Loreva
Loreva

Rozdział 5 z 11

Trečioji giesmė

I

Pabudo iš miego nuraudę rytai. 
Pakilo saulutė, bet dar neaukštai; 
Dar braukia rasas nuo kasų; 
O rasos, kaip perlai, ant lapų sužibo, 
Vainikų galvelės prie žemės nudribo 
Ir spindi, kaip šimtas varsų.  
Pasveikino rytą budrus viturys. 
Kas kartą išveizdi aiškinus pagirys1; 
O saulė vis lipa aukščiaus. 
Keli spinduliai net ir langą užgavo, 
Per medžių šakas nedrąsiai sužaibavo 
Ir žiūri į vidų skaisčiaus. 
Bet veltui bežiūri skaisčiaus spinduliai: 
Dar Juozas ir Jonas tebmiega giliai; 
Net Ruzė Glinskiutė pikta: 
Seniai pasirėdė gražiais perkeliniais, 
Žiedais užsimaustė šviesiai misinginiais, 
Ant galo atauš arbata.  
Ar žadinti, Glinskienė jau nebežino; 
Du kartus sukosyti, rods, pamėgino, 
Bet jų nepaleidžia miegai. 
Lyg, rodos, ir gaila jų sapną baidyti: 
Jau išnaktos buvo, o šviesą matyti 
Pas juos buvo vakar ilgai. 
Tikrai, apie ką taip ilgai jie kalbėjos, 
Žinoti Ruzytei labai jau norėjos, 
Bet kas tenai juos besupras? 
Tik, rodosi, brolis kalbėjo už du, 
O Juozas iš reto: „Aš noriu, žadu; 
Bet kaip? Jei bent Dievas išras”... 

II

„Na, vyrai!” — Atsiliepė Glinskis storai — 
Taip miegant juk gal užsivesti perai! 
Iš miego nei mano žmona 
Neišsuka sviesto, o juk indaroką2 
Aukštai pasiraičiusi, suktis moka. 
Gana bekirmyti, gana!” 
Užgėdinti vyrai iš lovų kuliais 
Išvirto, o saulė skaisčiais spinduliais 
Tiesiog į akis jiems žiūrėjo. 
„Ir mano jau boboms belaukt nusibodo; 
Važiuot į bažnyčią jau laikas išrodo: 
Nemaž ten žmonių nubildėjo 
Šiandieną, vyručiai, vaikų Atvilkys;3 
O jūs besivartot, kaip lauže lokys!“ 
Vis Glinskis jiems varė nuo galo: 
„Už Kauną atlupote skolą šiandieną: 
Gal vakaruot teko ten naktį ne vieną; 
Bet marš, nusiprausę, prie stalo!” 
„Kalbi nežinodamas, — tarė pati4 — 
Paklausk, kada prigulė vakar? Kiti 
Seniai jau miegojo saldžiai. 
Bepumpi, kaip ubagas pupų sau puodą 
Pabėrus: užmigt ne tik mokslas neduoda: 
Pasiekia visur rūpesčiai”. 
„Kas žmoniškai šneka, iš karto suprasi! 
Pačios, pasivožęs po puodu, nerasi... 
Tokios kaip manoji sena! 
Kokie rūpesčiai tiems beūsiams tikrai? 
Nevaišino Aukštadvario ponas gerai? 
Ar apdavė kuo mergina?” 
Čia pažvelgė Ruzė į Juozą slapčia. 
Tas gėrė arbatą, esąs kaip ne čia: 
Tylėjo, kaip žemę pardavęs! 
Lyg dilktelė Ruzei kas širdį kiaurai: 
Nejau būtų Juozas jai šiąnakt tikrai 
Be reikalo prisisapnavęs? 

III

Bildėjo ir rūko nuo ryto keliai. 
Kieno kiek įmanomi buvo arkliai, 
Tas porą pavalkais užkinkė; 
Pėsčiųjų, kaip gulbių, devyni pulkai; 
(Nuo jų apdarų marguliavo takai) 
Žingsniavo, būriais susirinkę.  
Ant vyrų daugiausiai sermėgos milinės; 
Mergaičių gi jupos margai čerkasinės5, 
O rūtos dabina kasas. 
Į Užventį plaukė! Ant kalno kapai, 
Ir bonės6 raudonos, ir graudūs varpai 
Dievotes7 suprašė visas. 
Pratėgminės dvarponių minkštos karietos 
Ikšioliai netrinksi: bažnyčioje vietos 
Už auksiną vis atsiras: 
Sulėkusiems ponams pusiau tik sumos 
Vis švaicorius vietą lazda iškamos, 
Daužydams sermėgiams kupras. 
Ne ko ir Šokaičiams iš anksto skubėti; 
Ar negut paskui kad piktai beminėti 
Tą vyskupą mūsų Valančių, 
Kurs, būk tik valstiečių žiūrėdams naudos, 
Prisakė į vietą paliokų8 maldos 
Lietuviškai vesti ražančių. 
Lietuvišką maldą supranta visi: 
Ir dvarponis drūtas ir vargšai basi. 
Bajoras vienok sugaravęs 
Berūgsta: bažnyčia per tą užvedimą 
Jo griaunanti šventą tėvų palikimą, 
Kurs polską liežuvį9 jam davęs.  

IV

Jei Dievui tik lūpų užtenka garbės, 
Žemaičiai kaip žvaigždės danguj žibės, 
Jų balsas padanges aplėks: 
Ar gieda ražančių, ar šventą Antaną; 
Ar valandas apie Švenčiausiąją Paną,  
Jų nieks, iš tiesų, neužrėks. 
Bet maldai ir širdį jie turi nešaltą; 
Ledais tik paviršių laiko apkaltą; 
Ji tirpsta per „Šventas Dieve!” 
Ji tirpsta ir Vilniuj tarp Vartų Ašmens10, 
Šventoj Kalvarijoj ir kur ant akmens 
Panelė graudi Šidlave. 
Bet visą širdies jų suprasti jautrumą 
Tada tik, kad „Pulkim ant kelių” per sumą 
Užtraukia Bažnyčia visa! 
Kad dreba net sienos nuo balso ir griausmo. 
O griešninkams ašaros veržias iš skausmo 
Ir krinta, kaip Dievo rasa. 
Taip jausti ir melstis tik tie vien tegali, 
Kuriems nuo senovės nelepintą šalį 
Beglostė vargai ir vargai! 
Ir žudė kryžiuočiai, ir baudžiavos spaudė, 
Ir kraujo, ir ašarų upės bemaudė, 
Ir kalė žabangus draugai! 

V

Tą giesmę, Strazdelio ne kaip išgalvotą. 
Tą „Pulkim ant kelių” tiek kartų giedotą 
Rainys iš pat mažo girdėjo! 
Šiandieną vienok taip kita jam išrodė: 
Kiekvienas jos posmas jam širdį lyg skrodė, 
Ir ašara akyse žibėjo. 
Štai žmonės-pavargeliai meldžia malonės! 
Ir jam iš krūtinės nors n’eina dejonės, 
Bet kelias ne rožėmis klojas. 
Dar užvakar buvo gražaus pašaukimo 
Jam kelias taip aiškus; dabar apšvietimo 
Maldauja, ant kryžkelio stojos. 
Ne tai kad tikrai nežinotų, kur žengti; 
Bet skaudančią širdį nelengva palenkti: 
Gali tik ją laužti, kaip plieną! 
Kad norints bent protas jau aiškiai prašnektų! 
Dar Juozui šiandieną jo balso užtektų! 
O, rodos, užtektų šiandieną!  
Ir Viešpats išklausė jo švento meldimo; 
Štai Juozui pagailo gražaus pašaukimo: 
Suaugo su juo nuo mažens! 
Net apjuoką kartais už jį iškentėjęs. 
Ar gal jį bemėtyt, kaip pagirio vėjas 
Kad blaško lapus ant rudens? 

VI

Kad „Pulkim ant kelių” nustojo beužti, 
Ir „Gloria” dūdos jau paėmė pūsti. 
Pakėlė ir Juozas akis. 
Praslinko šalia tada Goštautai dvieji: 
Tai buvo Jadvyga su broliu Motiejum, 
Bet ją tiktai matė užvis! 
Kas stojosi Juozui tadą, pats nežino; 
Tik veltui jau melstis nekartą mėgino; 
Jo mintys vis klydo ir mišo. 
Tai, rodės, iš jo besityčios Juška! 
Tai širdį lyg dilgė erškėčių šaka! 
Tai, rodės, kas pančiais surišo! 
O kartas nuo karto vis grįžo mintis, 
Kaip ta paslapti11 pelenuos kibirkštis, 
Kad, vėjui papūtus, atgija: 
Jadvyga... Ji čia! Bet nuliūdus jinai! 
Ar jau, angelėli, ir tu pažinai 
Skaudžiausią širdies kalaviją?  
Dar pažvelgė kartą... Jau viską užmiršo! 
Ir jausmas vienintelis paėmė viršų: 
Nebuvo tai meilė! Oi, ne! 
Tai buvo tas broliškas gailesčio jausmas, 
Kuriam mylimosios daugiaus sopa skausmas, 
Kaip savo, užslėptas dugne! 

VII

Suma jau pasibaigė. Vienas už kito 
Bajorai pro žmones laukan išsirito; 
Poroms klebonijon betraukė. 
Vikarijus šaukė pamokslą griaudingą; 
Sutrynė nevieną širdelę jausmingą!... 
Bet ponai pamokslų nelaukia. 
Nors Juozas bažnyčios apleist neskubėjo, 
Vienok iš pamokslo nedaug ką girdėjo: 
Kitur jo beskraido mintis 
Jis žino: dabar pas kleboną pilnai 
Svečių susirinko, turbūt ir jinai!... 
Ten traukte jį traukia širdis. 
Seniuką kleboną aplanko visi: 
Godoja12 jį ponai ir vargšai basi; 
Visiems atdari jo namai. 
Pas jį ir ant sūdo vis eina kas dieną; 
Kaip tėvas skaudžiai jis apšaukia ne vieną. 
Bet vėl atsileidžia ūmai13. 
Šiandieną svečių nemažai susirinko; 
Pirmiemsiems vežėjai štai arklius bekinko. 
Asesorius kunigus skaito: 
Atvykti be bilielo jiems nevalia!... 
Bet gerą urėdą14 prieisi šalia, 
Jei jis nuo degtinės apkaito. 

VIII

„Per daug dievobaimingas tamsta esi!” 
Atsiliepė Ruze. — Štai laukiam visi 
Mes tamstos seniai... net prailgo!” 
„Norėjau — atsakė Rainys — paklausyti, 
Kaip sakos pamokslas; juk rasit sakyti 
Pačiam prisieis neužilgo”. 
Jadvyga į Juozą čia taip pažiūrėjo. 
Kad tas net prisiekti širdyj panorėjo 
Daugiaus nesijuokti niekados. 
Motiejus, kurs apžado tokio nedarė, 
Bemaž kone verkti Ruzytę privarė 
Užtai, kad nežiūr ta mados: 
„Dabar mat panelės kitoniškai klastos. 
Ir uodegas išpučia kaimiškos prastos... 
Ne rožės iš dangiško daržo!” — 
„Iš Dievo malonės! — Glinskytė stebėjos — 
Tai ar apsileisti!... Kaip sodžių verpėjos, 
Kurios net stuomens nesuvaržo!”. 
„Na, gražios merginos! Gana jaunikaičius 
Iš kelio klaidinti! Seniai į Sokaičius 
Žiūrėdami žvengia arkliai!” 
Namo juos beragindams Glinskis sušuko: 
Skilvys mat išalkęs jam grobus susuko 
Po pilvą net kurkia pypliai. 
Nors davė klebonas stiklelį išmesti, 
Per tai tik gavai įkiriaus pasigesti 
Žalibarščių15 ir lašinių! 
„Gana jau besoti!” — Jį Glinskienė mokė, — 
Nors kartą bent liaukis su pasaka tokia! 
Net gėda kaimiečių-žmonių”. 

IX

Nors Ruzei Motiejus gana įkyrėjo. 
Vienok kad į kelią jai ruoštis padėjo, 
Pritūpčiodams dar mandagiai, 
Mergaitei širdelė minkšta atsileido, 
Skruostai net užkaito ant apskrito veido 
Ir akys nušvito smagiai. 
Užmiršo tada, kas jai šiąnakt sapnavos; 
Ir taip su Motiejum meiliai šnekučiavos, 
Kad rodės ir tam nusibos. 
Jadvygai ir Juozui vieniems pasilikus, 
Akims jų netyčia bailiai susitikus, 
Ant karto16 pritruko kalbos. 
Pritruko ant karto kalbos ir drąsos! 
Taip merkias ant karto žmogus nuo šviesos, 
Kad trykšta tiesiog spinduliai; 
Bet akys daugiaus, nekaip žodžiai, atdengia: 
Giliaus jos į širdį nedrąsią nužengia. 
Nekaip iškalbingi piršliai.  
Jadvyga ir Juozas nedaug sau pasakė: 
Bet širdys gana sutartingai jiems plakė 
Ir veltui drovėjos aikštės: 
Abudu suprato kiaurai širdimi, 
Jog sau nebebus niekados svetimi, 
Ar džiaugsis kada ar kentės. 
„Mus tamsta per vasarą dar aplankysi? — 
Užklausė Jadvyga — juk gal atsiminsi 
Našlaičių ir savo draugų?”  
„Vargiai begalėsiu — atsakė Rainys — 
Per puikūs čia rūmai, o aš vargdienys! 
Man lemtas vien kelias vargų!” 

X

Atsakymas dūrė Jadvygai į širdį: 
Nuo Juozo šiandieną tą patį ji girdi, 
Ką vakar nuo tėvo girdėjo; 
Nejaugi Motiejaus tai neatsargus 
Liežuvis čia būtų prikišęs nagus? 
Tikėkis ko gero nuo vėjo!  
O, kiekgi tai kartų kančia ir juokai 
Greta sau bendrauja ir rišas paikai! 
Ir veltui ieškotum pradžios: 
Taip buvo per amžius! Taip buvo ir bus. 
Ant sau prieštaravimų svietas gabus; 
Ant paiko čia nėra valdžios! 
Bet ne! Rodos brolis tėčiau ją užtartų: 
Net tėvui pačiam jis išdrįsta tiek kartų 
Užginčyt, n’apkęsdams skriaudos; 
Nors nėra tarp brolio ir jos atvirumo, 
Nors juokias nekart iš sesutės jautrumo, 
Bet jos nenuskriaus niekados.  
Tos abejos mintys Jadvygą kankino 
Per ištisą kelią, ir veltui mėgino 
Į brolį linksmiau ji prašnekti; 
Šneka nesirišo: nelengva kalbėti! 
Per prievartą širdžiai nelengva tikėti! 
Nelengva, kas plyšo, susegti! 
Nebuvo taip pat ir Motiejus šnekus. 
Gal baltas tam murksantis oras sunkus? 
Nes debesys dangų aptraukė: 
Nekrinta iš aukšto ikšiolei lašai, 
Bet debesys juodos praskydo palšai 
Ir vien tik griaustinio belaukė.  
Nušvito žaibais pagirys vakarinis; 
Sugriovė šių metų pirmasis griaustinis, . 
Ir griauna, ir greit nenustos. 
Pabiro lašai vis kaskart didesni; 
Ir štai jau upeliai šimtais tekini 
Į prieglobstį bėga Ventos. 

XI

Laimingas, kursai apsiverkti dar gali: 
Aplengvins jam ašaros skausmo nors dalį! 
Laimingas, kam ašaros krinta! 
Taip debesys murgso ant palšo dangaus; 
Bet iš po lietaus, su perkūnais staigaus, 
Dangtis lyg kad veidas nušvinta.  
Laimingas tasai, kurs tarp žemės vargų 
Sau draugą sutiko iš šimto draugų 
Ir gali jam širdį atverti! 
Laimingas! Lengviaus jam kentėti tada! 
Taip vieno našta, ant dvieju užmesta, 
Negal taip pečių benusverti! 
Bet Juozas Rainys nuo mažens niekados 
Nei skųstis, nei ašarom’s savo skundos, 
Kaip vaško, tirpyt nemegino: 
Kaip ežero stiklas — jo veidas ramus! 
Kaip užtvenktą upę, karčiausius skausmus 
Jis savo širdyj užrakino!  
Prieš vieną tik Glinskį, tą draugą širdies. 
Jisai neturėjo ikšiol paslapties; 
Šiandieną ir tas neišklaus, 
Kas Juozo širdyj? Tik kad viskas sumigs,  
Tik vienos nemiegančios žvaigždės paliks 
Klausytis jo skausmo gilaus. 
„Kame mano brangūs jaunystės sapnai? 
Kame tie padangėmis skrydę sparnai? 
Kur aukštas, gražus pašaukimas? 
Kaip šalčio užgauti pavyto žiedai! 
Lyg debesys tamsios užtraukė juodai! 
Beliko tiktai atminimas!” 
„Tik vien atminimas!... Ir tas nepaliaus 
Kaip sąžinė griaužti! Kur žengti toliaus, 
Kas man beparodys, oi, kas? 
Kaip silpnas keleivis ant kryžkelio stojąs! 
Kaip, kruša javus bekapojant artojas, 
Taip aš benuleidžiu rankas”. 
„Kame mano galia, kuriai įtikėjau? 
Kaip milžinas žengti par audrą žadėjau 
Ir vargti dėl gero kitų!... 
Silpnos moteriškės akių spinduliai 
Užšvitę įsmigo į širdį giliai... 
Ir tiek po visų apžadų!” 
„Matušė brangiausia! Kaip graudūs varpai 
Tau bus ta žinia! Kad man lopšį supai, 
Nemigus per kiauras naktis, 
Kad leidai į mokslą paskui ant skolos,  
Ne tos betikėjais sulaukt valandos! 
Linksmesnė tau švietė viltis!” 
„Bet argi jau viskas kaip sapnas išnyko? 
Nejau ant švenčiausio, brangaus man dalyko 
Paženklint kryželį palieka? 
Ir vis, ko taip troškau, dienas beskaičiau... 
Kur mano vienintelį tikslą mačiau... 
Tai viskas pavirstų į nieką?” 
„Bet ką? Ar aš nendrė, belankstoma vėjo? 
Ar veltui draugai visados man tikėjo? 
Ir milžinu tankiai vadino? 
Silpnos moteriškės akies spinduliai!... 
Svajonės tuščios svetimi sopuliai!... 
Ir viską ant karto naikina?” 
„Nekrūpčiočiau, regis, nuo griausmo, žaibų 
Nei audros kaukimo, žmonių nelabų, 
Nei priešų nuožmiausios gaujos! 
Kaip milžinas stočiau į atvirą kovą, 
Aprinkdamas Viešpatį sau už vadovą! 
Bet jos... O, taip gaila man jos!” 
„Tai angelas, rodos, iš apskričio kito, 
Kurs veidu aušros netikėtai užšvito 
Ir naują man praneša šalį. 
Kas jausmų gilybė! Kiek veide skundos!... 
„O ne! Dėl manęs ji kentėt niekados... 
Kentėt dėl manęs ji negali!” 

*

Ir kas do naktis! Kaip žvaigžgėta, graži! 
Užmigo ir paukščiai, ir žmonės visi; 
Tik mėnuo per dangų riedėjo: 
Tik angelas, įmigio pasiuntinys, 
Per sodžius beskrydo! Tik vienas Rainys 
Akių iki šiol nesudėjo!  
  1. pagirys — girios pakraštys [przypis edytorski] ↩
  2. indarokas (lenk.) — išeiginis sijonas. [przypis edytorski] ↩
  3. Atvilkys — Kitur sakoma: Pravadų diena. Senovės bažnyčioje tą dieną apsikrikštiję nusivilkdavo baltą rūbą; iš to: Atvilkys. [przypis autorski] ↩
  4. pati — žmona. [przypis edytorski] ↩
  5. čerkasinės — pasiūtos iš čerkaso (naiminio audeklo). [przypis edytorski] ↩
  6. bonė — iš šiaudų pintas kubilas. [przypis edytorski] ↩
  7. dievotė — itin pavaldi moteris. [przypis edytorski] ↩
  8. paliokas (sl.) — lenkas. [przypis edytorski] ↩
  9. polską liežuvį — lenkų kalbą. [przypis edytorski] ↩
  10. Vartai Ašmens — dabar: Aušros Vartai. [przypis edytorski] ↩
  11. paslapti — paslaptinga. [przypis edytorski] ↩
  12. godoti — gerbti. [przypis edytorski] ↩
  13. ūmai — greitai. [przypis edytorski] ↩
  14. urėdas (brus.) — dvaro ūkio tvarkytojas. [przypis edytorski] ↩
  15. žalibarščiai — šaltibarščiai. [przypis edytorski] ↩
  16. antkarto (lenk.) — tuo pat metu, iš karto. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja

Domena publiczna · Maironis

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: base-text

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: CC-BY-2.0

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: cover

Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: LAL-1.3

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: editorial

Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.

Przypis