AKTAS PENKTAS
scena parodo kalėjimo kelnorę Kreivos pilyje; priešakinė scenos dalis talpus skliautas po žeme, pertvertas iš užpakalio trimis arkadomis, kurias sujungia grotos; per grotas matyt užpakalis scenos, kalėjimo prieangis; vidurinė arkada, atidaromą kaip vartai, sujungia prieangy su kelnorės priešakiu; po karei iš priešakio scenos žemos durys veda į kitą kelnorę; prie skliauto kabo ant retežio lemputė, neaiškiai apšviečianti kalėjimą; pakėlus uždangą, ant prieangio pasirodo Prora Bilgenas su raktais, paskui jį Kunonas, Konradas ir Albanas; Bilgenas atidaro grotinius vartus ir įveda kryžiokus ant pryšakio scenos
SCENA I
Bilgenas, Kunonas, Konradas ir Albanas
BILGENAS
įvesdamas
Tiktai žinokit, kad sičion jus leisdams,
Pareigą laužau...
KONRADAS
BILGENAS
KUNONAS
Mūsų malonę, kuri priglobs tave
Kiekvieną kartą,
BILGENAS
KONRADAS
duodamas mainą su auksu
BILGENAS
imdamas
ALBANAS
BILGENAS
rodydamas kelnorę po kaire
Ant šiaudų glėbio, ant žemės pakloto,
Kaip ąžuols senas, audros apgalėtas,
Per dienas guli, nejuda, negirdi.
Nė nesistenki, norėdams prašnekint.
Tyli, tarytum, užsimiršęs kalbą.
Nė ant savųjų akių neatkreipia —
Visai senelis pavirto į vaiką!
KONRADAS
BILGENAS
Nešvaru bjauriai ir taip atsiduoda1,
Kad jums sunku bus, ricieriai, įeiti.
Aš tai kas kita, pripratęs jau tokius
Matyti daiktus; taigi viens nueisiu
Ir jį atvesiu...
KUNONAS
BILGENAS
Nes jį reik kalbint, kaipo mažą vaiką,
Arba ant rankų išnešt, jeigu purtos.
išeina pro duris po kaire
SCENA II
Kunonas, Konradas ir Albanas
KUNONAS
Dabar Kęstutį iš kelnorės gelbėt.
Kam mums toks senis?
ALBANAS
Skambėjims ir ardo, kuris, sunaudotas
Gerai mūs rankoj, gal pavirst į ginklą.
KUNONAS
Besilpstant žmogui
Kam tuščias skambėjims?
KONRADAS
KUNONAS
Išsiurbti senį, kuris ir pirmiau juk
Įrankiu tapti nesidavė niekad.
O jeigu syki šito užsimanėt,
Tai pabandykim...
Bilgenas grįžta, vesdamas Kęstutį, kuris duodasi vest be nuovokos ir nežiūrėdamas nė ant vieno iš esančiųjų
SCENA III
Kunonas, Konradas, Albanas, Bilgenas Kęstutis
BILGENAS
Kęstučiui
Čia nieko pikto — tai svečių sulaukei,
Kurie nor tave pamatyt — linksmiau bus.
KONRADAS
šaly
KUNONAS
žiūrėdamas į Keisttuį
gynama tik žmogaus, kuri tuojau, rodos,
Pavirs į dulkes, vos ją palytėjus...
BILGENAS
Kęstučiui, traukdamas jį prie kryžiokų
KUNONAS
Kęstučiui
Pakalbėt norim. Argi nepažįsti
Mūs, kunigaikšti, Kęstuti?
Kęstutis neparodo nė kokio gyvasties ženklo
BILGENAS
Kęstučiui
Atsakyk!
atsikreipdamas ant kryžiokų.
Matot — tyli, tartum kelmas.
KUNONAS
Kęstučiui
ALBANAS
Uždaro burną.
KUNONAS
Bilgenui
Ant pilies kiemo gali mūs palaukti.
Duok raktus, patys duris užrakinsim.
BILGENAS
paduodamas raktus, kuriuos priima Konradas
išeina pro grotas paskui per prieangį tiesiai
SCENA IV
Kunonas, Konradas, Albanas, Kęstutis
KUNONAS
Kęstučiai
Širdį mums skauda. Brolevaikis tavo
Galvažudystę baisią yr padaręs.
Dabar juk galim laisvai pakalbėti —
Bilgens išėjo.
ALBANAS
Kęstutis vis nesijudina
KUNONAS
Tave nelaimėj...
matydamas, kad nė veidas Kęstučio nesujudėjo, Albanui
Nejuda tas žmogus,
Sustingus stovi, anė akių mirksniu
Nerodo jausmo.
ALBANAS
Kunonui
KUNONAS
ALBANAS
KUNONAS
Kęstučiui
Taigi nebūki nebyliu be žado.
Mes sugražinsim liuosybę, karūną,
Ištrauksim tave iš grabo, kur saulės
Veltui dairaisi, duosim rankon ginklą
Ir, kokią nori, pagiežą prirengsim.
veltui palūkėjęs atsakymo arba judėjimo Kęstučio
Tyli? Tau rodos, kad tave vilioja?
Žiūrėki, durys atdaros — ir tave,
Po sparnu savo pridengę, išvesim
Iš skylės šitos. Laisvas tada būsi.
Ką sakai, seni? Ar būtinai nori
Prapulti šičia? Nenori atkeršyt?
Ir, apgalėjęs, didžiavyriu tapti?
luktelėjęs, nekantriai
Na, atsakyk gi! Nes paliksiu tave
Tavo likimui, netekęs kantrybės.
Tyli? Tai nori negarbėj baigt amžį?
KONRADAS
išeidamas į pryšakį Kunono ir Albano prisiartindamas prie Kęstučio
Gera širdis vien. Tikėk jiems, Kęstuti!
Kęstutis pakelia galvą, apžvelgdamas Konradą, lygnorėdamas prakalbėt, bet vėl sustingsta po senovei
KUNONAS
Albanui
Ant valandėlės jame plykstelėjo
Lyg žmogaus jausmas.
ALBANAS
Kunonui
Vienudu, Konrads įstabią galybę
Ant jojo turi.
KUNONAS
Kunonas išeina su Albanu pro grotinius vartus, o paskui per prieangį tiesiai
SCENA V
Konradas ir Kęstutis
KONRADAS
apsidairęs paskui išeinančius
Kęsdams taip sunkiai, kad krūtinė plyšta —
Apie dienas tas aš kapuos sapnuosiu,
Jei bus tik sapnas mano dvasiai galims.
Tu nežinai, kaip baisiai mane slegia
Tavo tylėjims nepermeldžiams, kokius
Drebulius myrio siunčia tavo akys
Ramios, o šaltos, sustingusios. Velyk
Perkęsti viską, ne kaip matyt tokią
Tylinčią tavo užšalusią kančią...
Jei turi tiesą neapkęsti mane,
Tai duok išgirsti norint prakeikimą
Iš tavo lūpų! Nebūk lyg negyvas,
Tik rūstus stoki, kaip milžinų vadas,
Ir mesk į mane žaibus akių tavo,
Prakeik! Tik duoki išgirst vieną žodį!
Palaukęs Nieko? Ar nieko netarsi?... Ir šitai
Perkęsiu — duok tik man tu savo ranką
Ir bėgk su manim nuo kapinių šitų
Ant šviesios saulės — nes mirtis tikra čia
Graudena. Bėkim!
luktelėjęs
A! vėl išdavimo
Bijai? Neužmiršęs, kad patariau tave
Kalėjiman mest... Tikėk mano žodžiui!
Aš tau prisiekiu, kad nišdaviau tavęs,
O būdu tokiu norėjau atkreipti
Tik marų smūgį, kurs tau prirengts buvo.
palūkėjęs
Neini? Tyli vis... Permainyk man širdį,
Kad joji taip gi kaip akmuo tylėtų
luktelėjęs, užsikarstinęs ir pasidnodamas
O ne! Turiu aš išgelbėti tave —
Šalyn rytojus! ir apsimetimas!
Įžadus laužau...
klaupdamas prieš Kęstutį
Tėve! Sūnus tavo
Ant kelių meldžia, kad duotumės gelbėt...
KĘSTUTIS
Tą apraudojau ir senei užmiršęs,
Nes jis — tai mano nelaimė ir kirmins.
Norint paskui aš atminiau iš sykio,
Su kieno veidu kryžiokų gyvatė —
Akis užmerkiau tyčia ir, pažinęs
Tik išdaviką, nepažinau sūnaus.
Mano sūnus jau nuo senai negyvas.
KONRADAS
Visame sviete nėra anė vieno,
Kurs, žaizdas mano iš arti pamatęs,
Pasigailėtų ir aukų didybę
Išmieruot3 teiktus. Tėve! Argi nieko
Širdis nesakė? Ir tiki į mano
Išdavystę, kuri keršytoją
Pridengia savim? Ar tau nešnabždėjo
Paslaptas balsas, kam viską sumaniau?
KĘSTUTIS
Dievų klausydams, mylėdams tėvynę,
Su teisybe vien gyvenau — dėl to gi
Šuntakių melo, arba apgavimo
Nė nepažįstu. Aš, matai, pripratęs
Svarstyt ir spręsti ne siekius, tik darbus.
Ir suprast stengiu, ką akys parodo.
Žinau vien tiesą — ir netikiu dorai,
Kur gudriai seka galvažudžių pėdas.
KONRADAS
KĘSTUTIS
lyg pats sau
Kuriam daugiausiai sudėjau aš vilties,
Drūčiai tikėdams, kad išvien su manim
Zokono gaują baidys nuo mūs girių,
Kad parems mane, mirtinai kovojant
Su siaubūnu tuo, baisesniu už lokį
Padukusįjį ir apsaugos seną
Galvą nuo smūgių jisai, garbės mano
Dalininks pirmas, paveldėtojas jos!
susigraudinęs
Bet nelaimingai sau ir jam išlėmiau,
Glostydams tankiai kūdikio galvelę,
Nes pats sugriovė ir viltį, ir laimę,
Jis, numylėtas iš visų labiausiai.
apsiblausęs, gailindamasis
Netekau vaiko.
KONRADAS
Nekalbėk, rodos dūsaudamas daikto,
Kuris negrįš jau — o gailestis auga
Taip neišmieruotas, kad gal verksmu trukti
Vyro krūtinė.
luktelėjęs
Ar netiki, tėve,
Kad aš tėvynės parduoti nenoriu?
Kad aš paskyriau gyvenimą savo
Tik vienam darbui, kurisai Lietuvą
Mūsų išgelbės ir už ją atkeršys?
Butautis tavo gyvęs tik numiręs!
KĘSTUTIS
Ateitis gali jį paskui išteisint
Ir ploti rankoms už laimingą siekį,
Visai užmiršus, kur suteptas buvo.
Bet aš, kurio jau gyvenimą taip trumpas,
Aš bjauraus grūdo pasėlį regėjau:
Šeimynoj vienus sielvartus, liudnumą,
Džiaugsmą mūs priešų, Lietuvos nelaimę,
Ir sena mano galva nenuvokia,
Kaip gelbės žemę, kas garbės netekęs.
Sunku, sunku tam, kas pabandė melo,
Sutepė dvasią, nors ir gero trokšdams,
Atgyt išnaujo rubuos nekaltybės
Ir vėl nušvisti su darbais teisingais.
Netstos jo niekad amžins prakeikimas,
Painiodams jojo siekimus gražiausius,
Prie nuodėmių stums, prieš kurias pats purtos,
Ir ves tolyn vis, kur daugiau erškėčių —
Ko pats nekenčia, turės pamylėti,
Ką nor išgelbėt, da labiau prapuldys —
Ir visas darbas suteptų jo rankų
Noroms nenoroms pavirsta į piktą.
KONRADAS
Prie galo kelio paskutinės vilties!
Nepavesk mane kurčiai, tamsiai nakčiai,
Kad abejodams turėčiau numirti!
Nes, jeigu žūsiu, siekinio nepriėjęs,
Tai man nė kokia neatleis dievystė.
nužemintai melsdamas
Tėve Kęstuti! Pasigailėk vaiko,
Kuris taip kenčia už jaunos puikybės
Drąsų siekimą! Išskėsk savo glėbį...
Aš prisiglausiu, nusižeminęs jau...
Ašaras besiu ant tavo krūtinės...
Atleisk man kaltę...
KĘSTUTIS
susigraudinęs, lyg sau
KONRADAS
surikęs, puola Kęstučiui į glėbį
KĘSTUTIS
KONRADAS
Nuims nuo manęs visą prakeikimą.
Glėbyje tavo vėl aušra sugrįžta,
Kuri žibėjo prie mano lopšelio.
Ar man atleidi?
KĘSTUTIS
Jūs nė nežinot, kas tai tėvų meilė,
Kuri su jumis į bedugnes lekia
Ir skausmu savo pati save kursto;
Nors kelia balsą rūstų, nusiminus —
Viską užmiršta ir atleidžia viską.
O sūnau mano!
prispaudžia Konradą prie krūtinės
KONRADAS
Glėbyje tavo! O kad taip ant ilgo
Užmigt galėčiau!
luktelėjęs, nerimstąs
Tėve! Laikas bėga...
Ir mintis bunda baili, rūpestinga...
Skubinkim, tėve! Eik iš čia, nelauki!
Eikim, tik eikim!
eina kelis žingsnius prie durų ir sustoja, matydamas,
kad Kęstutis paskui neina
KĘSTUTIS
Manęs, sūneli — aš iščia juk neisiu.
KONRADAS
Juk man atleidai?
KĘSTUTIS
Bet jau sunku man pabėgti su tavim.
Ką gi aš veikčiau dabar jūsų sviete
Pribaigtas senis gedulių ir amžiaus?
Mano liuosybė taps tik nauda prieši.
Nenoriu būti priežastimi vaido,
Nenoriu tapti įrankiu kryžiokų,
Velyk man šičia ramiai pasimirti.
KONRADAS
Ištraukti tave iš kryžiokų vylio,
Aš pritaisysiu atilsį4 tau saldų,
Kurio jau niekad nedrums pikti žmonės...
Tik eik su manim!
KĘSTUTIS
Palikit mane jūs mano likimui.
Taip bus geriausiai. Nes kartais nenorams
Galiu nelaimę įvykdint mūs žemei
Ir tavo kojas kaip akmuo apsunkint —
Kad paskui tave svetimi pažintų.
Dėl valandėlės gyvenimo menko
Nenoriu pirkti taip brangiai liuosybę.
KONRADAS
KĘSTUTIS
Veltui negundyk, nes neatmainysiu
Jau savo žodžio.
KONRADAS
KĘSTUTIS
Kuo buvau gyvas — išplėšė man žmonės...
Negrįš kas buvo, nekels jau numirę.
Esmi jau niekas, nėr ko man nė grįžti.
KONRADAS
KĘSTUTIS
KONRADAS
Iš čia išnešim; Albaną pašauksiu.
skabiai išbėga pro doris ir per prieangį tiesiai
KĘSTUTIS
žiūrėdamas paskui išeinanti
apsLankęs, pamažu išeina nno scenos pro duris po kaire; neužilgo pasirodo ant prieangio Marė su Bilgenu ir įeina pro grotines duris ant vidurio scenos
SCENA VI
Marė ir Bilgenas
MARĖ
Įstabus daiktas.
BILGENAS
MARĖ
BILGENAS
MARĖ
Perkirst išsykio. Kur yra Kęstutis?
BILGENAS
MARĖ
Žmones. Žiūrėki, kad nebūtų triukšmo!
Bilgenas išeina tuo pat keliu, kuriuo atėjo Marė atsikreipia ant Kęstučio kelnorės, graudendama
Dėde! Dabartės atsiteisim mudu.
ant prieangio pasirodo Kunonas ir įeina pro grotas
SCENA VII
Marė ir Kunonas
KUNONAS
nusistebi, išvydęs Marę
MARĖ
Visokį žmones susitink ant kelio.
KUNONAS
MARĖ
Žinot? Žinoki: atėjau žudyti.
KUNONAS
MARĖ
Be jūs davimo.
KUNONAS
MARĖ
Pasakyk sykį, ką mano siekimas
Gali užkenkti?
KUNONAS
MARĖ
Vienok Kęstutis netiks jums jau niekam —
Veltui tik leidžiat pinigus ir laiką.
Jūs Konradu juk tikite begalo,
O jis, gudruolius, veda jus už nosies,
Norėdams tėvą išgelbėt...
KUNONAS
MARĖ
Sūnum Kęstučio!
KUNONAS
MARĖ
Aiškiau kalbėti. Jo pati pažino.
KUNONAS
pradėdamas suprast
MARĖ
O aš tuo tarpu pas kalinį eisiu.
Iki numerdės, tą mirties skanumą
Pirmiau pažįsta, paregėjęs mane!
įeina pro duris po kaire i kitą kelnorę
KUNONAS
mąstydamas
Mislių daugybė.
Konradas pasirodo ant prieangio, bėgdamas greitai ant scenos
SCENA VIII
Kunonas ir Konradas
KONRADAS
įbėgdamas
KUNONAS
šaltai
KONRADAS
Bėgt nenorėdams.
KUNONAS
Tai bus geriausiai.
KONRADAS
greitai
KUNONAS
KONRADAS
KUNONAS
Už jojo mirtį brangiai, o jo kraujas
Prisikabinti prie Jogailos turi.
KONRADAS
pykdamas
KUNONAS
KONRADAS
suerzintas
KUNONAS
Dabar tvirtesnė. Jo mirtis mums gero
Daugiau gabena, ne kaip ilgas amžis.
KONRADAS
įpykęs
KUNONAS
įžymiai
Siekimą kitą.
KONRADAS
nusistebėjęs
Marė grįžta ant scenos pro duris po kaire
SCENA IX
Kunonas, Konradas, Marė, paskui Bilgenas su samdininkais, paskiausiai Albanas
KONRADAS
pamatęs Marę, persigandęs
KUNONAS
pasityčiodamas
KONRADAS
Šiurpuliai ima. Kaip čia jį išgelbėt?
Lieka, tik kardas — kad ir pačiam galas!
ant prieangio pasirodo Marės samdininkai su Bilgenu ir tyliai slenka ant scenos Konradas, pamatęs juos, kreipiasi ant Kunono
Ko jiems čia reikia?
MARĖ
Eina su manim nužudyt Kęstutį.
KONRADAS
išsitraukdamas kardą
samdininkai, persigande, traukiasi Kunonas taip gi ištraukia kardą
KUNONAS
užstodamas su kardu Konradui kelia
KONRADAS
KUNONAS
samdininkai, pasinaudoję, įeina su Mare ir Bilgenu pro duris po kaire
KONRADAS
Galvažudžiai jūs, jei gyviems likt miela!
Albanas ateina nuo prieangio ant scenos
KUNONAS
užstatęs kelią su kardu
Tu išdavikas!
KONRADAS
Tavo jau galas. Kitiems tai apreikši,
Be galvos grįžęs.
prispiria su kardu Kunoną, o tas ginasi
KUNONAS
besigindamas ir pamatęs Albaną
Albanui
Albane, peilį paėmęs, nudurk jį!
mušasi
ALBANAS
Užteks tam žygiui.
KUNONAS
įsiutęs
mušasi su Konradu
KĘSTUTIS
už scenos
KONRADAS
Tai balsas tėvo!
Marė išeina ant scenos ir pamažu atsitraukia ant prieangio, is kur tūlą laiką tėmijasi7; Konradas su visu smarkumu prispiria Kunoną
Žūk greičiau! Iš kelio!
Kunonas puola ant žemės; Konradas su kardu įbėga greit i kitą kelnorę po kaire
KUNONAS
Marė prasitraukia nuo scenos visai
Konradas neužilgo grįžta, prilaikydamas glėbyje Kęstutį
SCENA X
Konradas; Albanas
KONRADAS
klupsčias prilaikydamas Kęstutį, susigraudinęs
Lavons ant slenksčio kalėjimo tįso —
Nėra pavojaus.
palūkėjęs, nusiminęs
Veltui! Jau iš kapo
Nė viens negrįžta.
atsistodamas
Tai jau širdies ryšis
Visai sutrukęs... Dabar mano mintys
Ant visados jau suklimpo į kraują.
Neriša niekas... Likau tik pats vienas.
apsiblausęs, pasiduodamas
Tai tolyn drąsiai! Kur užvestas kelias —
Nuodyt, žudyti ir naikinti priešų.
ALBANAS
uždanga nusileidžia
- atsiduoda — čia: leidžia kvapą. [przypis edytorski] ↩
- velydami — linkėdami. [przypis edytorski] ↩
- išmieruot — išmatuoti. [przypis edytorski] ↩
- atilsis — poilsis. [przypis edytorski] ↩
- atmainei — pakeitei. [przypis edytorski] ↩
- liečyna — baidyklė, kaukė. [przypis edytorski] ↩
- tėmijasi — slepiasi. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Adam Asnyk
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Kęstutis · Okładka na podstawie: Neil Williamson@Flickr, CC BY-SA 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-SA-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Kęstutis · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/asnykas-kestutis/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Domena publiczna · Vincas Kudirka
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: translation
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.