Šeštoji giesmė
I
Į dangų iškilęs; viešai apgarsys
Pavasario auštantį rytą;
Kad vėjas, svetys1 tolimųjų kraštų,
Tirpydamas sniegą, papūs iš pietų
Ir gamtą prikels užmigdytą.
Palaimintas laikas! Ne kartą rytys2
Dar rytšaliais galvas žiedams nulankstys,
Bet saulė vis lipa į žiemius,
Vis lipa ir šypsos nudžiugus saulutė;
Nudžiunga ir žmonės, į darbą sukrutę;
Pavasaris lanko pakiemius!
Pavasaris kitas nabašninkus gali
Prikelti, kad bočių užmirusią šalį
Iš amžino miego vadina!
Jo balsą išgirsta kapų pelenai;
Pakyla galingi tada milžinai,
Ir ateigai vieškelį mina!
Palaimintas laikas! Nors priešginiai tingūs
Gyvatos pabūgę, begarbins laimingus
Ramumo ir miego sapnus,
Bet veltui trukdytų gyvavimą jauną:
Jis tvinkčiot kaskartą aiškiaus nepaliauna
Ir pamatus griauna senus.
Gražu, kad pavasaris, griaudamas ledą,
Bežadina gamtą skaisčiais spinduliais;
Gražiaus, kad didvyriai mylėdami veda,
Tėvynę naujais atgimimo keliais!
Palaiminti jūs, atgimimo laikai!
Ir jūs — išrinktieji tėvynės vaikai!
II
Netekus sūnų, tu miegojai be žado!
O laikas, kurs griauna ir ardo,
Užmigdęs valdonus, išugdė ilgainiui
Pelėsius ir kerpes ant tavo tvirtainių,
O tau net atsakė ir vardo!
Bet laikas jau keltis! Ir taip paskutinė
Europoj, kaip amžiais anais, tau krūtinė
Krikštu apsiplaus atgimimo!
Bent rasit įstojus į vieškelį naują
Tu vėlei kaip tuokart, aukosi net kraują,
Kaip motina pasišventimo!
O, laikas jau keltis, šalis Lietuvos!
Gana bus globėjų ant tavo galvos,
Kurie tavo turtais dalinos!
O, laikas ir tau savo žodį ištarti!
Juk, rasit, taip trokštas išganymas arti.
Kursai mūsų bočiams vaidinos!
Kad tau Donelaitis prieš metų dar šimtą
Poemą 3 apmetė rimtą,
Tu jos kaip per miegą klausiais!
Kad Bohusz, Kraszewski, ar Narbutas rašė
Ir praeigai tavo stebėtisi prašė,
Tik žodžiais gėrėjais garsiais.
Paskui Valančiauskas ir Daukantas Simas,
Net pats Baranauskas jei maž betikėjos,
Kad tau užtekėtų kada atgimimas,
Nesmigo ir tau jų nedrąsios idėjos,
Šiandieną kiti užtekėjo laikai:
Į darbą visi eina tavo vaikai.
III
Kurį Muravjovui maskoliai pastatė?
Jis tvirtas: negreit besuirs!
Bet pats Muravjovas pastatė sau kitą,
Tvirtesnį už rausvąjį suomių granitą:
Jo vardas per amžius nemirs.
Herostatis garso ieškojo sau tyčia,
Uždegęs Efese Dianos bažnyčią,
O šis ir sapnuot nesapnavo,
Kad, Lietuvai spaudą užgynęs ir raštą,
Sau vardą įgis ir sužadins tą kraštą,
Kursai jau menkai bekvėpavo.
Lietuvi! Jei saulė ant tavo dangaus
Kada užtekės, tu nespjauk ant žmogaus,
Nors tavo netroško jis labo!
Tiktai parašyk: „Kas prieš tiesą kariauna,
Pats rankomis savo užmanimą griauna”.
Tą žodį iškalk ant jo stabo!
Lietuviškos raidės skaudžiai nepatiko
Didvyriui; nemaž jis paleido skatiko,
Kad jos Lietuvos neapšviestų;
Bet vargšės kelius naktimis sau užrado,
Ir, rūpinant Dievui, ant jų nėra bado
Gyventojams sodžių ir miestų.
Kaip vaisių užgintą po Lietuvą gaudo
Iš Prūsų slapčia pargabentus raštus,
Bet veltui sargai ant rubežiaus bešaudo:
Jie eina kaip vėsulas eina platus!
Jie žadina mūsų užmirusią šalį,
Ir niekas jiems kelio užkirsti negali.
IV
Lietuvis už knygas nukęst nesibaido,
Bet pats neišduos paslapties!
Kas, degdamas meile tėvynės, spaudina
Tas knygas už sienos ir žmonėms dalina:
Tamsios besiklauski nakties!
„Tai darbas studentų! Ar gal kunigų?
Nes reikia ant to juk nemaž pinigų”:
Taip žmonės savytarpy spėja;
Bet vienas tik Dievas bežino tikrai
Ir, rasit, dar Juozo ilgi vakarai,
Ir žvakė — jo darbo bodėja.
Kad pirmąkart Glinskiui tos knygos pateko.
Skaisčioj jo širdy naujas balsas prašneko:
„Ir aš — tarė sau — juk lietuvis!
Juk brangūs ir man Lietuvos milžinai,
Jos pievų kvepėjimas, girios, kalnai
Ir Vytauto Didžio liežuvis4”,
Nuvykęs tada aplankyti Atkaičių
Rainienei numirus, paguosti našlaičių
Lietuviškai ėmė šnekėti.
(Vikarijus Jonas jų buvo bičiulis;
Onytei iš mokslo gan mėgo tratulis,
Bet lenkiškai, apsakinėti).
Tik poniai Juškienei lietuvių darbai,
Kaip sodžių srovė, nepatiko labai,
Ir praminė ją litvomanija;
O senis Kiaulinskis, pramintas nedoras.
Kurs valdo du margus, Pariečių bajoras,
Nusprendė, kad tai klopomanija.
V
Kurią Marisienkai Sobieskis5, mat kovą.
Ties Viena laimėjęs, pastatė,
Nebėra jau girių, kaip Vazų laikuose,
Kad šaudyt mokinosi tuose miškuose
Karaliai, medžiot neįpratę.
Dabar čia kur ne kur išvysi giraitę,
Kur ieško pavėsio, ant saulės sukaitę,
Miesčionys per vasaros tvaiką;
Raibajai gegutei kukuojant, nemenkas
Čia mokslo jaunimas dainuodamas renkas,
Praleidęs egzamino laiką.
Štai dvidešims vyrų pavėsy beržyno
Susėdo į ratą ant pliko žolyno
Ir knygas ant kelių bevarto;
Kieno nevisai teišdygo ūsai,
Juos tartum norėtų ištraukti patsai,
Raitydamas kartas nuo karto.
Lietuviškai šneka. Nuo Vilniaus lietvis
Stebėtųs išgirdęs, kad sodžių liežuvis
Svetur net ponaičiams patiko!
O juk Lietuvoj, kur net vokiškai vaiko
Išlavinti didžiūnai mokytojus laiko,
Už jį nebeduotų skatiko.
Jau dvidešimt vyrų greta kaipo broliai
Susėdo; dar Rainio nebėra ligšiolei;
Jo žvalgos, kaip skęstąs salos!
Be jo susirinkę ne ką bepaveiktų:
Kas dvasią pakeltų, vienybę suteiktų
Be jo iškalbingos bylos?
VI
Nerimdamas ėmė karščioti Smigeika —
Begaudyk, kaip paukštį po girią!”
„Nebūk, susimildamas, pirmas prie maištui
Be reikalo — teisino Klimas — negaištų:
Jam užvakar motina mirė.
Kaip giltinė vaikščioja, vietos negauna;
Nelaimės pribaigs ji, bežiūrint, dar jauną,
O tau niekados nesiskųs!
Ir, rodos, užgauti skaudžiais neužgausi,
Kaip jį apie kančią kad tyčia užklausi;
Neklauskit šiandieną nei jūs!
„Ar žinote, vyrai, — atsiliepė Tumas —
Kuo dieną užbaigsme? Jau skaitė daugumas,
Ką Jakštas sumąstė andai!
Užtrauksme tą giesmę! Nes štai Goštautyčia
Ir gaidą sustatė; atsinešiau tyčia;
Ir Rainiui išnyks apmaudai”.
„Kuri Goštautyčia? Ar ta geltonplaukė.
Kuriai tai bravissimo publika šaukė
Per koncertą?” — Jakštas užklausė.
Čia truput nuraudęs ir glostydams plaukus,
Pridūrė: „Ir ją į ratelį įtraukus!...
Mums būtų žvaigždė nemenkiausia! —
„Nereikia geresnės už ją lietuvaitės! —
Atsiliepė Daugirdas, ūsą užraitęs —
Jau taip, kaip ir mūsų jinai”.
„Tas viską išuostys — Ažukalnis tarė —
O vis dėl tėvynės ponaitis tai darė!
Tai ką apie deivę žinai?”
VII
Kurie vien apdriskelį laiko per žmogų —
Užpykęs Kaziukas atsakė —
Jie kęsti neapkenčia aristokrato,
Nes patys po užkampius grūstis paprato
Ir Magdę glumoti vienakią”.
Ažukalnį buvo pagavęs piktumas,
Net akys žaibavo; bet nuvertė Tumas
Tai viską ant juoko laimingai:
„Žiūrėkite, vyrai, ir mano vaikinas,
Per širdį užgautas, kaip milžinas ginas,
Tiktai ne per daug sąmojingai”.
Bet Jakštas, dainų atidaręs skrynelę,
Į žmones paleidęs, norėjo joms kelią
Kad tikras pravestų artista:
Jas būtų taip miela ant salių parodžius!
Ikšiol tedainuojamos buvo po sodžius
Ir platinos par vargamistrą6.
„Be reikalo — tarė — per savo netaiką
Tiktai begaišiname bėgantį laiką;
Kazeli, sakyk iš tiesų!
Tai tą Goštautyčią pažįsti gerai?
Ir ji mano giesmę suprato tikrai?
Sustačiusi ją ant balsų”.
Nors Daugirdas ir, taip užgautas skundžiai,
Ažukalnis, tartum nuilsę gaidžiai.
Žnairiai dar jutojos viens kito;
Vienok kad visi ėmė Kazio prašyti.
Apie Goštautyčią šį tą apsakyti,
Ir tam lyg kad pančiai nukrito.
VIII
Pradėjo Kazys — Juk tikrai nemenkiausį
Mums garsą priduoti galėtų;
Daug gal moteriškės! Tokios gi žvaigždės,
Maniau sau, pats vardas daugiaus mums padės,
Kaip šimtas kitų kad padėtų.
Ir štai parsitikrinus jau lietuvaitė;
Ji Rainio brošiūras gerėdamos skaitė,
Net, rodos, širdelė jai plakė.
Juk buvo ir Jakšto dainų pamėginus;
Bet riešutas — kietas, gerai nepažinus
Grynosios kalbos, kaip man sakė“.
Čia Jakštas nuraudo, kaip rytas užgimęs;
O greitas Smigeika, dar vis nenurimęs,
Vėl ėmė ant vietos nestygti:
„Dabar gana aišku, kur Juozas užtruko:
Artistės, matyt, aplankyti užsuko;
Sakykite, kaip čia nepykti?”.
„Ten Juozas nevaikščioja — Daugirdas tarė —
Ar nėra jie kartais dėl to susibarę?
Juk lankės pirmiaus ne retai
Rods, pareitą žiemą pats Goštautas rašė,
Žinau tai gerai, ir lankytis jo prašė,
Bet tam nei primink apie tai.
Jį šnekinau kartais; nenor nei klausyti.
Kas nors ten galėjo sutikt mūsų vytį!
O ji taip simpatiška matos:
Mokinas lietuviškai; tėvas patsai,
Nors nėra dar tikras lietuvis visai,
Bet jau nuo to vardo nekratos”.
IX
Kapos jį Smigeika, kaip margas genys!
Ir verta: reikėjo tiek laukti!
Vienok, kaip tai paprasta, sau susibarę,
Paskui atsileidę ir viską aptarę,
Atminkime dainą užtraukti”.
„Nepykite, broliai, kad taip užtrukau! —
Prašneko Rainys — Pakeliu apsukau
Jautrių raudonsiūlių padangę;
Tie pėdsakai-giltinės viską išuosto;
Nuo mūsų apaštalų Lietuvą šluosto,
Prigrūdę jais cypę-belangią7.
Buvau aplankyti, belaisvių paguosti.
Bet atsargūs būkime: ėmė užuosti
Ir mūsų lietuviškas pėdas;
Štai mano keli jau sužuvo laiškai;
Maskviečiai gi rašo — Ten staugia vilkai!...
Nakčia pasibaldo urėdas!...”
„Kad jie nesulauktų! Tų kurtų bijoti? —
Sušuko Smigeika — Verčiaus užsikloti
Ir sau bemiegoti saldžiai?!
Gana tų baidyklių! Jei reikia aukų,
Aš pirmas! Žiūrėti staugimo vilkų?
Kad gieda antrieji gaidžiai!”
„Be juoko, Smigeika paliks dar šventuoju
Kankintiniu mūsų! — Betyčiojos Tumas —
Ko gero, vyručiai; geruoju-piktuoju
Teks šventąjį garbint! Tiktai jau ramumas
Pragaiš tarp šventųjų Dangaus karalystėje,
Kaip kartais suyra ir mūsų draugystėje.”
X
Iš Tumo burnos, nes pečius tik sutraukė;
O Klimas užklausė tada:
„Tai ką apie mūsų užmanymą rašo
Maskviečiai? Ar vėl teologų neprašo,
Kad šelptų juos savo malda?”
„Juk tiesą pasakius, — Ažukalnis tarė —
Ne kam kunigai protą gulti nuvarę!
Jie mūsų tik darbą trukdys!”
Čia Tumas nusijuokė — Be kunigų?...
Tai šok tu į darbą ir be pinigų,
Kaip tas be pentinų8 gaidys!”
„Per daug tu, Ažukalni, jau neteisingas! —
Atsiliepė Jakštas — Kas plėšė vargingas
Pirmąsias vagas rašliavos?
Tai Širvidas, Daukša, Tolkiemių klebonas,9
Juška, Valančauskas, Antanas Baronas!
Tai vyrai širdies ir galvos!
O juk ir šiandieną”... Čia Vincas Darbinčius,
Draugų pramanytas: mislinčių mislinčius,
Nes aušino burną retai:
„Bet kam čia, — prašneko — tikybos dalykus
Prikaišiot! Ar sąžinės pančiams išnykus,
Ją rišime patys šitai?”
Vienok ir kiti atsiliepę balsai
Talkos10 kunigų nenorėjo visai;
Iš principo jos nenorėdami:
„Ne tie jau laikai maloningi užstojo,
Kada kunigėliai už nosies vadžiojo,
Žmonijai šviesos pavydėdami”.
„Gaištis, daugiaus nieko! O vis tai ant vėjo, —
Nerimti iš naujo Smigeika pradėjo;
Pradėjo žvalgytis ir Klimas.
Bet Juozas tylėjo. Išspaustas ant veido,
Sakytum, jam skausmas pratarti neleido,
Ar apveikė nusiminimas
XI
Jei dešimtį kartų statysme ir griausme
Tą patį ant vietos bemynę:
Kalbų? E, gana iki soties kalbų
Ikšiolei turėjom! Šiandieną darbų,
Darbų reikalauja tėvynė!
Ne kartą net apima nusiminimas:
Taip iširas mūsų spėkų sutarimas.
O darbo tebėra pradžia.
Šitai neapykantos tiek milžinų!
Bet maž darbininkų, tėvynės sūnų
Didvyrių su meile didžia.
Nenorit, kad eitų su mums kunigai?
Bet tie neapykantos šaunūs raugai
Iš gryno šaltinio nebėga:
Jūs norit už sąžinės laisvę kariauti,
O drįstate patys tą jausmą užgauti,
Kurs daugeliui alfa-omega11.
Esi tu bedieviu — tai tavo dalykas!
Už ką gi berūgsti, kad aš katalikas,
Kurs tavo sapnais negyvena;
Ant galo, be Dievo nerasi žmogaus:
Tik vieno Jisai — karalystėj Dangaus,
O kito — po žemę replena”.
XII
Per daugel pasakęs; bet priešų balsai
Nedrįso dabar prieštarauti.
O jog kunigai, įtekmingi12 vadovai,
Daug gali padėti lietuviškai kovai,
Tai nutarta jų neužgauti.
„Taip pat ir maskviečiai studentai sutiko, —
Kalbėjo Rainys — Nors patiems mums paliko
To laikraščio tvarką rėdyti,
Bet talką žadėjo; tik rašo: jums siena
Į Prūsus arčiaus; juk reikėsią šiandieną
Į Tilžę slapčia tik rašyti.
Taip pat iš Petropilio, Kauno, Seinų
Turėsme nemaž darbininkų jaunų;
Tikiuos, nepritrūks ir skatiko;
Užmanymui musų netrūks ir gyvatos:
Lietuviško laikraščio garsas, kaip matos.
Visiems žingeidingai patiko”.
Smigeika, iš džiaugsmo pašokęs ant vietos,
„Ar matot, — sušuko — nors sąlygos kietos,
O ką padaryti gali!
Ant laikraščio balso, to gerdo13 brangaus,
Trijų milijonų dvasia atsigaus,
Nors mūsų čia tėra keli!“
„Ne ką dar padarėm! — pasergėjo Tumas;
Vienok kad Smigeikai pritaręs daugumas
Pradėjo net rankomis ploti,
Visiems pasirodė: šitai milijonai
Lietuvių sukyla, kaip amžių valdonai,
Ir rengias į kovą barzdoti.
XIII
Sušuko: „Lietuviai! Nuo šios valandėlės
Mums era14 kita prasidės!
Tas pirmas lietuviškas laikraštis mūsų,
Kuriam naktimis teks keliauti iš Prūsų,
Tai gerdas aušrinės žvaigždės!
Po Lietuvą mūsų — naktis iki šiolei!
Ir lenkai ją migdė, ir slėgė maskoliai;
Bet usnys ilgai nekeros.
Štai laikraštis eina jos dvasią gaivinti;
Jis neša jai rytą; tai kaip pavadinti
Tą pranašą mūsų aušros?”
Sužiūrę kaip vienas į Rainį draugai,
Jo nuomonės laukė; nemąstęs ilgai,
Tas ėmė tik rankomis ploti,
Ir tarė: „Štai vardas „Aušros” netikėtai,
Gal per įkvėpimą, ištrūko poetai!
Šaunesnio ne kam beieškoti.
Teeina tada, pasislėpę nakčia,
Tebrėkšta tėvynei padange plačia
Tos mūsų „Aušros” spinduliai!
Gal jos neapkęs kas papratęs vėlai
Pramerkti akis, kam šilti patalai,
Bet vargšas ją sveikins meiliai.
Kur gryčios aprūkusios, alkanas būvis,
Ten mušti ikšiol užsiliko liežuvis;
Jų mylistos jo užsigynė:
Gal mes nesulauksime tos atmainos,
Vienok kad išaušus aukštai padienos,
Ir juos prisižadins tėvynė.
XIV
Ir šventas, ir didis! — kaskartą Rainys
Karščiaus užsidegdams kalbėjo —
Mums teko pravesti pirmuosius takus;
Sutiksime priešų; bus kelias sunkus;
Be to nieks kovos nelaimėjo.
Bet ką mums ar vargas, ar audros verpetai!
Mes žinom, jog mūsų — ateinančiai metai!
Į darbą! O Dievas padės.
Pavasaris aušta! Jo žingsniai pirmieji —
Palaiminti žingsniai! Laikai tolimieji
To rytmečio mums pavydės.
Į darbą! Į darbą, kam dega krūtinė!
Apleisto dirvono vaga pirmutinė —
Sunkiausia, bet kiek ten sapnų!
Ir mūsų tėvynei, tiek amžių vaitojus15,
Ar žinom, ką auštantis žada rytojus?...
Tik reikia darbų, milžinų.
Smigeika! Buvai apsukrus visados:
Tarp sąlygų mūsų sunkios valandos
Tau Tilžėje „Aušrą” rėdyti!
Ažukalnis klausimą ves darbininkų!
Mums Daugirdas, Tumas atras šalininkų
Po aukštdvarius — gražiąją lytį.
Kas būsime talentą savo užkasę.
Tu, Jakštai, pakelsi tam miegančią dvasią!
Tau slaviai giesmės tepavydžia!
Lietuvių istoriją paėmė Klimas
Ištirti: tai aukštas, gražus pašaukimas;
Parodys mums praeitį didžią.
Daugiaus mokslo vyrų! Galingas jų žodis,
Ką gal Lietuva, svetimtaučiams parodys,
Jos vardą aukštai užrašys!
Į mokslą! Į mokslą su norais giliais!
Jis vardą Lietuvių apdengs spinduliais!
Jis mūsų didvyrių lopšys.
Į mokslą! Į darbą kiekvienas, ką gali!
Iš miego prikelsime mylimą šalį!
Tekaukia sau veltui šiaurys16!”
Čia Juozas nutilo, beržai tik šlamėjo;
Tylėjo visi, bet kad Tumas pradėjo,
Šitaip uždainavo būrys:
Pavasaris eina Karpatų kalnais.
Po Lietuvą — žiema. Nei žodžio, nei rašto
Neleidžia erelis, suspaudęs sparnais.
Petys gi į petį, na, vyrai kas gali,
Sustoję į darbą už mylimą šalį,
Prikelkime Lietuvą mūsų!
*
Štai penketas amžių — naktis be audros!
Gana aimanavus! Prižadinkim viltį
Ir stokim į darbą, nelaukę giedros!
Petys gi į petį ir t.t.
*
Tas baimės vaikų nepažįsta silpnos!
Mums teko per amžius dalis nelaiminga,
Bet niekas nežino rytojaus dienos.
Petys gi į petį ir t.t.
*
Išpančiotos17 tautos gyvuoja plačiai;
Ir Lietuvai lemtas ne kitas likimas,
Ir Lietuvai aušta laisves rytmečiai.
Petys gi į petį ir t.t.
*
Priminkime Vytauto Didžio ribas!
Prižadinkim kalbą, ką proseniai gynė,
Ir vardą, kurs vietą Europoj atras!
Petys gi į petį ir t.t.
*
Palaimintas darbas šalies prigimtos;
Laimingas, kurs, pradedant aušrai tekėti,
Su broliais į darbą, kaip milžinas, stos!
Petys gi į petį ir t.t.
*
O dvasią užspaustum tėvynės jaunos...
Tegul ir tave ateitis tolimoji.
Minėja... kaip išgamą mūsų dienos!
Petys gi į petį, na, vyrai, kas gali,
Sustokim į darbą už mylimą šalį!
Prikelkime Lietuvą mūsų!
- svetys — svečias. [przypis edytorski] ↩
- rytys — rytų vėjas. [przypis edytorski] ↩
- šešimastis — hegzametras. [przypis edytorski] ↩
- liežuvis — čia: kalba. [przypis edytorski] ↩
- Sobieskis — Jonas III Sobieskis (lenk. Jan Sobieski) — Lenkijos didikas ir karvedys, Lenkijos karalius Jonas III ir Lietuvos didysis kunigaikštis Jonas Sobieskis (1674–1696 m.). [przypis edytorski] ↩
- vargamistras (lenk.) — vargonininkas. [przypis edytorski] ↩
- cypė-belangė — kalėjimas. [przypis edytorski] ↩
- pentinas — aštri raginė atauga paukščio (ppr. gaidžio) pastaibyje. [przypis edytorski] ↩
- Tolkiemių klebonas — Kristijonas Donelaitis mirė 1780 m. [przypis autorski] ↩
- talka — čia: kalba, pamokslas. [przypis edytorski] ↩
- alfa-omega — pradžia ir pabaiga. [przypis edytorski] ↩
- įtekmingas — įtakingas. [przypis edytorski] ↩
- gerdas — garsas, žinia. [przypis edytorski] ↩
- era — epocha. [przypis edytorski] ↩
- vaitoti — dejuoti, aimanuoti. [przypis edytorski] ↩
- šiaurys — šiaurės vėjas. [przypis edytorski] ↩
- išpančiotas — išlaisvintas. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.