Penktoji giesmė
I
Tik neina kaip saulė, be skausmo karionės:
Jos mėto ne kartą žaibus!
Užtat gi, kad saulė nušvis ant dangaus,
Nustelbę diegai dar sveikiaus atsigaus,
Jų vaisius palaimintas bus.
Atėnų ir Spartos pagirtini sūnūs,
Atminę garsius pranokėjų galiūnus,
Iš amžino miego pakyla!
Ir veltui Islamas; galybe puikus,
Prieš Graikiją siunčia jančarų1 pulkus,
Štai pančiai nelaisviams jau dyla!
Pabudo ir slavai. Kosovo2 kapai.
Tarytum tėvų užžavėti varpai,
Prabylo ir širdis sukratė:
Nudžiugo Moldava, Morica raudojus,
Srauniaus išsibėgo nuo Alpių Dunojus,
Kad tekančią aušrą užmatė.
Ir vengrui jau raustanti laisvė patiko:
Jis Stepono švento geidauja vainiko
Ant savo karaliaus galvos;
Slovakai, Lužičai ir net Pamarys,
Net suomių granitus aplankęs šiaurys
Už laisvę betrokšta kovos.
Laimėkite jaunos pakylančios šalys!
Už laisvę kariauti padės Visagalis!
Drąsiai už tėvynę į kovą!
Nors spėkos3 gal silpnos, bet stipri dvasia:
Kas eina su meile, su širdžia didžia,
Tam Viešpats bus pats per vadovą.
Karadzič4 Šafarik, Dobrovski5, Deake! 6
Vardai jūsų garsūs per amžius skambės,
Ir sūnūs sūnums, jūsų darbus apsakę,
Didžiuosis ir, sau panorėję garbės,
Į darbą sustos, kaip tėvų milžinai,
Ir žadins kitus, taip kaip jūsų vardai!
II
Per amžius juos žudė vargingi laikai
O pranašai skelbė kapus.
Nuvargę, nupuolę, nustoję vilties,
Suvystyti pančiais tamsiosios nakties,
Kada, o kada atsibus?
Per Lietuvą Nemunas eina platus;
Ne jam atrakinti pančių raktus:
Banguoja skurdus nusiminęs!
Kaip milžinas kelias ir daužos į šonus
Pavasario metais, senovės valdonus
Ir savo jaunystę atminęs.
Užmigo tėvynės bajorai-galiūnai;
Dvasia svetima jiems gaivinasi kūnai;
Tėvų palikimą užmiršo;
Nustoję senobinio būdo, liežuvio.
Viešai užsigynę net vardo lietuvio,
Tėvynę sau kitą išpiršo!...
Jų garsūs prabočiai į Brastį, Parčovą
Keliavo ginkluoti, tarytum į kovą,
Apginti Podolę nuo brolių;
Šiandieną kovoja už Vilniaus lenkystę,
Ar džiaugias, kad kūdikį-sūnų suvystė
Pati iš prekikų8-maskolių!
Neklauskis jaunuomenės jos idealo:
Nuskurdo, sunyko, krūtinės atšalo,
Kaip žemė be šilto lietaus!
O, klaustumei veltui, kame jos tėvynė:
Prabočių didžių, kaip tėvai, užsigynė
Ant vieškelio grysto, plataus.
Jei nori atrasti lietuvį šiandieną,
Ieškok, kur aprūkę šiaudiniai stogai!
Senų padavimų išgirsi ne vieną,
Kurie užsiliko per amžius ilgai;
Vienok ir tenai, kas atėjo į mantą9,
Senelių-tėvų jau kalbos nesupranta.
III
Kam teko sau progą atrasti parankią
Pasprukti nuo globos tėvų,
Tas žino Saksonišką sodną. Alėjos
Ten tamsios. Studentai ir jupų siuvėjos
Sau paskiria ten randez-vous10.
Aplanko jį kartais ir ponai, net ponios,
Šilkais pasirėdžiusios, grakščios, malonios;
Už medų saldesnės jų buzės11.
Kad šneka, tai, rodos, lakštingala gieda;
Širdies jų nepirksi už misingio žiedą;
Teisingai tai šiaurio prancūzės.
Lietuvio, kaip sakoma, būdas, šneka
Per sunkūs; jį lenkės vadina meška.
Lietuviams nuo amžių jos tiko:
Jogaila Jadvygą juk taip pamylėjo,
Kad Algirdo tėviškės išsižadėjo
Ir Vytautui Vilnių paliko.
„Tu, Jakštai, žiūrėk! — besityčiojo Tumas —
Tų lenkių-deivių stebuklingas grakštumas!!
Meilingos, kaip glostomos katės!
Iš Dievo malonės poeta! Rašyti
Gali joms sonetus ir širdį įgyti!...
Laimingas eiliuoti įpratęs”.
Užmanymų pilnas, prie ginčų pripratęs,
Smigeika pradėjo užstoti lietuves:
„Ne kartą jisai apie Palangą matęs,
Kurias tik papuošk, o tau širdį nuves
Kur tinkant: Keistutis Birutą ties mare
Išvydęs, užmiršo Kryžiuočius ir karę”.
IV
Kas juokdami gyrė Smigeikos jautrumą;
Tik Klimui juokai nepatiko:
„Didvyrių vardų bent nekaišiokit — tarė —
Kurie mūsų kraštui taip daugel padarė
Ir atmintį šventą paliko”.
Į Jakštą paskui, kurs dažniausiai tylėjo,
Švelniai atsigręžęs, išrodyt pradėjo
Poezijos pilną gražybę
Laikų, kad Jadvyga, nors ašaros byra,
Apsirenka baisų Jogailą už vyrą,
Tautų pasišventus vienybei.
„Tu, Klimai, tikrai bene iš kunigų! —
Ažukalnis kirto — graudinti mergų
Nei Jakštas gražiau neparašo!
Tik mat trubadurų ir bardų laikai
Pragaišo, o žemės suvargę vaikai
Ne giesmių, bet duonos sau prašo!
Nustokit sapnavę! Poezijos laikas,
Taip pat kaip kvailios teologijos tvaikas12,
Kaip amžių tamsių milžinai,
Sau laiką paskirtą seniai atgyveno;
Dabar sociališki klausimai, peno
Kitoniško ieško šaunai”.
Čia barnės pakilo tikrai ne ant juoko;
Bet maž kas užstojo už Jakštą ir Klimą:
Jie gavo net vardą naktinio apuoko.
Tik Tumas suirzusį susirinkimą
Sutvarkė, užgėręs už gražiąją lytį
Ir Daugirdui liepęs šį tą apsakyti.
V
Pradėjo Kazys — nemačiau dar mergaitės,
Kaip vakar kad teko regėti:
Ne tai kad jau būtų graži iš tiesų,
Bet gracijos pilno stuomens ir kasų
Negalima atsižiūrėti:
Susekęs jos rūmą, dariau trirublinę13
Šveicarui (smulkiausią suteks jie tau žinią,
Tik nesigailėk pinigų).
Jos tėvas esąs nuo Šiaulių ir nemenką
Dvariuką turįs; gyvus pinigus renka
Ir samdo pusšimtą vergų.
Vienok nelaimingas! Gal metų du bus,
Apsirgo vienturtė: ligos įstabus14
Ją būdas džiovinti pradėjo:
Kur buvus, kur ne, tik žiūrėk pianino
Liūdniausias natas užsimiršus mėgino,
Ar sėdus prie lango tylėjo.
Artistų, matyt, jai sapnavosi glorija:
Vis prašės į Varšuvos konservatoriją
Ištirti Šopeną giliaus,
Pakrapštęs sau galvą ir mašną15 pakratęs,
Ją išvežė tėvas į miestą supratęs,
Kad vysti kitaip nepaliaus.
Patsai ant žiemos parvažiavo iš dvaro
Į miestą gyventi; čia turi namus.
Retai kam pavaišint duris atidaro.
Ir pats maž kur eina; gana įdomūs!
Vadinasi Goštautas; mūsų Juozukas
Rainys, kaip suuosčiau, gan tankiai ten sukas”.
VI
Nedaug tau padės tavo jaunas gudrumas;
Kazeli, oi, būk atsargus!
Prikiši patsai, netikėdamas, kuodą:
Rainys sau už nosies užlysti neduoda.
Nepjaustytus turi nagus!“
„Jūs Rainį — atsiliepė Klimas — mažai,
Matau, bepažįstat: ne meilės daržai,
Ne deivės tam vyrui sapnuojas!
Mus paraugęs galva; aukščiaus už mus žiūri;
Jam mokslas terūpi; nors smegenis turi,
Kaip jautis suplukęs darbuojas”.
„Ant margo šio svieto visaip atsitinka:
Ne kartą pasiekia net ir darbininką
Amūrai! — Smigeika prašneko —
Juk, kaip Aleksandras Didysis, nebuvo
Didesnio! O ko taip jaunutis sužuvo?
Per daugel mylėti jam teko!”
„Bet visgi Rainys — ėmė Jakštas kalbėti —
Nepaprastas tipas; poetai jį dėti
Galėtų į dramą, nukalę;
Savyj užsidaręs, kad kartais prašneks,
Tai atydą16 tavo kaip segte prisegs;
Jis slepia nepaprastą galią!
Nuo mūsų jis bėga; nemėgsta jaunimo;
Jam, rodosi, rūpi vien mokslas tiktai;
Bet širdį jis turi: tautų atgimimo
Taip niekas negali atjausti karštai!
Kad užvakar man apie slavus kalbėjo,
Net akys jam degė, ir lūpos drebėjo!”
VII
Kad skirstytis ėmė studentai, nutarę
Vienybėje skinti sau kelią,
Padėti ir šelpti viens kitą, kaip broliai
Netaip kaip kad daugelis elgias ligšiolei,
Šiltesnę sugavę vietelę.
Kad Jakštas ir Klimas, pralenkę kitus,
Ant Krokuvos Priemiesčio samdė ratus,
(Per daug mat namo pasivėlins)
Ant kampo bestovintį Rainį sutiko;
Abudu iš išgąsčio rikte suriko:
Tai buvo tik Rainio šešėlis.
Stovėjo išblyškęs, kaip marmuras baltas;
Tik prakaitas bėgo per veidą jam šaltas;
Draugų iš pradžios nepažino;
Prašnekintas, rodos, ryšiai jam iširo:
Nes ašaros retos kaip pupos pabiro;
Pabudo ir bėgti mėgino.
Bet Jakštas ir Klimas jau jo nepaleido,
Pamatę, kaip dega jam akys iš veido,
Supratę nepaprastą kovą!
Neklausdami skausmo baisaus priežasties
Ir net nežiūrėdemi noro paties,
Parvežę, paguldė į lovą.
Per ištisą naktį akių neuždaręs,
Nei žodžio savo draugams neprataręs,
Gulėjo Rainys kaip be žado;
Tik saulei jau tekant, blakstienos pradėjo
Sulipti, krūtinė ramiaus atilsėjo,
Sapne užmiršimą atrado.
VIII
Kas stojosi Juozui? Ar kitas jisai?
Ar ji taip mažai jį pažino?
Kaip jis, taip ligšiolei jos nieks neužvylė:
Ją vakar kaip vandeniu jis apipylė
Ir juoktis ant karto mėgino.
Mėgino dar juoktis; paskui susipratęs.
Akis pilnas ašarų joje pamatęs,
Lyg, rodos, pratart ką norėjo;
Bet lūpas puikybė, matyt, surakino,
Ar rasit jau širdį savyj užmarino:
Nei žodžio netaręs išėjo.
Ar Juozą dar myli, pati nemokėtų
Dabar atsakyt; bet žaizdų iškentėtų,
Ji žino, užmiršt negalės!
Ji žino, galybės jokios neužteks!
Kas trūko širdyj, to jau nieks nesumegs,
Ir ji, kaip pirmiaus, nemylės.
Išblyškus, per savaitę tankiai raudojo
Nuo tėvo slapčia ir ramumo ieškojo,
Padėjus Šopeną į šalį;
Ieškojo ir rado maldoj’ išrišimą:
Jos skausmas pavirto į tą nuliūdimą.
Kurs juoktis per ašaras gali.
Paėmus Šopeną iš naujo tada,
Noktiurnų akordus iš lengvo užgavo;
Dabar jie neskrydo, kaip dvasios skunda.
Tik opią krūtinę kaip sapnas lingavo;
Jie kalbino tylų širdies nuliūdimą;
Kaip balsimu17 tepė žaizdų atminimą.
IX
Jadvygai neduoda užmigt per naktis?
Tai Goštautas žino geriausiai.
O Rainiui susirgus, kaip jo sveikata?
Malonės su silpnybe su nepaprasta
Per tarną ne kartą pats klausė.
Kad dukterį savo ramesnę išvydo,
Iš džiaugsmo jam veidas tarytum pražydo:
Vienturtę kaip tėvas mylėjo.
Ant parodos jausmo statyt jis nemoka.
Vienok rūpestingos širdies jam ne stoka,
O labas18 dukters jam rūpėjo.
Kad savo Jadvygą išvydo ramesnę,
Jam tartum žvaigždė užtekėjo šviesesnė,
Širdies atrakindama raktą:
Pats Juozą aplankė, užmiršęs didybę;
O jauno ligonio pamatęs silpnybę,
Net jam pabučiavo į kaktą.
„Tikėjaus ne veltui gerutis vaikine! —
Pradėjo iš reto — Kad tavo krūtinė
Juk tėvišką maldą atjaus;
Matau, kaip sunku buvo mano maldos
Jaunam paklausyti; bet pats kitados
Po metų pažvelgsi ramiaus.
Matau tavo širdį, kaip krikštolą, gryną,
Ir vyrišką būdą, kaip matos retai!
Su juo neįbrįsi į svieto purvyną
Ir, duok Dieve, rasit išlėksi aukštai!
O, ačiū, kad mano maldos paklausei:
Mokėsiu už tai atsilygint gausiai”.
X
Juk ką apie jį žmonės sau bemanys:
Vis tiek, kaip pernykštis jam sniegas!
Ko laimė Jadvygos nuo jo reikalavo.
Jis vis tai išpildęs dėl jos paaukavo...
Dabar... galvą lenkia vien miegas.
Užmigti, užmiršti, nors kiek atsilsėti,
Nors valandėlę nejaust, negirdėti.
Net atsikratyti nuo noro!..
Paskui? O, jis žino, ką veltui bekęsti:
Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
Tik oro plačiaus jam, tik oro!..
Čia jam pamažu akyse ėmė temti;
Nuilsus krūtinė dar kartą pasemti
Sau oro plačiaus pamėgino.
Užmigo. Tai kartais Jadvyga sapnavos;
Tai salvai vaidinos, atgimę didžiavos;
Tai Glinskis iš tolo vadino19.
Bet miegas ligonio nebuvo ramus:
Neglostančius, regimai, atminimus
Jaunoji krūtinė beglaudė!
Nes krūpčiojo kartais; įdubę skruostai
Rasojosi prakaitu nepaprastai
Ir degė, kaip uogos, nuraudo.
„Būk tamsta ramus!” — tarė daktaras senas,
Kad Goštautas jo susirūpinęs klausė:
„Nors vyrai tokie taip, kaip alksnis, kurenas,
Bet jo organizmas — tvirtainė drūčiausia.
Duok Dieve! — išeidamas Goštautas sakė —
Nejaugi užgestų, kaip deganti žvakė”?
XI
Kentėjęs ir verkęs, laiku apsiprasi;
Palaiminta laiko gydykla!
Kas daugel mylėjo, tas daugel kentėjo;
Tas, vyru išaugęs, nelinksta nuo vėjo;
Kančia — tai didvyrių mokykla.
Daug gali pakelti ant savo pečių,
Kas nesveria siekių ir norų plačių
Ant kurčio savimeilės20 svaro,
Kas laimės neieško, kaip tas godulys,
Kuriam tiktai savo širdies sopulys,
Skaudėdamas, miegą nuvaro.
Ne savo tik laimės ieškojos Rainys
Šiandieną ramesnis, kaip tas kalinys,
Kursai net prie pančių pripranta;
Aplanko dar retkarčiais jį atminimas.
Bet tai jau ne audros ant marių bloškimas,
Kurs garlaivius skaldo į krantą.
Jam laimė ant žemės, matyt, nežadėta!
Tai norints Jadvyga, taip jo numylėta,
Gal ją bent po metų atras.
Tada ir ant jo gal kitaip pažiūrės;
Nejau tada ašaros jai nebirės,
Kad didžią jo auką supras.
Čia Juozui pačiam nenoroms akyse
Dvi ašaros-perlai, kaip žvaigždės, užšvito;
Ir norints, kaip milžinas, gynės dvasia,
Žaizdų atminimai jam vienas už kito,
Ligšiol neužmigę, vėl grįžo, kankino,
Ir veltui nuo jų apsiginti mėgino.
XII
Juk metė svajojęs sapnus numylėtus,
Dėl laimės ir gėrio Jadvygos!
Bet Goštautą kaip gi geru paminėti?
Kurs savo didybėj jam liepė kentėti.
Kuriam tik „jų mylistos“ lygūs.
Taip priėmė jį aną kartą širdingai;
Bučiavo kaip sūnų; paskui iškalbingai
Kaip tas, kursai myli karštai,
Pradėjo sakyti, jog, kaip nebilys,
Jis, dukteriai vystant, regėt negalįs;
Juk ją turi vieną tiktai!
„Jaunystė nežiūri rytojaus dienos;
Širdies, ne galvos ji beklauso senos!”
Tai buvo jo žodžiai tikri:
„Bet jis, kaipo tėvas, užmiršti negali
Vienturtei apskirti atsakančią dalį,
Kaip leidžia jam turtai geri.
Nors širdį ir būdą aš tamstos aukštai —
Kalbėjo — statau, bet ir pats juk matai,
Ar leisti už tamstos galiu
Vienturtę, kuriai dvarininkų netruks!
Kuri, išsiblaivius, ant tėvo berūgs,
Patekus vargingu keliu.
Kaip tėvas ant tos nesutiksiu skriaudos!”
Ir tartumei priešais baidyklę patikęs,
Net balsą pakėlė: „O ne, niekados
Ant to nesutiksiu”, rūstingai surikęs;
Bet greit, kaip išauklintas21, rimtas žmogus
Saldžiai nusiblaivė, paslėpęs nagus.
XIII
Kaip žmogui, kurį pirmą kartą nutvėrė
Už rankos slapčioj valandoje!
Ko pats gal nedrįso sau prisipažinti
Svajojęs, tai žmonės gerovei apginti
Štai svarsto ant delno iškloję!
Bet Goštautas, kartą prašnekęs, skubėjo
Išberti greičiaus, kas seniai jam gulėjo
Kaip slėgia akmuo ant širdies:
„Neslėpdamas meilės — jam tarė — varai
Jadvygą į kapą, žinodams gerai,
Kad jūsų sapnai — be vilties!
Jei trokšti jos laimės, jei vyras esi,
Duok pats jai suprasti, jog raiščiai visi
Tarp jūsų kaip būtų nebuvę!
Ant karto paverkus, paskui bus dėkinga,
O Goštautas tamstai išpirš ir turtingą
Ir rasit gražesnę lietuvę”.
„Be piršlio apseis — tas atsakė šaltai —
Bet panai Jadvygai jei reikia tiktai,
Aš nepasigailėsiu ir mirti!”
Ir nieko nelaukęs... O, tos valandos!
To vakaro jis neužmirš niekados,
Kad širdžiai jos uždavė kirtį!...
Dabar, kad į praeigą vis tai nuslinko,
Sudaužęs jam širdį, kapais palydėjęs,
Kad Lietuvą sau mylimąją aprinko,
Garsingą ir brangią didžiais pranokėjais,
Prisiekęs prižadint užmigusią šalį,
Dar visgi Jadvygos užmiršti negali!
XIV
Sterblės22 nesėdės ir sapnų nerymos
Be tikslo slapčia kaip tada!
Kam vargti, darbuotis, dabar bent jau žino!
Nors meilę tėvynės jis metais augino,
Bet meilė tai buvo kita.
Jį traukė tada garsus Piastų darbai,
Boleslovo Dniepre sapnavos stulpai,
Sapnams Vernyhoros tikėjo;23
Laisviosios Respublikos seimų liuosybę,
Rubežių24 nuo marių lig marių platybę
Jam Zigmanto varpas minėjo.
Užkloti kapais milžinai Lietuvos
Jam nieko nesakė! Nelenkė galvos
Ant knygų, jų vardą sutikus.
Net gėda pamislyti25: savo liežuvio
Seniai nevartoja, tik vardą lietuvio
Per įprotį sau pasilikęs.
Bet laikas ateina, kad net akyse
Tie patys vardai jau kitokia dvasia
Atliepia į tavo krūtinę!
Tai prašneka kartais apžėlę kapai,
Tai pargales priešų apskelbę varpai,
Tai kartais žvaigždė vakarinė!
Ir Juozui prašvito. Ką veltui bekęsti,
Rymojus be tikslo, sapnus besvajojus,
Jis žino, kam verta gyvatą pašvęsti!
Jis jaučia, ką Lietuvai žada rytojus!
Į darbą tada už prabočių kapus!
Jo darbas ir vargas čia bergždžias nebus!
- jančaras — turkų pėstininkas. [przypis edytorski] ↩
- Kosovo kapai — Nelaiminga kova ant Kosovo laukų buvo XIV amž. paskutinioji, po kurios jau visi Balkanų pusiasalio slavai papuolė į turkų vergiją. [przypis autorski] ↩
- spėkos — jėgos. [przypis edytorski] ↩
- Vuk Stephanovič Karadzič — garsus serbų poeta. [przypis autorski] ↩
- Šafarik ir Dobrovski — garsūs slavų ir ypatingai čekų praeigos tyrėjai. [przypis autorski] ↩
- Pranciškus Deak — garbingiausias kariautojas už vengrų laisvę. [przypis autorski] ↩
- miegta — miega. [przypis edytorski] ↩
- prekikas — prekiautojas, pirklys. [przypis edytorski] ↩
- kas atėjo į mantą — kas tapo turtingas, praturtėjo. [przypis edytorski] ↩
- randez-vous (pranc.) — pasimatymas. [przypis edytorski] ↩
- buzė (lenk.) — veidelis. [przypis edytorski] ↩
- tvaikas — nemalonus kvapas, dvokas, smarvė. [przypis edytorski] ↩
- trirublinė — trijš rublių banknotas. [przypis edytorski] ↩
- įstabus — greitai kitų pamatomas, pastebimas. [przypis edytorski] ↩
- mašna (lenk.) — nedidelis maišelis pinigams ar tabakui dėti. [przypis edytorski] ↩
- atyda — atidumas. [przypis edytorski] ↩
- balsimas — balzamas. [przypis edytorski] ↩
- labas — gerovė. [przypis edytorski] ↩
- vadinti — čia: kviesti. [przypis edytorski] ↩
- savimeilė — egoizmas. [przypis edytorski] ↩
- išauklintas — dab.: išauklėtas. [przypis edytorski] ↩
- sterblė — sijono ar marškinių priekinė apatinė dalis. [przypis edytorski] ↩
- Vernyhoros sapnai — Vernyhoros pranašystės upie Lenkijos Karalystės prisikėlimą. [przypis autorski] ↩
- rubežis — valstybės siena. [przypis edytorski] ↩
- pamislyti (lenk.) — pagalvoti. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.