!  

MARĖ

Argi tai tau, broli, 
Paniekinimų atmintis taip miela, 
Kad nė už skriaudą atsiteist nenori? 
Ar užmiršai jau, kaip anuosyk dėdė 
Mūs lizde mūsų išniekino tyčia 
Prieš visą svietą ir kalėti liepė? 
Paskui, parodęs paviršių malonės, 
Da mus skaudžiau jis išjuokė. Kur skolos, 
Ten užmokėjims. Padaryk ir jam taip!  

VYTAUTAS

Nutildyk burną! 
kreipdamasis ant Jogailos. 
Jogaila, paliepki 
Vydragai19 šitai prasitraukt! 

MARĖ

Girdėjai 
Broli? Nor mane iš čia išvaryti — 
Iš namų mano — už tai, kad aš jųjų 
Galvažudystę noriu svert teisingai. 
Broli! Tai tavo bičiulius jau gali 
Laisvai žudyti? Jau nė nesigėdi, 
Už draugų mirtį nenorėdams keršint? 
Tai jau prie tavo sosto nieks negali 
Rast apginimo? Man vyrą, tau tikrą 
Išplėšė tarną, kurs dėl tavęs žuvo. 
Jeigu už jį tu atkeršint nenori, 
Tai jau pas tave neverta tarnauti! 
Ir pames tave teisūs tarnai tavo, 
Jei juos paduodi svetimų piktybei. 

KĘSTUTIS

išmetinėdamas Jėgilai
Tai, sūnau, sitaip priimi tu mane? 
Juk tavimi tikėjau. 

JOGAILA

Tai ne mano kaltė. 
Nelaukiau šito. O vienok jos skundams 
Reik pripažinti priežastys teisingos.  

VYTAUTAS

Kur dingo tavo prisiega?  

JOGAILA

Tai ką gi 
Darysiu? 

VYTAUTAS

Imk ją šalin! turi valdžią. 

JOGAILA

Marei
Sesuo! Išeik sau! 

MARĖ

Kolei lieka laisvas 
Štai šitas senis, aš neatsitrauksiu. 
rodydama Bilgeną ir kitos dvarininkus 
Ricieriai laukia štai bausmės už mirtį 
Vaidylos...  

JOGAILA

Kas tai? Maištas užmanytas... 

MARĖ

O ne, ne maištas, tiktai tarnų tavo 
Teisūs troškimai, kad būtum teisingas. 

VYTAUTAS

žiūrėdamas Jogailai į akis
Ei, brolau, tavo akys lyg netikros — 
Argi norėtum užmiršt savo žodį? 
Butrimas pradaro vidurines duris, ir išeidamas pamažu ant scenos, klauso kalbančių 
Kas gi daugiausiai prisiegų ištaręs? 
Tyli dabartės? Ar ne išdavimą 
Užslėpti nori? 

JOGAILA

Matai — iš netyčių 
Užklupo mane šitų žmonių skundas. 
Išklausyt reikia... 

VYTAUTAS

Suprantu, tai vylius — 
Kad lengviau būtų derėtis su savo 
Sąžine. 
labyn nžsirustindamas 
Aš tau tikėjau, kaip broliui, 
Atsakiau tėvui už tavo teisumą, 
Prikalbinėjau ant santaikos tikti, 
O tu užslėpęs išdaviko peilį! 
Dabar prakeikiu savo minkštą širdį, 
Kuri prie tavęs traukė. Šimtą kartų 
Geriau būt buvę, kad ir nuo kryžiokų 
Imti pagalbą ir tavo švelnumui 
Atsakyt ginklais. Juk siūlėsi patys... 
Tėvs nenorėjo su vokiečiais rištis — 
O aš gudrybės tavo nežinojau. 
Būtum nematęs kunigaikščio mitros! 
Butrimas pamažu pereina per sceną prie durų po dešine ir išeina

MARĖ

Jogailai įžymiai
Tik įsitėmyk20, ką Vytautas kalba — 
Juk su kryžiokais norėj sutremt tave, 
Tiktai nespėjo santaiką įkurti... 
Gaila jiems šiandien, juk pats Vytauts sako. 
Apmąstyk, broli, koks pavojus laukia, 
Juosius paleidus. 

JOGAILA

Akyse man temsta 
Ir širdis plaka. 

ALDONA

persigandusi
Jis nor jos klausyti — 
Prapuolę esam!  

JOGAILA

Nežinau, dabar ką... 
pro duris po dešine įeina Konradas, Albanas ir Butrimas

SCENA IX

Kęstutis, Marė, Jogaila, Vytautas, Aldona, Konradas, Albanas, Butrimas, Bilgenas ir ginkluoti Jogailos dvarininkai

JOGAILA

Konradui
Į patį laiką21 atėjai, man reikia 
Sunkus išrišti klausyms, taigi tave, 
Ricieriau, imsiu per sudžią. Darysiu 
Taip, kaip sakysi.  

ALDONA

šaly
Dievai maloningi! 
Jūs čion jį siunčiat mums pagalbą duoti.  

KONRADAS

Kas gi?  

JOGAILA

Ant dėdės aš nenoriu skųstis, 
Nors jis ne sykį išniekino mane; 
Tiktai sesuo štai, kurios vyrą liepė 
Nužudyt, nori bausmės per nevalią; 
Ricieriai taip gi visi reikalauja 
Kalėjimu nors užmokėt už tąjį 
Taip rūstų darbą; o aš pažadėjau 
Nebaust visai jų, nieko nežinodams, 
Kad jie yr mano priešai, kurie trokšta 
Prapuldyt mane.  

VYTAUTAS

Apsimetėli tu 
Prakeiktas!  

JOGAILA

toliau Konradui
Taigi pasakyti teikis, 
Ar pažadėjims tasai mane riša?  

ALDONA

melsdama Konradą
Žinai teisybę, tai ginki!  

JOGAILA

Konradui
Kaip rodos? 

KONRADAS

su savim kovodamas
Kalėjimą skirk.  

ALDONA

didei nusiminusi
Sūnus priešais tėvą! 

MARĖ

Bilgenui ir dvarininkams
Ricieriai! Drąsiai! visus juos suimkit! 
Bilgenas ir dvarininkai išeina priešais

VYTAUTAS

Neišeisiu gyvas! Butrime prie ginklo! 
Vytautas ir Butrimas išsitraukia kardus

KĘSTUTIS

paliepdamas
Nuleiskit ginklą!  
Butrimas deda savo kardą į makštis

VYTAUTAS

neklausydamas
Aš ginsiuosi... 
Konradas užeina iš užpakalio ir ištrenkia iš rankos kardą 
Niekšas 
Esi, kryžioke!  

ALDONA

O! ne žmonių akys 
Galvažudystės tokios neregėjo... 
Ir tai jis... 

MARĖ

ricieriams
Imkit! Kęstutis supranta, 
Kad užsispyrims gal kaštuoti kraujo.  

ALDONA

užstodama Kęstutį
Krūtinę savo aš tave pridengsiu... 
Neduosiu tavęs... 

MARĖ

per nevalią atitrukdama ją
Traukis! 

ALDONA

Tu bedieve! 
dvarininkai su Biigenu apsupa Kęstuti, Vytautu ir Butrimą ir veda juos per didžiąsias duris; Aldona ištiesia rankas prie Kęstučio. 
O tėve mano! 

KĘSTUTIS

atsigręždamas
Aš laiminu tave.  
išeina visi, išskyrus Aldoną, Konradą ir Albaną

SCENA X

Aldona, Konradas, Albanas

ALDONA

blaškosi ant koją
Kaip skauda! Čia... Čia... 
griebiasi už širdies ir puola ant žemės; Konradas su Albanu pasilenkia prie jos

KONRADAS

luktelėjęs, Albanui
Žiūrėki! ji mirė! 
Nes įtikėjo į galvažudystę, 
Kuri taip aisti — jai perplėšė širdį 
Nedėkingumas sūnaus, širdį ilgo 
Pargraužtą skausmo. Baisu atsiminti, 
Kad neišgirs jau išsiteisinimo 
Tylumoj kapo, bet sykiu su savim 
Nešas paveikslą visų kruviniausią, 
Prieš kurį savo akeles užmerkė. 
klaupdamas prie Aldonos 
Jaunystės sapne! Lik sveika ant amžių! 
Kruvins meilužis paskutinį kartą 
Bučiuoja tavo išbalusį veidą. 
bučiuoja Aldonai į kaktą
uždanga nusileidžia
  1. apreikšt — čia: pranešti. [przypis edytorski] ↩
  2. pakakinti — pakakti. [przypis edytorski] ↩
  3. širdperša — širdgėla. [przypis edytorski] ↩
  4. prisiega — priesaika. [przypis edytorski] ↩
  5. paskutinoji — čia: sąžinė, priesaika. [przypis edytorski] ↩
  6. paabejoti — (su-)abejoti. [przypis edytorski] ↩
  7. sūdžia — teisėja. [przypis edytorski] ↩
  8. kelnorė — nameli pusiau žemėje, bulvėms pilti. [przypis edytorski] ↩
  9. vis tiek man — nerūpi. [przypis edytorski] ↩
  10. veikiai — greitai. [przypis edytorski] ↩
  11. apgalėtojas — nugalėtojas. [przypis edytorski] ↩
  12. Velyčiau — mieliau nenorėčiau. [przypis edytorski] ↩
  13. branktas — svertas; perk.: sunkumai. [przypis edytorski] ↩
  14. vaidai — ginčai. [przypis edytorski] ↩
  15. skaitlius — skaičius. [przypis edytorski] ↩
  16. velukas — vėliava. [przypis edytorski] ↩
  17. gadynė — laikotarpis. [przypis edytorski] ↩
  18. budin — žadina. [przypis edytorski] ↩
  19. vydraga — įžūli moteris. [przypis edytorski] ↩
  20. įsitėmyk — įsidėmėk. [przypis edytorski] ↩
  21. Į patį laiką — pačiu laiku. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja

Domena publiczna · Adam Asnyk

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: base-text

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Kęstutis · Okładka na podstawie: Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: CC-BY-SA-2.0

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: cover

Kęstutis · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis/

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: LAL-1.3

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: editorial

Domena publiczna · Vincas Kudirka

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: translation

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.

Przypis