Ketvirtoji giesmė
I
Tarp baimės greta ir vilties ir drąsos!..
Ant slenksčio gyvatos naujos atsistojus,
dienos susilaukus liuosos,
Kiek gema1 užmanymų! Saulė pati
Kitaip, rodos, šviečia ant tų milžinų:
siaura net pasaulė plati!
Tą išmintį gilią, kur mokslo žinovai
Iš katedrų skaito, ir ką tik nulems...
o, rods, tai ne Kauno vadovai!
Tarytumei gaila! Žmogus čia išvarė
Kliasas ir svajojo! Čia Nemuno srauno”...
„E, urvas!” — Ažukalnis tarė.
Užmanymu pilnas Smigeika sakyti
Pradėjo: „Gal laikraštį reiktų įsteigti,
kad žmones pirmyn pavaryti?”
išlenkime stiklą! — čia Tumas sušuko, —
„Apleisme našlaites dėl mokslo dievaitės:
oi, teks pasigest joms Kaziuko!”
Per petį žiūrėdamas, Daugirdo klausė:
„Ei ką, balandėli Kaziuk, bedumoji?
ar vėl gal kokioji gražiausia?..“
Tik šaipės. Rainys prakalbėjo tada:
„Jau skirstytis laikas! Į kelią ryte!..
gal teks susitikti kada”.
II
Direktoriaus seno drausmės pribijoję, —
Šiandieną jau vyrai!.. Drąsiausi takai
svajojas jaunoj jų galvoje!
Aplieję krūvelėj gražioj atestatus,
Ryto po šalis išsiskirstę visas,
kur veda užmanymai platūs,
Sulinkę ant tako siauručio po metų?
Ar vardas kieno, nenuskendęs, išliks
kaip valtis vikri iš verpetų3?..
Ir Kauno pakalnių išminti takeliai!
Ir jūsų, gimnazijos paprastos sienos!
ir jūs, ne per sunkūs vargeliai!
Kelionę pradėt į nežinomą šalį!
Rainys pas tėvus iš važiuoja ryto,
bet ko betikėtis ten gali?
III
Išpintos žemčiūgų vainikais margai!
Šalis, kur užaugau! Kur atmintys visos
graudingos, kaip mūsų vargai!
O beržas našlaitis nuleidęs šakas,
Kad švinta rytai ir išblykšta naktis,
jai beria sidabro rasas.
Bet veltui šakas garbiniais apdabins4:
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrį:
vien Nemunas ją apkabins.
Sau meilės už kalnų, už girių tamsių;
Bet meilę ir širdį atranda ne visos,
nes bėga lietuviai nuo jų.
Ten skursta lietuviai nuvargę kelius.
Kur Varšuvos miestas, Maskva tolimoji,
ten spaudžia juos mokslais giliais.
Sau rūtomis pina geltąsias kasas;
Kad pradalges5 grėbia, graudžiai uždainuoja,
bet širdį jų kas besupras?
Kaip Nemuno mielo blaivioji vilnis!
Joms pritaria balsas nuo Kuršo ir Prūsų;
jų klausos nutilus naktis.
Ir pina Dubysos pakrančius margai,
Taip žydi Lietuvės, bet liūdnai dainuoja,
nes spaudžia jų šalį vargai.
IV
Kaip spindančioš rasos — akių spinduliai!
Ar kam taip ir širdis pravirkdint pavyktų,
kaip jai, kad užgieda graudžiai!
Ir dainas ringuoja mergaičių pulkai;
Jų tarpe Onytė pirmobalsį veda,
ir skamba nuo dainų laukai.
*
Ne tiek grėbia, kiek dūmoja:
Turi brolį tą tik vieną,
Ir tas vienas joms išjoja.
Kur tėvų tėvai nebuvo;
Metas ten ištverti gali,
Daug jaunujų ten pražuvo.
Kam tau balsas taip verksmingas?
Oi, sesutė, ko vaitoji?
Ar jau skausmas taip širdingas?
Kokias dovanas paliksi?
Margas svietas tolimasis:
Ar ten laimę besutiksi?
Ar sunkių vargų pritirsiu,
Bet gi dovanas paliksiu
Ir į tris dalis paskirsiu,
O antrai šilkų skarelį;
Šiai trečiai, ką liūdnai gieda,
Gilų ašarų upelį.
V
Vien skubina ritintį džiūstantį šieną;
Kodėl? Vakarų debesis neužkilo,
kad giedrą užtemdytų dieną!
Užklausė priėjusi Vanda Juškytė.
„Ar gaila, kad saulė įspindus giedroja?
kad džiūsta žvangučiai pavytę?”
Atsakė Onytė: „Ar beržui šakas
Nuleisti!.. Taip širdžiai sunku nedainuoti,
o jausmo kas pradžią suras?”
Jie tirpsta tada kaip ant saulės ledai!
Kas gali nors verkti, tam ašaros bus
kaip balsimo brangūs žiedai!”
„Be reikalo — tarė ant galo — panytė
Taip kalba, lyg rodos tikrai nusiminus,
o vargo sunkaus nepažinus.
Mums kepina galvas! Ir rankos pūslėtos!
Todėl, kaip tai pievai, ir veidas pavyto,
ir dainos iš skausmo pradėtos!”
VI
„O brolis ar dar nepagrįžo viešėti?
Dabar išsipildys valia jo karščiausia:
sutoną galės bedėvėti!”
Prašneko Onytė ligšiol nedrąsi:
„Nereiktų tikrai! Ne be tamstos kalčios
tas viskas!... Taip sako visi.
Štai rausta. Tikrai nelaimingas ir brolis:
Juk tie, ką dabar jam apsupo galvutę,
išjuokę, paskui atsitolins“.
Priėjęs — Tikėjomės: Juozas mums skylę
Užlopys. Duonelės ikšiol dar užteko
šiaip taip, bet štai brolis užvylė6!
Mums brolio! Juk skriaudą nemažą darai!
Taip sunkūs laikai! Ir šeimyną pabringo,
o čia dar namai pragarai!
Nabašninkas mūsų tėtušis nuo ponų!
Kad tamsta begarbins davatkos-skelbėjos,
ar bus tai klausytis malonu?”
VII
Stebėjos ir savo ausims netikėjo!
Jai veidas tai raudo, tai blyško rūsčiai,
nors nieko suprast negalėjo.
Su Juozu. Bet kas? Ko jie nori nuo jos?
Pats būdas kalbos jai skaudžiai nepatiko:
juk ji ne mergaitė vejos!
Kad Rainio nabašninką tėvas sodino
Į stalą, tai jiems mat išaugo, aure!
ragai!... ir ribos nebežino?
Ir ko susiraukę? — užklausė šaltai —
Ar negut gal vištgaidys ant šąšlavos7
prieš lietų pragydo keistai?”
Namo atsisuko. „Nepyk taip, panyte!
Mums skausmas, ne apmaudas lūpas atdaro!”
ją šnekint mėgino Onytė.
Nelengvas tai žingsnis — tarnystė Bažnyčios!
Man rūpi, kad viltyse neapsiriktų:
juk žmonės paskui besityčios!”
Nežūsme, jei Dievas tik gyvus laikys;
O tamstos dvare laukia mūsų vaikinas
ir sielvartas pats apsakys!”
VIII
Lauryno, bet viską suprasti pradėjo;
Rūstybė, kaip upė, palengva nuseko,
širdyj vien tik juoktis norėjo.
Dėl jos tai? Ir ji nepasergėjo to?
Jo būdas slaptus mat jam lūpas rakina!
reikės jį prašnekint rytoj.
Ilgai pasislėpę, ant galo prašneks?
Ne taip, kaip Mankauskiui, kurs girias nubodžiai
ne kartą: „Jam Vandos užteks!”
Juk ji ne kaimietė, jis pats tur suprasti;
Bet jo paklausyti šnekos kai kada —
tai auksą, tarytum, atkasti!”
Ji mainos, kaip margos padangės nuo vėjo;
Bet neina paveju: ir tą pamylės,
kurio užkariauti nespėjo.
IX
Be kliūčių ji gęsta dvasia kibirkšties!
Kur lengva mylėti, nereikia kentėti,
ten rankos jinai neišties.
Kas nesliepė riedančių ašarų savo,
Kas savo širdies sopuliais nemarino,
tas meilę sapnuot tesapnavo.
Kaip kūdikis menkas, drebėdams bailiai!
Nevertas! Jis rakto neras nuo širdies,
bet jo neužmuš sopuliai.
Jiems kaulų ant tako gana pamestų!
Laimingi! Jų meilei taip reikia menkai:
nežino jie norų aukštų!
Į kunigus stoti, Juškytei pagailo;
Dabar gi, kad paslaptį visą jo žino,
jai juokas iš gailesčio kvailo.
Ir Juozas patsai juk suprasti tat gali,
Išklausius tada jo širdingos maldos,
nusuks sau juokais ją į šalį.
Pakėlusi jupą, namo beskubėjo;
Aplinkui lig pagirio neužmatyto
šienpjutė pakvipus krutėjo.
X
Baltais dobilėliais išpintas žolynas;
Aplinkui, kur žiūri, po pievas plačiąsias
tarytum sujudęs skruzdynas.
Tarytum, mėgina vis kirsti plačiaus;
Išvydusi mirtį žolė pusgyviai
lyg prašo: „Greičiaus, bent greičiaus!”
Taip pradalgės guldos ant pievos žalios;
Pakritę vainikai gardžiaus sukvepėjo,
rasos pasigeidę gailios.
Mergaitės ir vyrai plačius vežimus;
Paraudusius skruostus jiems prakaitas plauna,
bet veidas sau linksmas, ramus.
Užklausė Barbutė, primindama pleką:
Tikrai gi senovėje vilktakių būta?
Kaip musų senoliai dar šneka”.
Senovės žavėtojai!” smeigdamas šakę
Į kupetį šieno, Petrukas atsakė:
„ir žmones užkeikti mokėję.
Net visą vestuvių būk susirinkimą!...
Ant galo ir žmonės net mūsų laikais
juk gauna žvėrių pagimimą!“
Šnekėjo Barbutė — Iš proto išvaro,
Kaip Šatrijos raganos širdį išėda
ir žmogų paguldo ant maro”.
Dailiai gi vežimą, bemokanti minti
Barbutė! Iš tikro tekėti jau gali!
ir laikas Barbora vadinti!”
XI
Pro šalį prašnekant meiliai neapleido.
Nežino, kodėl. Bet jai linksma šiandieną:
net šypsosi akys iš veido.
*
Sulinkęs į žemę, tarytumei, lūžta;
Išbaltintas sienas iš tolo matai
lyg vištą, apžergusią gūžtą8.
Du topeliai; langus lig pusės užgožė
Akacijų, krūmai; jų tarpus pamėgo
serbentas ir raustanti rožė.
Į kambarį savo patekti slapčia,
Švariaus pasipuošti: šiandieną reikėjo
juk jai pasirodyt gražia.
Į galvą atėjo, kad Juozui patiktų;
Bent kartą jai noris jau gal paskutinį
jam įspūdį gražų palikti.
Mieliausiąją savo globėją-panelę
Ir lojimu jos pasitikti įpratę,
nudžiugę, užbėgo jai kelią.
Kad šunys „vamt, vamt” ant saviškių sulojo;
Pro langą galinį lyg kas subildėjo:
tur būti Mankauskis atjojo.
Vienok jau nuo priešpiečių apsirėdyti
Papratus: „Tu, tėvai, bėk, tarė, sutikti;
aš šoksiu bent apsiklastyti”.
XII
Atsiliepė tėvas — Kame gi buvai?
Pas mus ponas Juozas, kaip suvis, įkrito,
o tu lyg kad tyčia žuvai!
Įpuolė; lyg vandeniu karštu aplietas:
Tiktai atsisveikinti, sakos, atėjęs!...
žinai jį: kaip titnagas kietas!...
Su ja atsisveikink!... Jam tik apsiniaukė
Išvargintas veidas; paskui lyg nubalo!...
kodėl jis tavęs nepalaukė?
Štai šįmet gimnaziją pabaigė jis...
Bet rasit tu viską geriausiai žinai?” —
čia pažvelgė jai į akis.
„Na, žinoma — tarė — turbūt įsitraukė
Į kunigo kailį!”. Širdyje gi klausė:
„kodėl gi tai jos nepalaukė?”
Mokintis į Varšuvą! — ėmė sakyti
Juška — Nors pritrūkti ir plutos9 sausos
gal teksią!... Bet ką bedaryti!
į kunigus eiti šiandieną negali...
Per vasarą uždarbį gauti ketinąs,
kur nors išvažiavęs į šalį.
(Žinai, ir pas mus nedaug jų visai)
Vienok atsisakė: nebijąs vargų;
galįs užsidirbti patsai.
Prie mokslo beit kiek lig rudens prižiūrėti:
Tas mokslo jaunuomenei užrašus daro,
ir Juozui galės jis padėti”.
- gema — čia: gimsta. [przypis edytorski] ↩
- išpultų (lenk.) — tektų. [przypis edytorski] ↩
- verpetas — smarkaus vandens, vėjo, ugnies ar jų pagautų daiktų sukimasis ratu, sukūrys. [przypis edytorski] ↩
- apdabinti — papuošti. [przypis edytorski] ↩
- pradalgės — dalgiu ar mašina vienu kartu supjautas šienas ar javai. [przypis edytorski] ↩
- užvilti — nuvilti. [przypis edytorski] ↩
- sąšlava — koks šlamštas, šiukšlė. [przypis edytorski] ↩
- gūžta — vieta, kur paukštis deda kiaušinius ar peri, lizdas. [przypis edytorski] ↩
- pluta — kietasis, apkepęs duonos paviršius. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.