Septintoji giesmė
I
Bemirkčioja tartum akutės;
Iš užgirio pilnaitis mėnuo antai
Įspindo į langą grinčutės1.
Šarmotas rytys nebeblaško sniegų,
Tik kvapą užimdamas spaudžia,
Ar pirštais gudriais ant grinčutės langų
Žvaigždelėmis verpalą audžia.
O taip neseniai vertė pusnį žiemys2
Ir kaukė, kaip liūtas užklydęs;
Iš girios pagrįždams kraupus įnamys3
Žegnojos, jo rūstį išvydęs.
Bet priešais — rytys, ir žiemys atsargus,
Giliai įsikasęs į sniegą.
Per sieksnį4 į žemę suleido nagus
Ir tartum lokys sau bemiega.
Gražumas dangaus! Tarp žvaigždžių įsikirtę
Septyni antai šienpjoviai!
Aukščiaus dar šviesiaus Grigo ratai apvirtę
Ant kelio išgrįsto blaiviai.
O kelias žvaigždžių milijonais nušviestas:
Kur žiūri, vis žydros akelės;
Kaip juosta per apvalų dangų ištiestas —
Tai paukščių vadinamas kelias.
Aplinkui nei balso! Tiktai vargdieniai
Bekyšo iš pusnių eglytės;
Tik kartais nuo beržo šarmos garbiniai
Nukrinta, kaip lapas nuvytęs.
Tik pusnys aplinkui ir žvilga ir spindi;
Tik spengia kaskartą skaudžiaus...
Girdėtis!.. Iš tolo lyg skambalas dindi
Ir rodos kaskartą arčiaus.
II
Aplinkiniai, gentys, draugai;
Tiktai Bilazaras atvykt nepaslinko:
Užpykęs mat rūgsta ilgai.
Juškienei pačiai, lyg kas būtų įgnybęs,
Nešviečia saulutė ant veido;
Ir Vandai reikėjo nemaž atkaklybės,
Lig motina jai nusileido.
Bet Vanda pasakė: už to, ne už kito
Ji nor ištekėt... ir ištvers!
Ir veltui Juškienė į nuomarį krito:
Neparlaužė ginčo dukters.
Ant galo, juk Vandai tekėti ir laikas;
Ne ko jau per daug belebauti.
Mankauskis? Bet tas parsiskolino paikas!
Šunims vien tik šėką5 bepjauti!
O čia inžinierių ir dargi turtingą
Pasisekė Vandai užburti.
Tik ta pavardė!... Pavardė nelaiminga!
Ar antro jai „s“ nepridurti?
Taip mąstė Juškienė. Juška ir patsai
Gal žento norėjo sau kito,
Bet metai, kaip Rainio negirdžias visai,
Tarytum į vandenį krito.
Ant galo, ant Juozo ne ko ir tikėtis:
Pats užpernai Vandai juk piršo
Karštai inžinierių; kaip matos mylėtis
Nemoka patsai, ar užmiršo.
O Vanda ar draugą jaunųjų dienų
Užmiršo taip pat? Ar nuduoda?
Sau čiauški ir skraido tarp meilės tarnų,
Lyg kregždė užmačiusi uodą.
Rods, Dievas, neskriausdamas veido skaistumo,
Sutvėrė jai kūną! Bet skolos karščiausią
Malonę atšaldo; o kraičio didumo
Tik Tumas iš aukšto neklausė.
Šiandieną ant sutarto susižiedavimo
Žadėjo nuo Volgos atvykti;
Bet veltui belaukia svečiai atvažiavimo,
O Vanda net pradeda pykti.
III
Ne kaip par pusnis ir išbris;
O čia dargana su žemе dangų maišo:
Net žengti baisu pro duris.
Sutemo visai, kad pailsęs ant galo
Žiemys apsimalšė nedoras;
Rytys atsisuko; iš sykio atšalo,
Ir ėmė blaivytisi oras.
Pro varpnyčią6 išplaukė mėnuo raudonas,
Šešėlį nutiesdamas ilgą;
Pražiūro žvaigždžių ant dangaus milijonas;
Tiek pat jų ant pusnių bežvilga.
Ramumas mirties! Užpustyti laukai
Lyg baltos sustingusios jūrės!
Nei kelio, nei ženklo! Tik dunkso miškai,
Ir šviečia dangus tik sužiūręs.
Gerai, kam aplinkinė ne svetima,
Kas medį kiekvieną pažįsta!
O ne, tai kvepės tau namų šiluma,
Ir tas, kurs iš kelio neklysta.
Seniai jau žiemos nevažiavęs keliais,
Beskubinas Tumas greičiaus
Pas Jušką; bet Glinskis jo vieno neleis,
Pats kelią išvedęs arčiaus.
Abudu šnekučiai, tik užpernai metą
Pas Rainį arčiaus pasižinę.
Bet porą tikrai besutiktumei retą
Taip bendrą ir taip sutartinę.
Tiek turi šnekos, nesimatę ilgai!
Tiek klausimų! Tiek atminimų!
Rods, kalbos nelinksmos: dejonės, vargai
Beveržias iš lūpų jaunų.
O Glinskis, ne kartą visai nusiminęs,
Tik mosteli ranka ir tyli;
Tai skundžiasi vėlei, skriaudos begalinės
Atmindamas sopantį gylį.
IV
Tiek daug padarysią tikėjos!..
Bet žmonės jų siekį ir aukštą, ir tiesų
Sulankstė, kaip siūlą verpėjos.
Užmanymai gražūs be vaisiaus paliko.
Atrasdami ginčą tiktai.
Išjuokdami žmonės juos priešais sutiko,
Krūtinę apdavę šaltai.
Tikėjos prikelti kapus Gedimino
Ir kalbą senovės gadynės;
Užtai litvomanais visi išvadino
Ir net piktadėjais tėvynės.
Kame jų draugai, tiek iš ryto žadėję?
Ar skursta, paskendę varguos,
Ar linksminas, puotų stiklus pamylėję,
Ar šąla Sibiro snieguos
Jaunuomenė mūsų, gražiausia viltis,
Maskolių mokyklose žūva;
Nes mokslo sodybose niurkso naktis,
Kurioje ji doriškai pūva.
Po visą Europą visur atgimimas,
Tiktai Lietuva — nelaiminga!
Maskolių nežmoniškas užsikirtimas
Suvaržė ją pančiais vargingą.
Ją žudo liga, o gydyklos užgintos:
Nuodus vien begalima gerti!
Švenčiausios teisybės ir tiesos pamintos,
Vien leista žaizdas jai atverti.
— Užgintas jai prosenių šventas liežuvis;
Jai uždraustas mokslas ir raštas;
Net motinos vardą užmiršo lietuvis,
Ir jam Lietuva — ne jo kraštas!...
Iš vargo jis bėga į svetimą šalį
Ir plaukia Atlanto marias;
Ne auksas jį traukia: mylėti jis gali
Tik savo žaliąsias girias.
Taip Burba pabėgo, Basenis ir Šliupas,
Milukas... ir daugel kitų!
Varguoliai ir ten nebe vygėse supas,
Ilgėdamos savo kraštų.
V
Ne taip nusiminęs žiūrėjo;
Vienok abrusitelių margos gyvatės
Lig soties ir jam įkyrėjo.
Šitai devinioliktas amžius ryto
Kvailiai savo galą užrauks,
O tiek barbarizmo! Ir, broli, ant to
Europoj nei šuo neužkauks.
Kada geresniu ar sulauksme laikų?
Tikėkis!... Tikėtis belieka!
O kiek gi per tai žūva mūsų spėkų!
Kiek talentų eina per nieką!
Paimkime Rainį! Tikrai be pavydo
Jam Viešpats ir proto, ir būdo
Gausiai nepaskundė; vos spėkos pražydo,
Žandarai į šiaurę išgrūdo.
Visiems jis atsakantį žodį atrado;
Pažadint mokėjo... ir rišo!
Šiandieną būrelis, palikęs be vado,
Kaip žydų bitelės sumišo.
Gal Jakštas ir Klimas, giliai įsikasę
Į savo raštus, ką ir veikia;
Bet žodžio reik gyvo, kurs pakelia dvasią!
Vienybės ir ryšio mums reikia!
Nustojo bešvitus ir mūsų „Aušra”:
Ją kitos dabar pravardžiuoja,
Maitinasi ginčais... nelaimė tikra!
Ir mėnesį, du begyvuoja!
Ne linksmas šiandieną man susižiedavimas
Išpuolė iš Dievo rankutės,
Ir Rainio man rūpi daugiaus išliuosavimas,
Kaip Vandos viliokės akutės.
VI
„Nejau atsirastų? — užklausė —
Kas Rainį paleist išgalvotų pragumą?
Žandarų sargyba — aštriausia”. —
„Neminkštas tai riešutas, — Tumas atsakė —
Daug, žinoma, auksas padaro;
Maskoliai jį mėgsta, kaip irgi baltakią;
Bet jais neprigausi žandaro.
Čionai ne iš pažemio klebinti reiktų:
Visų neužbursi šunų.
Čia vien pažintis gal šį tą bepaveiktų,
Bet reikia pečių nesilpnų”. —
„Ar Goštautas kartais sušelpt negalėtų? —
Atsiliepė kunigas Jonas, —
Tiktai abejoju, ar pats benorėtų:
Didus tai ir atbulas ponas.
Bet visgi pas jį parašysiu ryto:
Daug darė jis man kitados;
Tik klebint už Rainį... o ne, jis ant to,
Žinau, nesutiks niekados”, —
„Sakai: nesutiks?” — klausė Tumas keistai,
Akis žingeidžiai atidaręs;
Bet Glinskis tylėjo, galvodams tiktai,
Ar bus nepardaug išsitaręs?
Ir kaipgi nustebo, kad Tumas, pažvelgęs
Ir tekantį priešais sietyną,
Jam tarė: „Petropilin Goštautas rengias
Ir klebint už Rainį ketina”.
„Ar galimas daiktas? — akis išsproginęs,
Tasai lyg iš miego suriko —
Pats Goštautas Rainį užtarti ketinęs?
Sakyk, kaip tatai atsitiko?”
VII
Ne kaip buvo Vilnių aplenkti:
Reikėjo pažįstamus ten aplankyti
Ir savo žvalgėms prisirenkti.
O argi lietuvis, kurs praeitį myli,
Aplankęs buvainę Gedmino,
Nebėgs parimot prieš tą griūvančią pilį,
Kuri mūsų tėvus augino?
Tie brangūs griuvėsiai senovės galybės
Nuo kalno tarytumei sako:
Ir mūsų dienų apginkluotos didybės —
Lig laikui ant amžino tako!...
Man ten berimojant, štai Goštautai dvieji
Praslinko į artimą kiemą;
Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejų,
Mat Vilniuj gyvena per žiemą.
Prašnekint baudžiaus, nes manęs nepažino;
Bet, rodos, kas gerklę užkišo.
Paskui užėjau. Prie pietų pasodino;
Vienok mums šneka nesirišo.
Tarp jųjų pačių lyg kas ryšį sutraukė;
Motiejus juokuotis mėgino,
Bet veltui; o tėvas, kad sprukčiau, lyg laukė;
Jadvygą lyg kas užmarino”.
„Jadvygos gyvenimas, — Glinskis prašneko —
Nelengvas! Jau ką besakyti!
Kiek ašarų vargšei išvarvinti teko,
Ant jaučio odos tik rašyti!
Bet visas likimo tragizmas tame,
Kad tėvas jos labo širdingai
Norėtų, o savo puikybės name
Nemato, kaip skriaudžia verksmingai”.
VIII
Vėl ėmė bepasakot Tumas —
Kada apie Rainį šnekėti pradėjau,
Sužiūro visų neramumas.
O Goštautas taip paveizėjo keistai,
Kad man net širdužė atšalo;
Kaip dūšios išganymo laukiau tiktai
Pietų užsitęsusio galo.
Tada tik gyvesnį mačiau pritarimą.
Net Goštautas senis prabilo,
Kada apie mūsų tautos atgimimą
Šneka netikėtai pakilo.
Pasibaigė pietūs. Nelaukęs kavos,
Jau štai atsisveikint rengiausi,
Nustūmęs nuo savo pečių ir galvos
Lyg Šatrijos kalną sunkiausį.
Jadvyga išėjo. Motiejus prašneko
Tada jau kitonišku tonu.
„Girdėjome, — tarė — kad Juozas pateko
Naguosna nožmių nevidonų.
Nenorim Jadvygai minėt apie tai:
Tur širdį per daug gailestingą!
Bet kas iš tiesų gal žiūrėti šaltai
Į skriaudą taip mums pragaištingą!
Kuo buvo mums Juozas, dabar tik supratome:
Tai dūšia visos Lietuvos!
Dabar jo nustoję, su gailesčiu matome,
Nustoję tarytum galvos.
Mums dangų ir žemę pajudinti reikia,
Kad jį „coûte que coûte” išliuosuoti.
Čia nieko tėtušis ir aš nepaveikę,
Petropilin žadam važiuoti”.
IX
„O ten bene Juškos langai
Taip žiba? Ir tarpdury mano mieliausia
Su žiedu belaukia ilgai”.
Bet matomai, Glinskiui kas kitas rūpėjo:
Užklaustas negreit beprašneko,
Tiktai į Atkalčių grinčaitę žiūrėjo,
Kur tankiai užgaišti jam teko.
Lauryno langai tik nuo mėnesio švietė;
Nieks naujo nelaukė ten meto;
Tik rudkis ir margis, greta susirietę,
Į mėnesį vampso iš reto.
„Jau ko man užvis, — Glinskis po valandos
Atsiliepė, tartum, plonai, —
Tai gaila Onytės! Nieks Juozo skriaudos
Giliaus neatjaus, kaip jinai.
Rainiai apie brolį dar nieko nežino;
O man nesuteko drąsos,
Nors lūpos ne kartą ištarti mėgino,
Visos jiems pranešti tiesos.
Laurynas, žinau, ne per daug nusimins:
Beskursme, sakys, susitraukę;
Bet vargšę Onytę ar kas nuramins?
Ir kas ateigoj ją belaukia?
Be Juozo nekoks jai gyvenimas bus:
Tik jis buvo jos parama!
Plačiai apsiskaičius, toks protas gabus —
Saviesiams jinai svetima.
O širdį tur aukso: tas džiaugtųs tikrai,
Kam meilės sapnams ji pritartų;
Juk kalbant tarp mūsų, broliuk, atvirai,
Už Vandą vertesnė daug kartų“.
Bet Tumas tiktai atsiduso giliai:
Ar tai apie Vandą sapnavo?
Ar jogiai per vėlu: nes bėgę arkliai
Po Juškos langais pavažiavo.
X
Ir dėbesys veidą aptraukė:
Suprašė svečius, kaip lėlė pasirėdė,
O žento sulaukt nesulaukia,
Nejaugi užviltų? Tik to dar betrūksta,
Gyvatos priskubint jai galą!
Sau vietos nerasdama vaikščioja, rūgsta,
O čia sėst jau laikas į stalą.
Svečiai ar nemato, kaip kenčia Juškienė,
Ar maž sau į galvą tai deda,
Užmiršo, kaip rodosi, net vakarienę,
Nes karštą polemiką veda.
Lietuviškas klausimas tarp bajorijos
Šiandieną — opus skaudulys:
Ne vienas, kaip žaizdą, užgauti jį bijos,
O jis, kur nebuvęs, išlįs.
Šitai ir dabar, net jiems akys užžibo,
Vieni, kaip geniai, į Mašiotą,
Kiti gi į Bitautą jauną sukibo
Už jų litvomanišką protą.
Stirpinskis net rėkia: „Tai darbas maskolių!
Už sienos tai jų pinigai
Net laikraščius leidžia! Ir kerštą tarp brolių
Sukėlė jauni kunigai!”.
„Gyvenome amžiais su lenkais, kaip broliai;
Jie savo kulturą mums davė, —
Kalbėjo Songaila, — be jos gal ikšiolei
Dar būtume apšepetavę.
Šiandieną, užmiršę tėvų palikimą,
Mus parskirti žada vaikai;
Penkių iš istorijos amžių veikimą
Norėtų išbraukti paikai”,
„Norėtų išbraukti! — Žvirblinskis kvatojos, —
Nuo lenkų mus parskirti žada!...
Juokai daugiaus nieko! Apskretusios kojos
Greičiaus pabučiuotų sau į padą!
Su lenkais iš vieno mes liejome kraują
Už bendrą tą pačią tėvynę!
Jie mus į vainiką kultūriškai naują
Apšvietę, kaip broliai, įpynė.
Su jais giminiavomės; gentiškas būvis
Mus sumezgė ryšiu taip tvirtu,
Jog šiandien tarp mūsų kas lenkas, lietuvis,
Salemonas pats nebišskirtų”.
O drūtas Strumila, kurs valdo Bezdanus,
Kaitydamas ūsus geltonus,
Iš aukšto nusprendė: „Sum gente lithuanus,
Vienok natione polonus”.
XI
Nes Bitautas šaipės stačiai,
O jogei liežuvį kaip ylą turėjo
Ir gnybti mokėjo skaudžiai,
Jau hermafroditams užkirsti ketino,
(Taip puslenkius jis pravardžiavo)
Bet Tumas polemiką jiems sugaišino,
Nes štai po langais pavažiavo.
Nuduodama, skambalo būk negirdėjus,
Ir ginčų nelaukdama galo,
Juškienė paprašė svečius-geradėjus
Užkąsti prie dūstančio stalo.
Tik vienas Juška, nesistiepdamas ponu,
Išbėgo žentelį sutikti.
Dievuliau! Vienok kaip jam būtų malonu
Šitoj valandoj apsirikti!
Kaip būtų malonu, ką kitą prispausti
Prie tėviškos savo krūtinės!
Ir apsikabinus, bučiuojant beklausti,
Ar grįžta, jau meilę pažinęs?
Ar jau kunigystės sapnai išgaravo,
Kad kiek tarp žmonių pagyventa?
Ar senas Juška neakylai sapnavo,
Sau rimtą išauklėsiąs žentą?..
Bet veltui, poneli gerasis, svajoji!
Tu Juozo į žentus nelauk!
O Tumui greičiaus tu, Juškyte gražioji,
Žiedelį ant piršto užmauk!
*
XII
Lietuvišką vardą užginta;
O Vytauto žemę, lyg Rusijos kraštą,
Šiaurės-vakarų pavadinta!
Tik Vilniuje rūmai, kur lavinas popai
Ir Lietuvą rusint mokinas,
Už tai, kad lietuviams blėdingi dvejopai,
Lietuvių sodyba7 vadinas.
Petropily pučias kairėje Nevos
Kiti dar lietuviški rūmai;8
Taip skelbias dėl to, kad sūmums Lietuvos
Iš tolo jau kartus jų durnai.
Lietuvių kalėjimas! Vargšas ne vienas
Čia nyko už brangią tėvynę;
Ilgėjimo ašaros laistė tas sienas,
Pelėsiais drėgnumas išpynė!...
Jau metai, kaip durys čionai geležinės
Prieš Rainį sunkiai užsivėrė,
0 sausgėla9, kritus jaunam ant krūtinės,
Sveikatą ir kraują begėrė.
Nors kūnas nustelbo, bet dvasios negali
Supančioti keturios sienos:
Ji grįžta kasdieną į mylimą šalį;
Jai laisvės sapnuojasi dienos;
Ji lanko, ilgėdamas, Nemuno krantą,
Atmindama savo jaunystę;
Jai rodos: šiandieną geriaus ji supranta
Svajotą tada kunigystę.
O, kaipgi norėtų su kunigu Jonu
Dabar, kaip tada pašnekėti!
Jam žodį be abejo duotų malonų,
Jau kryžkeliais neklaidinėti.
Rods, tankiai, pabudęs iš miego, Rainys
Viliokį regėjimą mato,
Bet žodžio mainyti daugiaus nemainys:
Per daugel su juo apsiprato.
XIII
Į dangų viliodamos kviečia;
Riedėdamas pilnaitis mėnuo antai
Isakijo10 vėžą11 nušviečia.
Vidurnakčio dvyliktą muša iš reto
Bonė Petropaulo nušvitus
Ir, skelbdama pradžią užgimusio meto.
Atliepia į cerkvių granitus.
Kelintą jau kartą pabunda Rainys:
Tas pats vis regėjimas matos!
Jadvygos dvasia? Ir budrus kalinys
Nuo mielo pagundimo kratos.
Skaudžiai pasirėmęs į pagalvę kietą;
Lyg buvo pradėjęs sapnuoti,
Vienok kad atsiminė atbulą svietą,
Taip pusbalsiu ėmė dainuoti:
*
Suvargusios mano kelionės,
Tu stoji kas valandą man akyse;
Vilioji, kaip sapnas malonės.
Nejaugi, mieliausia, ikšiol negana
Tau mano žaizdą atkartoti?
Ar širdžia manai pasidžiaugt kruvina?
Kankintoja mano nesoti!
Ar atilsio jau neatras niekados
Suvargusi mano krūtinė?
Ar vien atsimuš balsas mano maldos
Į sieną šaltai akmeninė?
Aukščiausias! Tu vienas našlaitį matai,
Kurio nebepriglaudė žmonės;
O atilsio, atilsio vieno tiktai
Prašau, kaip didžiausios malonės!
Gana nuo žmonių betikėtis širdies!
Juk žemė — pakalnė dejonių!
Tik vien beprotys sausą ranką išties,
Sugauti šešėlį svajonių!
Daug žada nuo anksto žmogaus gyvata,
Krūtinę viliodama jauną;
Bet štai su svajonėmis eina greta
Ir skausmas, ir viltį apgauna!...
Tu vienas, Aukščiausias, keleivio žmogaus
Pavargusią širdį atjausi,
Ir atilsio nepavydėdams brangaus,
Kaip šunį ant galo priglausi.
- grinčutė — malon. gryčia. [przypis edytorski] ↩
- žiemys — dab.:žiemiai, šiaurės vėjas. [przypis edytorski] ↩
- įnamys — žmogus neturintis nuosavos pastogės. [przypis edytorski] ↩
- sieksnis — ilgio matas, lygus 2,13 m. [przypis edytorski] ↩
- šėkas — žalias, nesuvytęs šienas. [przypis edytorski] ↩
- varpnyčia — varpinė. [przypis edytorski] ↩
- Lietuvių sodyba — Litovskaja seminarija. [przypis autorski] ↩
- lietuviški rūmai — Litovskij zamok. [przypis autorski] ↩
- sausgėla — kaulų, sąnarių gėlimas, reumatas. [przypis edytorski] ↩
- Isakijo — Didžiausia ir gražiausia Petropily cerkvė. [przypis autorski] ↩
- vėža (lenk.) — bokštas. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.