Aštuntoji giesmė
I
Pas kuriuos dar mažučiai, sutūpę ant kelių,
Beklausydavom pasakas, ausis atvėrę,
Kaip už turką prancūzas ir anglas užtarę,
Prieš maskolį sukėlė smarkiausiąją karę
Ir jam ties Sievastopoliu kailį išpėrė.
Mums beaugant į metą, galybė Maksvos
Irgi augo! Ir pančius vaikams Lietuvos,
Išsivyravus, kalė kaskart baisesnius;
O prancūzas, pirmiaus — apginėjas liuosybės,
Ranką laižė dabar autokratų galybės
Ir jiems pinigus skolino paskutinius.
Aleksandros galybę beskelbė Europa
Ir, tarytum, pavirtus į paklusnią popą,
Jo malonėje savo išganymą matė.
Patį Bismarką griaužė kaimyno galybė;
Bet ir šis tik slapčia kartais draugui įgnybė;
Vien bulgarų Stambulovas keterį statė.
Ant Dubysos nutilo tada dainininkės;
Jau nedrįso senelis, į žemę sulinkęs,
Prieš maskolius nei žodžio ištarti aštraus;
Tik kad Kražių bažnyčią kazokai uždarė,
Senis Glinskis sukruvintas, keikdamas tarė:
„Ar nors kartą velniai tų žalčių neberaus?”
II
Ir maskolis, ikšiolei kaip vergas kentėjęs,
Prasimanė aiškiaus ant valdžios pasiskųsti;
Nes štai paskalos baisios, kaip debesys, slinko:
Buk visoj Maskolijoj karioumenę rinko
Ir ją ėmė į tolimą Aziją grūsti,
Sako, caras seniai ant japonų rūstingas
Prieš Mikado ilgai raitė kumštes1 galingas
Ir ant galo, palaiminęs šimtą pulkų,
Chrizantemų tėvynę užpulti paleido;
Generolams net saulė spindėjo ant veido:
Prisilupsią tikėjos nemaž pinigų.
Ne vienam gi iš jų, knutą2 sau už aulų
Užsikišus, vest ant Mikados salų
Savo cerkvę ir savo kultūrą svajojus;
Bet po Rosiją3 visą, nuo Valgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus4 geltono,
Nuo tos karės valsčionys suvargę žegnojos.
Koksai buvo Europos vienok nustebimas,
Kada Mukdenas, Šache, ant galo Cusimas
Ant maskolių galvos kaip perkūnas užgriovė,
O po Rosiją visą, nuo Volgos ir Dono
Lig Sibiro sniegų ir Kitajaus geltono,
Biurokratų klausyti valstiečiai paliovė.
III
Amžiais augę didyn, pasiduoti ilgai
Revoliucijos vėsului, rods, nenorėjo:
Daugel kraujo nekalto į žemę sumirko;
Daug be mokslo jaunuomenės žuvo, ištvirko;
Daugel turtų ir rūmų ugny supleškėjo.
Visgi galo gale sunkūs pančiai nukrito
Nuo valstiečio pečių, o kad laisvė užšvito,
Suvažiavę į Vilnių vaikai Lietuvos,
Prakalbėjo drąsiaus. Jau lyg vaisiaus užginto
Nebeslėpė, kaip užpernai žodžio spaudinto;
Raudonsiūliai žandarai negriaužė galvos.
O kad sušauktų pirmąjį Rosijos Dūmą,
Atkeliavo tada į Taurydišką rūmą
Ir nuo Kauno, Seinų, nuo Švenčionių atstovai;
Tai ne Montvidas. Karpis, po kojų pamynę
Dėl kultūros kitos savo bočių tėvynę, —
Tai jau buvo jaunos lietuvystės vadovai.
O kad tie autonomijos pareikalavo,
Lenkomanai, kurie apie tai nei sapnavo,
Vien tik šaipės, susėdę prie kupino stalo;
Bet Europa visa mūsų prijautė kovai,
O kad pritarė jai net maskolių atstovai,
Praregėjo tada ir didžiūnai ant galo.
IV
Tarė Jakštas į Klimą, — taip mūsų draugijos
Auga Vilniuje naujos kasdieną ir žydžia;
Ten kur vienas negali, ten reikia tryse;
Auga brenda pabudus lietuvių dvasia
Ir lenkystės dienas į kapus jau nulydžia”.
Ta pati jo istorija! — pritarė Klimas, —
Rūbas svetimas deria ir šildo lig laiko.
Bet, man rodos, per daug tų prieš lenkus raugų:
Juk prireiks gal istoriškų mūsų draugų,
Atsisėdus kada ir ant locno5 jau kraiko”.
Ėmė skryst apie aukštą tėvų palikimą,
Apie Liublino uniją, Žalgirio kovą.
(Klimas idealistu matyti ir mirs;
Nors retai kas istoriją taip beištirs:
Patys priešai jį gerbia kaip gilų žinovą).
Kad ir skriaudą ne vieną mums lenkai padarė;
Bet vienybė su jais „Drangnach Ost” sugaišino”;
Jakštas būdavo Klimui užginčys karsčiaus:
Bet jam noris į Kanklių draugiją greičiaus:
Ten jo gimną rytojui meginti ketino.
V
Tik dar nėra rimto Lietuvos darbininko:
Kompozitoriaus nėra: gražios Goštautaitės!
Ne vienai ji draugijai, rods, pirmininkauja;
Jų šelpimui nelaiko sugniaužusi saują;
Po jos priežiūrą mokos lietuvės-našlaitės.
Kartais klausi, iš kur tiek energijos turi.
Tiek pakėlus ant savo pečių ir galvos!
„Bet šiandieną pradėsme, — kalbėjo Naujelis, —
Gal be jos; nes vargiai beišleis ją tėvelis,
Tiek sulaukęs svečių iš visos Lietuvos”.
O kad mostelė juo, dainininkai užtraukė
Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia!
Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai, iš kapų prisikėlęs;
Jakštui ašaros ėmė žibėt akyse.
Malonėjo visi, — ir tą iškilmę brangią
Mums nušviestų skaisčiai! Tiek ji metų garsinos!
Tiek atvyko svečių! Net latvių, baltgudžių6!...
Norint gal ne per daug tų galiūnų didžių,
Kurie šventė stovylą7 didžios Katerinos.8
VI
Netiktai komitetas šį vakarą renkas,
Savo darbą užbaigęs, suvesti galus:
Nemažai ir kitų susirinko svečių:
Įvairiausios spalvos deputatų pačių
Suprašytas būrelis gana apvalus.
Lyg užburtas, tiek metų tylėti papratęs,
Pono Goštauto rūmas ant karto net ūžia!
Taip ledais mūsų Nemunas žiema sukaltas,
Lig pavasario rūstas išrodo ir šaltas,
Iki šniokšti pradės jo paviršiai sulūžę.
Iš visos Lietuvos, nuo visų vandenų.
Neša vilnis putojančias viena vaga.
Taip prieš keletą metų užmanymas didis,
Mus suvienijęs, rasit bent kartą išlydis
Mūsų partijas, apimtas ginčų liga.
Ne kokie socialai, ne aristokratai...
Susirinko lietuviai vienos motinėlės!!
Juos suvienijo Vytauto amžinas vardas,
Tas didžios praeigos tartum magiškas kardas,
Jau ne vieną lietuvį iš miego prikėlęs!
VII
Kad ant karto akis užmiegotas pratrynė,
Nusiminus aplinkui vien mato kapus!...
Atsigręžus tada nuo rūsčios dabarties,
Praeigoje raminančios ieško vilties.
Ir paveikslas jai švinta tada įstabus:
Žudė Lietuvą baimės, netaikos ir karės;
Bet štai Vytautas valdančias ima vadžias:
Ir nuo marių lig marių, nuo Pruto lig Dono.
Vakarykščiai jo priešai privengia valdono!
Pats kryžiuotis jo gerbia valdybas plačias!
Kad Didvyrio šešėlį išvydo tėvynė.
Jaunas kraujas jai gyslose tvinkčiot pradėjo,
Ir nulenkusi galvą prieš Vytauto vėlę,
Tarp didžiųjų jo vardą nudžiugus pakėlė,
O jo kapą gudams neužleist prižadėjo.
Baigia irti, vidurdienio ramūs pavėsiai
Nors galvos gal ryto nuo kaitros nepridengs,
Bet kad raitą stovylą tam dvasios galiūnui
Atidengus tėvynė, pašvęs savo sūnui,
Be kepurės šimtai prieš jį galvą nulenks!
VIII
Sustatyta, „Mums ypatos trūksta vienos! —
Ponas Goštautas tarė iš pirmsodžio vietos.
Trūksta Rainio šio vakaro susirinkimui:
Ar kas tiek bepadaro tautos atgimimui,
Kad dar sąlygos buvo taip sunkios ir kietos!
Prieš visuomenės sąžinę, tartumei skardą
Pranokėjų galybės, iškelti aukštai!
Kaip šiandieną tarp mūsų jam būti norėjos!...
Bet neleido atvykt sveikata susilpnėjus;
Argi toj valandoj jį užmiršme par tai?“
O kad pritarė vienbalsiai susirinkimas
Ir, ant karto sustoję, tarytum ko laukė,
Tumas, jaunas studentų dienas atsiminęs,
Atsiduso giliai iš plačiosios krūtinės
Ir „ilgiausius metus mūsų Rainiui” užtraukė.
Bet pagrįžus dabar nuo ligonio iš Davos,
Kad viešai apie jį tiek ant karto girdėjo,
Net par ašaras žvalgės, kaip rožė raudona,
Tai į poną Motiejų, tai į kunigą Joną,
Lyg pagalbos nuo jų besulaukti norėjo.
IX
Ir daugiaus negu kaldamas nuo spragilų,
Senis Glinskis apkurtęs, sermėgoj sušilęs,
Kad jau aptarta viską ant ryto dienos,
Ir aptilo balsai. „Ar sušlapint burnos
Nereikėtų?” užklausė bent kartą prabilęs.
Net gudriausis išdžius beklepsėjęs liežuvis,
Jei ant jo neužpilsi nors retkarčiais lašo;
Juk žmogaus gyvata tai lyg bėgąs upelis:
Be rasos greit išseks musų trumpas amželis!
Tik žiūrėk: Abraomas į vaišes beprašo!”
Ir ant karto mazgus sulig vieno sutraukė:
Ėmė juoktis kvatodamas susirinkimas;
Bet drūčiausiai kvatojosi Glinskis patsai;
Lyg sparnai jam plusnojo nudribę ūsai:
Taip akylas9 išrodė jam atsiliepimas.
Pažiūrėjęs; ne kartą jau Ruzės jisai
Prašė tėvą mokinti daugiaus mandagumo.
Nebelinksmas ir Daugirdas, įsimylėjęs
Lig ausų į Jadvygą, ir tiek prikentėjęs
Už nevyrišką meilę nuo juokdario Tumo.
X
Goštautytė, parengusi stalą apsčiai,
Juos paprašė į valgomą salę paslinkti.
Buvo užkandos šaltos; bet midaus uzbonai10
Lyg malonūs žemaičių pilvoti klebonai,
Tartum kvietė, kas širdžiai pritiks, pasirinkti.
Glinskis išlenkė stiklą degtinės karčios,
Pasipurtė ir, kraujui apšilti pradėjus,
„Prisiklausęs, — atsiliepė, — tamstų apsčiai,
Būčiau kvailas per apskritą pilvą stačiai,
Kad pažeminti drįsčiau tėvynės veikėjus:
Jam reikėjo paminklo, to nieks neužginčys;
Daug padarė tėvynei ir mūsų Rainys;
Jį anuomet pažinęs, mačiau iš akių:
Kunigų seminarija ne dėl tokių!
Tas ne tik aveles, sau tariau, beganys.
Dar padirbdinti Vilniuj stovylą japonams:
Kad ne jie!... Kad ne ta su japoškomis karė!...”
Čia vėl ėmė visi net juokais nesitverti
Ir jau rengės seniuko sveikatą išgerti,
Kad svetys netikėtas duris atidarė.
XI
Veidas pailgas švietė; barzdelė reta;
Brangūs rūbai ir akys didybe žiūrėjo.
Vien totoriškai švelbė; vos Tumas ant galo,
Geležinkelį tiesęs andai nuo Uralo,
Susitarti su juo šiaip bei taip sugebėjo.
Ar vainiko prašyt Devlet-Hadži-Girėjas?13
Tochtainišius14 pabėgęs iš Aukso Ardos?
Ar tai Vytauto vardas totoriškas vėles
Net iš amžino atilsio būtų prikėlęs,
Kad prie Vilniaus beglaustųsi, kaip kitados?
Su totoriais nuo Karnos atvykt panorėjo,
Kad pasveikintų Vytauto Didžio paminklą;
Ir, kaip jo pranokėjas, suteikt dovanų:
Ne tabūną Arabijos žirgų šaunų,
Tik Damaske iš plieno nukaldintą ginklą.
O paskui, kad arčiaus pasižino ant galo,
Ėmė norints ant pirštų šiaip taip bešnekėti
Apie buvusius amžius, kares ir vienybę,
Apie mūsų ir jų kitą kartą galybę,
Į kurią vos gali jau dabar betikėti.
XII
„Ar ne sapnas tiktai? — tarė Jakštas į Klimą, —
Tartum ūžjautei amžių senobinių kvapą!
Tiek atsimena vienkart gražiausių dienų,
Į totorių pažvelgus!... Ir tiek milžinų!
Lyg kas būtų atskleidęs istorijos lapą!”
Atsiminus senovę ir jam širdis plakė;
Apie ją nemokėjo mąstyti šaltai:
Jam praėjusiai amžiai, jų dėjos ir vyrai
Tai nebuvo be žado užmirusiai tyrai!
Jam kaip gyvi kalbėjo senovės raštai.
Gal teisingai, bet kasgi iš mūsų neklystų?
Gal per daug jam prabočių sapnavosi dienos!
Ir dabar, į totoriaus žiūrėdamas kardą,
Jis garsingą atsiminė Algirdo vardą,
Prieš kurį net Maksvos bedrebėdavo sienos.
Kiek didybės ir kūdiško naiviškumo,
Kad Dimitrio ir Algirdo atmeni kovas!
Vienas siunčia nadėgulį, antras kiaušinį,
O pribuvęs į laiką Maksvoj velykinį,
Trenkia kardą į Kremlį lietuvių vadovas!...
XIII
Jautrią širdį jam griaužė kitsai rūpests,
Nes prislinkęs, štai kunigą Joną prispaudė,
Klausinėdamas su rūpestybe reta,
Kas girdėt apie Rainį? Kaip jo sveikata?
Ir kame paskydimui grašį sugaudė?
Ir tik būdas jo atviras melo drovėjos,
Gal pagundimas išsikalbėti kuteno?
Nes sau tarė: juk Daugirdas pats numanys,
Kas nereikia, kad gautų žinoti Rainys;
Kiek bespėja: anuodu geruoju iš seno.
Besigailinti tonu pradėjo verksmingu,
Bet Rainys iš ligos jau vargiai išsikas!
Tiek varguolis pakėlė ant savo pečių!
Tiek jam suteikė Viešpats kryželių karčių!
O kalėjimas aiškiai pakirpo spėkas.
Nuo mirties savo locnuoju kūnu uždengtum;
Bet iš džiovos išlikti — vilties per menkai...
O kiek teko privargti! Kiek Tumas darbavos,
Iki jam prikalbėjo važiuoti į Davos!...15
Tie ligonys tikrai kaip mažučiai vaikai!”
XIV
Kaip sugautas ūmai neįpratęs vagis,
Lyg norėdamas teisintis Glinskis kalbėjo:
„Kaip vaikučiui gydyklos karčios neįduosi,
Jei užkalbinęs pasaka, nesumeluosi,
Taip ir Rainiui šiek tiek sumeluoti reikėjo.
O kišenėje mano variniai beliko:
Daug išleidau vaikams knygutes davinėjęs;
Daug padėjau Onytę į mokslą išvaręs;
(Juk už tai Svindalaitis net buvo aptaręs
Ir jo mylistai vyskupui daug prikuždėjęs).
Bet nemaž literatiški jam vakarai
Pakėlimui lietuviško vardo kaštuoja16;
Daugel knygų spaudindamas, veliui dalina;
Daug jaunuomenės šelpia, nors Vanda ir gina,
Ir už jo patriotišką jausmą dejuoja.
Juk ne viską ant vieno pečių besukrauti!...
Bet su grašiais ant galo nebuvo bėdos:
Ponas Goštautas patarė: nesigailėsiąs,
Norints tūkstančiais reiktų, už jį užmokėsiąs
Ir dar kaltas paliksiąs prieš jį visados.
Nes ant karto nuo Davos žegnojos griežtai,
Vos tada nuo manęs pasiskolint sutiko,
Kad jam žodį daviau (pasakyk, geradėjau!
Ar be melo tikrai išsisukti galėjau?)
Pats neimsiąs nuo nieko nei vieno skatiko”.
Apsidairė aplinkui, ar Goštautas ponas
Negirdėjo. Nes kunigas teisintis gautų.
Taip, raškydamas17 nuo svetimos obelies.
Besižvalgo vaikelis, kad kas iš šalies
Netikėtai sučiupęs plaukų nenurautų.
XV
Įsikišo Motiejus, — miške medininkui
Ne pro šalį tai būtų medžiojant vištas,
Ar saliūnų18 dindesams par pokilį viešą;
Bet kas ieško sutikti, kaip milžinas priešą,
Tas jam žiūri stačiai į akis ir piktas.
Gal nebūtų ramiai, kaip avis, nutylėjęs,
Nes suprato, kad jam tai uždrožė nedoras.
Gal šį kartą ir Glinskiui juokai nepatiko,
Bet jau laiko dėl ginčų ir barnių nebliko,
Nes iš Kanklių draugijos berinkosi choras.
Juos ramino Motiejus, — toks mano jau būdas:
Neprikergęs liežuvio, nemoku mylėti.
Paklausykim verčiaus, ką Naujelis užtrauks!
Ar rytojaus dienos kas iš mūsų sulauks,
To net žydų raštuos man neteko girdėti.
Ir už klaidą kai kam dar nurovęs čiupryną19,
Jau drąsesnis batutą ryto bevedžios”.
Deputatai, nors buvo beiešką kepurių,
Bet dabar sulig vieno sugrįžo nuo durių;
Giesmininkai tik laukė magistro valdžios.
Bet čia Jakštas jį parprašė aut valandėlės:
„Supratimui geresniam — vienintelis žodis!
Kad ryto atidengsme didvyrio paminklą,
Štai nuo kalno ant žirgo, laikydamas ginklą,
Lyg iš griuvėsių išjojęs, jisai pasirodys”...
O, kad mostelė juo, giesmininkai užtraukė
Jakšto gimną taip šauną, net augo dvasia!
Rodės, Vytauto Didžio užburtas šešėlis
Prakalbėjo patsai iš kapų prisikėlęs!
Ašarėlės pražibo visiems akyse.
*
Jo gandas plačiai nuskambės.
Šiandieną tėvynė didvyriui tėvynės
Parėdė vainiką garbės.
Atgimimo vilts
Teeina po Lietuvą mūsų,
Kur skaisčios sesutės,
Kur vargšės matutės
Nuo Vilniaus lig Kuršo ir Prūsų!
*
Saulėgrąžas rodo naujas!
Raminkis lietuvi! Prabočių garsingas
Jis žada priminti dėjas!
Kaip Perkūno žaibai,
Aplėks mūsų nuskriaustą šąlį;
Prižadins kaimietį
Ir rūmų pilietį!
Pribus, kas pabusti dar gali!..
*
Atgimę tėvai — milžinai,
Sukils didžiavyriai, krūtinę apkalę,
Ją meile uždegę jaunai!
Naiktis kruvina
Juos bežudė gana;
Šiandieną kita jau gadynė!
Gana jau dejonių,
Klaidingų kelionių!
Atgimusi kelkis, tėvyne!
*
Tu skardas dėjų-milžinų!
Tu, Lietuvai garsų vainiką nupynęs,
Būk pranašu saulės dienų!
Tarp amžių prašnek!
Mums krūtinę uždek
Darbais milžinų-pranokėjų!
Aprinkę vadovą,
Teeina į kovą
Augintiniai tavo idėjų!
- kumštė — sen.: kumštis. [przypis edytorski] ↩
- knutas — botagas, rimba. [przypis edytorski] ↩
- Rosija — Rusija. [przypis edytorski] ↩
- Kitajus — Kinija. [przypis edytorski] ↩
- locnas (lenk.) — savas, nuosavas. [przypis edytorski] ↩
- baltgudžiai — dab.: baltarusiai. [przypis edytorski] ↩
- stovyla (brus.) — statula. [przypis edytorski] ↩
- Katerino — Rugsėjo 11 d. m. Vilniuje atidengta Katerinos Didžiosios stovyla. [przypis autorski] ↩
- akylas — kuris greitai pastebi. [przypis edytorski] ↩
- uzbonas (lenk.) — ąsotis. [przypis edytorski] ↩
- kiurkti — taršti. [przypis edytorski] ↩
- Šig-Achmetas — Kipčako kanas, papuolęs lietuviams į nelaisvę pasimirė Kaune, Aleksandrui viešpataujant; kartkartėm skundus siuntė Vilniaus seimui už neteisingą kalėjimą. [przypis autorski] ↩
- Devlet-Hadži-Girėjas — jaunas Krymo kanas, atminęs, kad Vytautas kitą kartą Betsabulą ir Gerempergą Vilniuje apvainikavo, dėl didesnės autoritatės, atvyko į Vilnių prašyti, kad Kazimieras jį apvainikuotų; ką tasai ir išpildė 1443 m. [przypis autorski] ↩
- Tochtainišius — Tochtainišius šaukės ne kartą Vytauto pagalbos prieš Tamerlaną, pabėgęs iš Aukso Ardos. [przypis autorski] ↩
- Davos — gydymos vieta nuo džiovos Šveicarijoje. [przypis autorski] ↩
- kaštuoja (lenk.) — kainuoja. [przypis edytorski] ↩
- raškyti — skinti. [przypis edytorski] ↩
- saliūnas (pranc.) — smuklė. [przypis edytorski] ↩
- čiupryna (brus.) — galvos plaukai. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.