Devintoji giesmė
I
Laikai į nežinomą šalį;
Veltui teirautųs gudrybė sena:
Rytojaus atspėti negali.
Kiek tai jie nunešė amžių, kartų
Į šaltą nabašninkų kraštą!
Vien tik negali vargų-sielvartų
Iš vietos pajudinti naštą.
Mainos, kaip apdaras, būdas žmonių;
Tėvai jau vaikų nesupranta;
Pažvalgos1 naujos naujų vargdienių
Beveržias, kaip vilnys į krantą.
Buvo laikai: giminės aukštumų
Didžiavos nutukęs bajoras;
Nūn demokratą skriaudos šaukimu
Užėjo pamėgdžioti noras.
Vien tiktai saulė per dangų aukštai,
Per amžius tekėjo ir teka;
Vien tiktai Baltosios marės rūstai
Per amžius šnekėjo ir šneka.
Atmainos didelės ir Lietuvoj
Pirmeiviai, anuomet pramynę
Pirmąjį taką nelygioj kovoj,
Vargiai bepažintų tėvynę.
Kad prisikeltų dabar jų dvasia,
Jau savo vargų neminėtų;
Ašaros džiaugsmo skaisčiai akyse,
Kaip marėse perlai, žibėtų.
Dvasios galingi tėvai-milžinai!
Pavasario mūsų vadovai!
Ramūs ilsėkit kapuos pelenai,
Nutilus palaimintai kovai!
II
Nors dvidešimt metų praėjo,
Baltuoja, rodosi, kaip kitados,
Kad jaunas Rainys čia viešėjo,
Rodos, kaip tuomet, šermukšnių plati
Alėja į vieškelį šviečia;
Tiesą, suaugus!.. Bet žmonės — kiti!
Kitus ir svečius užsikviečia.
Trečias jau mėnuo: pasirgęs trumpai,
Pasimirė Goštautas-tėvas;
Kūną jo priglaudė Rosso Kapai,
O sielą nemirštančią — Dievas.
Mirdamas, iš giminės neplačios
Taip nieko nabašninkas ponas
Nesigailėjo apleist, kaip marčios.
(Išpiršo ją kunigas Jonas).
Amžiną atilsi, ponas tasai,
Valdyti ir liept vien mokėjęs,
Įteigdamas amžių, kaip sako, visai
Nuo savo marčios prigulėjęs,
Tiesą pasakius, ne vieną tik jį:
Visus užžavėjo Onytė;
Mažas ir didelis ją Aukštdvary
Vadino: „Tai mūsų paukštytė”.
Atviro būdo, širdytės lipšnios,
Bečiauškianti nuo rytmetėlio:
Niekas ant veido jaunutės ponios
Nematė tamsaus debesėlio.
Vos, kaip pavasaris linksmas, skaistus
Į Goštauto įžengė rūmą,
Laužo ant karto namiškių ledus,
Įnešdama naują gyvumą.
Tėvas patsai, jai prisėdus šalia,
Beglostė meiliai geltonplaukią!...
Dievo vienok tokia buvo valia:
Krikštynų seniuk’s nesulaukė.
III
Ramumas ir miegas išnyko;
Vakar ant galo ponios kambary
Rėksnys mažutėlis suklyko.
Pirmgimio savo sulaukęs sūnaus
Gražučio, smagaus ir didoko,
Daugel jau žadančio ir numanaus,
Motiejus net šokte pašoko.
Kiek tai atsineša su savimi
Vilties tas opus sutvėrimas,
Klyksmu pranešdamas savo „esmi”,
Kaip tas, kam nemielas gimimas!
Džiaugias gimdytojai, gentys, draugai,
Svečiai į krikštynas atvykę,
Jam gi šios žemės, matytis, vargai
Vaidinas, ir verkdamas klykia.
Klyksmas tasai, tai jaunosios kartos
Prieš senąją ginčas pirmasis;
Metams beslenkant, vienos ir kitos
Daugiaus prieštaravimų rasis.
Eina kariaudamos kartos žmonių;
Viena jau kitos nebsupranta;
Eina, kaip bangos plačių vandenių,
Ir daužos į amžiną krantą.
Kartais nuilsusios, ant valandos
Tarytum paliaubas sulygsta;
Snaudžia ramumas tada be skriaudos.
Bet irgi gyvumas pranyksta.
IV
Iš viso pasaulio suprašęs,
Straipsnių vienok pabijojo skaudžių,
Kuriuos būtų Skardas2 prirašęs.
Skurdūs bedarbiai, sakytų, matai,
Ant gatvių par streikus badauja,
O kapitalo išlepę antai
Ištvirkėliai sau bepuotauja.
„Tiesa, sau tarė, — aš pats vargdienys;
Darbuojuos, liežuvį iškišęs;
Bet buržua! Būk tečiaus tinginys,
Nuskųs, jei dripsosi nuplyšęs.
Marksą dabar net plikbambiai vaikai
Po kaimus išvardinti moka;
Socialistais net kibžda takai!
Ko? Ko? Palaidūnų ne stoka.
Žmones bekursto. O kvaišų gana,
Kurie, kaip avigalviai, klauso;
Darbą pametę, paskui alkana
Gauja meldžia plutgalio sauso.
Kaltas ir mūsų klebonas gyvai!
Štai vietoj pamokslo tik šaukia:
„Vargšai, jūs vargšai!... Paskui tie pilvai
Bežiūri į mus susiraukę”.
Tokios tai mintys nuo metų kelių
Ne vieną Motiejų begriaužė;
Ant cicilikų3 darbų atkaklių
Jau retas kumšties nesugniaužė.
Rojų žadėję pakalnėj vargų,
Tik kerštą ir maištą paliko!
Gyva baidyklė bestos ant vaikų
Trupi pagarba ciciliko.
Tokios tai mintys Motiejaus galvoj
Kaip debesys džiaugsmą aptraukė.
Ir ant krikštynų mažutėj krūvoj
Iš Vilniaus svečių jis belaukė.
V
Oratinkliai4 draikės be vėjo,
Šypsojo saulė; bet jos spinduliai,
Tarytum, sudiev bekalbėjo.
Klykdamos žąsys ir gervių pulkai
Į pietus padangėmis traukė.
Apdaro žalio nebtekę miškai
Tik pirmojo šalčio belaukė.
Veltui Motiejus iš Vilniaus svečių
Bežvalgos: ikšiol nematyti!
Bėri užsėdęs šiųmečių rugių
Išjoja tada aplankyti,
Lygūs sužėlę tamsiai vilnimis
Rugiai lyg kad rūtos žaliuoja;
Kiek tik apimsi aplink akimis.
Kaip žaliosios marės liūliuoja.
Žiema užklojus baltais patalais.
Nukąs jūsų pumpurą žalią;
Šalčiai ir spuogos ledų verpalais
Suspaus, jūsų lovą apkalę.
Vargšai, užmirste po žemių šaltai!..
Bet argi tai rankos artojo
Veltui jums žemę pureno minkštai
Ir sėdamos grūdą žegnojo?
Linksmo pavasario saulė užšils:
Ir spėkos, ką paslapčios miega,
Naujos iš patalo šalto pakils,
Išvesdamos rausvąjį diegą.
Vasarai kaitinant, laimūs suaugs
Rugiai, kaip palaimintas gojus!
Varpoms nunokus, širdy besidžiaugs
Beriedamas pėdus artojas!..
VI
Motiejų bent kiek nuramino,
Kitą jam dirvą priminę staigiai,
Kurią dar aukščiau jis brangino.
„Lietuva, žeme tėvų — milžinų,
Senovėje taip pragarsėjus;
Nuo Baltijos lig Juodų vandenų
Vedžiojus didžias pranokėjus;
Žemė, kuri numylėjai karštai,
Kaip gyvastį, laisvią tėvynę,
Ir atstatydavai priešams rimtai
Be išgąsčio karštą krūtinę!...
Vargšė! Ir tu neišvengei žiemos,
Į prieglobstį brolių patekus!
Globoje brolių kalbos svetimos
Miegojai, ilgai neprašnekus!
Betgi ne veltui už laisvę sūnų
Prigėrei tiek prakaito, kraujo!
Betgi ne veltui kapai milžinų
Ilgėjos pavasario naujo!
Vos atsidusus iš miego sunkiai,
Jau stoji į lygias lenktynes;
Amžių istorijai nepasakei
Dar savo minties paskutinės!
Tyli graudi vaideliotų5 giesmė,
Kryžuočiai nekviečia į karę;
Dainiams vienok įkvėpimo versmė
Plačiai Lietuvoj atsidarė.
Lietuva, myliu ir tavo laukus,
Kuriuos savo rankomis sėju!
Ir atgimimo gražiausius laikus!
Ir darbus tėvų-pranokėjų!”
Taip užsimąstęs, užmiršo visai
Motiejus svečių bežvalgytis;
Žirgas sužvengęs parodė patsai,
Kad kas ten iš tolo matytis.
VII
Karietoj nuvargę lingavos;
Šypsos ruduo ir sunykus gamta
Aplinkui graudžiai malonavos.
Sarpūs žemaičiai, sarti6 eržilai,
Dvi valandas bėgę, apšilo;
Jau nesidaužė į šonus aklai.
Vežėjas niūniavęs nutilo.
Mintys, kaip skurdūs paveikslai rudens,
Keleiviams nelinksmos minėjos;
Spaudė jos, slėgė, tarytum akmens
Par amžius širdis užkietėjus.
„Rodos, nebūtume dar per seni, —
Atsiliepė Jakštas ant galo —
Rodos, nuo vakar žmogus gyveni;
Dar plakus širdis neatšalo.
Kiek tai įvyko vienok atmainų!
Kiek matėme audrų-verpetų!
Kiek tai vardų praskambėjo jaunų
Per pastarų dešimtį metų!
Tiesa, subrendo jauna Lietuva;
Aukštai savo vardą iškėlė;
Bet sumažėjo pirmeivių krūva,
Kurie ją iš miego prikėlė.
Retinas mūsų kasdieną būrys,
Kursai kitados už tėvynę
Stojo pirmasis, kad vedė Rainys
Į kovą ir pirmkelį mynė!
Kur pasidėjote brangūs laikai?..
Kaip praras nereikalingas,
Užpakal minios dabar palikai,
Atlikęs tarnystes naudingas.
Užima vietą kareiviai kiti!
Kitus bematai darbininkus!
Bangomis eina, kaip upė plati
Savuosius kelius apsirinkus!”
VIII
Ant žemės paskirtas likimas;
Juk ne su saule ant giedro dangaus
Gyvensi! — jam patarė Klimas, —
Būtų, sakyčiau, dar pusė bėdos,
Kad mūsų vaikai, mus pavarę,
Veiktų tikrai ant tėvynės naudos,
Kaip mes, kitados susitarę.
Bet, ant nelaimės, jaunoji karta
Tik peikti ir griauti bemoka,
Manija siekių naujų apimta!
O mokslo ir meilės jai stoka.
Kosmopolitai! Dienos milžinai,
Tėvų praeigos nepažinę!
Markso ir Darvino paikūs sapnai
Jiems rūpi daugiaus, kaip tėvynė”.
Tumui pačiam ant jaunųjų gaidžių
Nesyk užsirūstinti teko;
Bet neapkęsdamas raudų tuščių,
Ne taip nusiminęs prašneko:
„Buvome, — tarė, — ir mes kitados
Tėvų akyse protestantai;
Kiek sugaišinom spėkų be naudos
Pradžioje ir mes diletantai!
Patriotizmo šiandieną tikrai
Mažiaus, o per daug ištvirkimo;
Reikia vienok pripažint atvirai:
Netrūksta ir pasišventimo.
Nenusiminkime, vyrai, per virš!
O laikas išgydys ne vieną.
Nuopelnų mūsų vaikai neužmirš,
Kaip garbina Rainį šiandieną”.
IX
Kaip mūsų Rainys kad bebuvo! —
Jakštas kalbėjo, — tokių milžinų
Gadynė jau rasit pražuvo.
Nebeužilgo pabaigti žadu
Poemą, jo amžių apsakęs;
Gal susirišę su Rainio vardu
Ir mes neužgesme, kaip žvakės”.
„Tiesa, jog nėra!... Negreit ir bebus
Tokių, kaip Rainys, patriotų! —
Pritarė Tumas, — užtat jo kapus,
Teisinga, kad amžiai godotų7.
Taip dar norėjos varguoliui ilgiaus
Patęsti ir už numylėtą
Savo tėvynę dar vargti daugiaus!...
Bet Dievo nebuvo žadėta.
Na, ir tėvynė didvyrio — sūnaus
Ir jo veikalų neužvylė:
Visas juk Vilnius jo kūno brangaus
Išėjo sutikti už mylią.
Mūsų jaunuomenė, norints karti,
Ne sykį net jį kritikavus,
Nešė jo kūną ant rankų pati,
Pati jį parvežus iš Davos”.
X
Išgyti, — atsiliepė Klimas. —
Sako vienok, būk jam laiką mirties
Paskubinęs susikrimtimas
Sako, anonimas vargšą skaudžiai
Užgavęs, lyg kūju užtvojęs;
Niekas vienok taip jo kūno graudžiai,
Kaip Daugirdas, neapraudojęs”.
Tumas nusijuokė: „Kaip neraudos?
Jadvygai negal įsipiršti;
Liepė tam vargdieniui ant visados
Ji meilę ir viltį užmiršti”.
„Na, ir be takto Kazys suvisu! —
Pritardamas Klimas šnekėjo, —
Buvo ant jos net pažvelgti baisu,
Kad Rainį kapuosna lydėjo.
Tartumei marmuras, be kibirkšties,
Išblyškus, be ašarų akys!..
Žiednas suprato: nuo meilės, vilties
Ant amžių jau ta atsisakius!
Sako, dabar jai tik vienas galvoj;
Sapnuoja tik tą pašaukimą:
Mūsų mergaičių jaunoj Lietuvoj
Aukštesnį pakelt apšvietimą.
Tiek iškentėjusi savo širdyj,
Liuosoj valandoj, kaip girdėtis,
Taisanti operą; savo Verdi
Jau galim ir mes betikėtis”.
XI
Iš miego vežėjas sušuko;
Žirgas Motiejaus, sužvengęs smagiai,
Varguoliui net ausį atsuko.
„Laukiame — tarė Motiejus, — svečių;
Net veidas, kaip lapai, nuvyto.
Galima buvo akelių skaisčių
Netekti, bežiūrint nuo ryto.
Mano mažutis bedievis rėksnys
Beklykdams galėjo užkimti;
Krikšto ir krikšto kasdien vargdienys
Negal reikalavęs nurimti”.
„Naujo skelbėjo šios žemės vargų, —
Atsiliepė Jakštas poeta, —
Mes nepakrikštysme be kunigų,
O žmogui jau verkti žadėta”.
Tumas pridūrė: „Kad viršų galvos,
Kaip kunigui, mums kas apskustų,
Rasit didvyris jaunos Lietuvos
Ir mūsų pakrikštymą justų”.
„Skusti šiam kartui galvos nebereiks, —
Motiejus linksmutis kalbėjo, —
Kunigas Jonas jam krikštą suteiks:
Nuo ryto risčia atbildėjo.
Kuma8 Jadvyga, ir vardą sūnaus
Apkrikštyti Juozu paskyrė:
Prašo į kumus to Klimo šaunaus,
Kurs veikalus bočių ištyrė”.
*
Žvalgydamos, tartum, ko laukė;
Rudenio skurdūs aplinkui vargai
Vienok jų akies nebetraukė.
*
Paveju blaško ruduo;
Nuliūdo girios; laukai nutilo;
Tik šniokščia upės vanduo;
Tiktai sušvilpi aukštai sėjikai
Tik murkso tartum sunykę grikai,
Skurdžios rugienos
Vienintelės vienos
ant lauko!
Pureno žemę vargiai,
Žegnojo, sėjo, saldžiai svajojo:
Derėsią laimūs rugiai.
Kaip jaunas amžius, galvas iškėlę,
Kaip žalios rūtos, kerais sužėlę,
Gražūs, linksmučiai
Banguoja rugučiai
ant lauko.
Pakiemiais lankos drugys;
Pagavęs krečia senius nedoras:
Vargiai seniukas pagys!
Jau atsikosyt rečiaus begali
Ir štai, vaikučiams paskirstęs dalį,
Paėmė žvakę,
Sudiev pasakė
kaimiečiams!
Dukrelė, aslą pašluok!
Ant juodbėrėlių piršliai atjoja!..
Piršleli, tik nemeluok!
Piršlys meluoja ir kraitį deria:
Jaunoji rausta, bet midų geria.
Kepk, svočia drūta!
Karvojų su rūta
kaimiečiams!
Bet darbus baigęs laukuos,
Pusiau nupilstęs javų aruodą,
Į mugę skuba brikuos.
Išlenkęs stiklą, namon raliuoja,
Nes metų galą sumegzt sapnuoja,
Apsimokėjęs,
Vaikams tederėjęs
riestainį.
Viršaičiu valsčius apšauks,
Ar ant vestuvių gal nuo kaimynų
Su rūta kvėslio sulauks-...
Tada, užmiršęs vargų verguvę,
Būryj atgimęs, išves lietuvę
Šokt skepetinę,
Čigoną, suktinę,
ar žvirblį.
Išnyko patys miškai:
Kur veisės stirnos, ten neturtingo
Dabar ūkėso9 laukai.
Už banko skolas, ne be dejonės
Apkirpo ponams bežemiai žmonės
Skverną nemenką:
Mat ponams užtenka
pyrago.
„Tuščia su mūsų dvarais!
Nubodų laiką ruduo suteikęs
Atsiųsk ilgais vakarais
Bent mielą svečią: žmogus atgimtų
Senus medžioklių laikus atmintų:
Vėjus begandęs
Ir šernus šaudęs,
ar vilką”.
Nudraskė jos vainikus;
Talkon pakvietęs šalnos pabūklus10;
Paliko tyrus plikus.
Gamta sau šypsos; ant lauko pliko
Pribarsčius, sėklų nemaž paliko
Mylinčias poras
Pavasario oras
palaimins.
Varguos sulinkę žemai!
Kad jums beveržias tik vien dejonės,
Nejau giedosiu linksmai?
Užgims didvyriai liuosos gadynės:
Linksmesnė mūza sūnums tėvynės
Kitą poetą,
Daugiaus numylėtą,
palaimins.
- pažvalgos — pažiūros. [przypis edytorski] ↩
- Skardas — lietuvių socialistinis laikraštis. [przypis autorski] ↩
- cicilikas — niekinamai apie socialistą. [przypis edytorski] ↩
- oratinklis — voratinklis. [przypis edytorski] ↩
- vaideliotas — senovės prūsų ir lietuvių pagonių vyresnysis dvasininkas. [przypis edytorski] ↩
- sartas — šviesiai bėras. [przypis edytorski] ↩
- godoti — gerbti. [przypis edytorski] ↩
- kuma — krikšto motina. [przypis edytorski] ↩
- ūkėsas — gyventojas, pilie. [przypis edytorski] ↩
- pabūklas — įrankis, prietaisas. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.