Antroji giesmė
I
Pabudo užmigę gamtos veikalai;
Ir prašė nuo Viešpaties apdaro kito
Bailiai iš po sniego išlindę šilai.
Numetus ledus, nusidžiugus Venta,
Bučiuodama krantą, banguoja, putojas;
Ją sveikina pempės1 giesmė paprasta
Ir žagrę išėjęs mėginti artojas.
Prasijuokė saulė skaisčiais spinduliais;
Vaikai vienmarškiniai palangėmis šildos;
Dabinasi girios drabužiais žaliais;
Ir žiedas ant kalno iš pumpuro gvildos.
Velykos! Velykos!.. Kas jūsų nelaukė,
Kaip vaikas margai išrašyto kiaušinio!
Taip jūsų šį metą eilė nusitraukė!
Norėjot atvykti be rūbo žieminio.
Bet štai ir sulaukėm! Giesmė velykinė,
Išbėgo į tolimą dangų šauniai;
Užkaito iš džiaugsmo atšalus krūtinė,
Ir laimės ilgėjos nubudę sapnai.
Bet laimę sutiksi ant žemės retai;
Ji taip kaip pavasario šypsos saulutė
Tai meile nušvinta, tai žiūri šaliai,
Net drebi vainikai, ją rūsčią pajutę.
II
Išbaltintos sienos, rausvi kaminai,
Į kelią alėjos! Šermukšnių kerus
Net vieškeliui puošti nešioja tarnai.
Aplinkui, kur žiūri, net miela žiūrėti:
Šeimyna, kaip skruzdėlės, kruta, darbuojas;
Dirvonai užarti, takai nuravėti,
O sodnas liepais šimtamečiais didžiuojas.
Tai Goštauto dvaras!.. Pažįsta visi
Jo valdančią ranką, tikrai geležinę!
Nečypdo2 jis žmonių: pas jį nebasi
Ir piemenys, bandą į lauką išginę.
Užtai jo dvare vienas ponas tegali
Galvoti. Klausyti — jo išlygos kietos.
Kiekvienas iš anksto paskirtą tur dalį
Nudirbti, ir tinginiui nėra čia vietos.
III
Nesėdi sau rankų, kaip ponia, sudėjus:
Sodina jurginų kerus su tarnaite,
Pati jiems su grėbliu ežias3 išakėjus.
Jai akys kaip našlėse4 spindinčios rasos.
Šilkais sumazgytos geltonosios kasos,
Meilios kaip pavasario pirmas dvelkimas!..
Bet žiūri iš veido slaptas nuliūdimas.
Ją Goštautas myli kaip tėvas tiktai
Tegali mylėti, bet žodis retai
Karštesnis jam sprūste kada beišsprūdo:
Tiek darbo jis turi!.. Ir tokio jau būdo!
Jos motina širdį, kaip aukso turėjo;
Ji niekam žodelio skaudaus nepasakė;
Ar buvo laiminga? Ar daugel kentėjo?
To niekas nežino; užgeso kaip žvakė!
Su ja tai Jadvyga ilgai vakarais
Galėjo, kaip linksmas paukštytis, čiauškėti;
Jai mirus, žodeliais liuosai5 atvirais
Nebėra prie ko nuo širdies prakalbėti.
IV
Jau baigia kliasas, o lyg vėjus tebgaudo:
Nors raukosi tėvas, jis kaip įsityžo6,
Tai žvirblius ir varnas nuo ryto tebšaudo.
Jadvyga jo širdį ir norus tikrus
Juk žino geriaus už kitus, kaip sesuo:
Nors vėjas, užmanymus turi gerus;
Bet brolio liežuvis pardaugel aštrus.
Su kuo tada žodį prašneksi? Su kuo?...
O saulė taip šviečia! Pavasario oras
Nuo pagirio dvelkia, krūtinę bučiuoja.
Taip giedra ant dūšios! Pažadintas noras
Lyg rodos ko ilgias, lyg meilę sapnuoja.
Bet nėra Jadvygai kadą besapnuoti;
Jauniems jos pečiams rūpestis nepigus:
Drabužį ir maistą šeimynai išduoti
Ir, baigiantis metams, suvesti galus.
O čia ir garnys7 pagiryj suklegeno,
Parnešęs po pažastim kregždę juodmargę:
Reiks pusdienį siųsti, kaip buvo nuo seno,
Nes valgyt norės darbininkai pavargę.
Ant galo nuo darbo nulikus Jadvyga
Įbėgo į salioną8 prie pianino;
Užgauti nors vieną jo skambančią stygą
Kiek laimės ir džiaugsmo, ji viena težino!
V
Vienam pianinui Jadvyga paprato;
Jis vienas ją gali suprasti visai.
Jis vienas, jai rodos, našlystę jos mato;
Kaip skunda į Dangų jo skrenda balsai,
Ir pakelia dvasią, ir širdį sukrato!..
Numirus matušei, bus metai dveji,
Tik jam savo paslaptis paveda ji!
Ir jis ją supranta: širdies paslapčiausią
Jos maldą atjaučia ir, jai paklusnus
Tai verkia, ar džiaugias, tai skundžias, ar klausia
Tai skelbia skaisčiausius mergystės sapnus.
Šiandieną, kad skleidžiasi spinduliuos lapas,
Kad dvelkia malone pavasario kvapas,
Jadvyga ir draugas taip stygomis šneka,
Taip jiem nepasergiamai9 valandos lekia.
Kad nieko nemato, negirdi svečių,
Kurie, užsiklausę svajonių skaisčių,
Nedrįsta pratarti: akordai prapultų;
Slapčia gi klausytis lyg rods neišpultų.
VI
Ir visas jai kūnas kaip ledas nutirpo.
Ją diegte nudiegė kita kibirkštis!
Norėjo pašokti; bet kojas pakirpo
Nematoma galia: jai priešais stovėjo
Jaunikis gražus, nepažįstams visai;
Kaip ugnys safyro10 jam akys spindėjo,
Ką veidą dabino pirmieji ūsai.
„Odi prophanum volgus et arceo”11,
Atsiliepė Glinskis juokuojančiu tonu,
Kad partrauktų tylą: „Varyk mus namo!
Matyt nebelaukei tokių nevidonų12!
Bet mano moksladraugis Juozas Rainys,
Kurį aš prieš tamstą nekart apkalbėjau,
Taip muziką mylintis, sakos, žinys,
Kad mes... nagi teisinkis pats, geradėjau!”
Čia Juozas jau lūpas atverti ketino,
Širdis jam drebėjo tarsi nuo plaktuko,
Bet panna13 Jadvyga klausyt nemėgino,
Tik „parprašau”14 tarius, kaip paukštis paspruko.
Pašaukus tarnaitę, jai liepė skubėti
Prašyti ponaitį ir poną greičiaus.
„Svečiai iš Sokaičių... ir taip netikėti!...
Dievuliau! Kad būtų dar kiek žmoniškiaus,
Svariaus apsitaisius! Dabar nuo pat ryto
Ikšiol nesivilkusi apdaro kito!
Plaukai pasišiaušę, kaip šiurpės, nuo vėjo;
Krūtinė”... Čia verkti Jadvyga norėjo.
VII
Ant rėžių siaurų neturtingai maitinas
Pokaičių bajorai; nors arti temoka,
Savytarpyj ponais — paliokais vadinas.
Par sūdus15 nuplikę, basi į bažnyčią
Žingsniuoja ir vien prieš miestelį apsiauna.
Prašnekink lietuviškai juos norints tyčia,
Jie tyli; vien barzdą išpūsdami šauną.
Jų moterys austi marginiu nemoka,
Prie darbo gan tingios, lyg snausdamos ruošias.
Bet polką po aslą patrypdamos šoka,
Ir išeigai perkelio jupomis16 puošias.
Nususę Sokaičiai ne Goštautui pora,
Kurs keturiasdėšimt valakų užsėdo!
Bet Glinskį jis mėgsta, kaip tvirtą bajorą,
Kurs nepučias, ūkį gi žiūri ir rėdo17.
Jis Glinskiui ir Joną išleisti padėjo
Į mokslą, sušelpdamas jį reikale;
Todėl neužmiršta ir šis geradėjo
Į petį bučiuoti, sutikęs šalia.
VIII
Motiejus atsiliepė, sveikindams Joną —
Gerai seminarijoj jums silkėmis
Gavėnė18 supliūškino juodą sutoną?”.
„Ne taip jau tur būti išrodome baisūs, —
Jam Glinskis atsakė — Kad mūsų burys
Nemažinas; mano moksladraugis taisos
Taip jau seminarijon: Juozas Rainys!”
„Oi, sergėkis tamista to geradėjo! —
Į Juozą Motiejus juokuodamas tarė. —
Jam velnias, matytis, jau taip įkyrėjo
Kad tempia kiekvieną į dvasišką karę”.
„Oi, ne, ne kiekvieną į dvasišką būrį
Prieš velnią kariauti įtempti įis gali —
Atkirto Rainys. — Nes velniop kas bežiūri,
Tas sau apsirinko kitonišką dalį”.
„Aš lyg kad nujausdams svečius juodsparnius,
Dvi varnas nušoviau; žiūrėkit šitai —
Juokavos Motiejus. — Tokių malonių
Svečių nepavaišinti — būtų piktai”.
„Kaip moku, taip šoku: czem chata bogata!
Bet varnos juk moterų, sako, gymės:
Ne dvasiškam stonui! Todėl, rasit, tata
Verčiaus jas jaunikiui kokiam pažadės!”
Atsakymas Juozo Motiejui pamėgo:
Jam rodės, jog žodžiai lyg jojo paties;
Ir pasibučiuoti net bėgte pribėgo.
Tokia tai jų buvo pradžia pažinties.
IX
Nes svečias aplanko — tai Dievas aplanko;
Ir nors pavardė Rainio jam nepatiko,
Bet to neparodęs, jam padavė ranką.
O Jonas jam mylimas buvo tikrai,
Kursai, su Motiejum sutikdams širdingai
Kaip draugas ir parspėjo jį atvirai,
Ir lenkė ant gero gana pasėkmingai.
Todėl ir Motiejus dabar nebe tas,
Kaip pirmą, kad buvo, kaip vėjas, suklydęs:
Kaip vyras apleido draugystes piktas,
Jų visą paikumą ir blėdį išvydęs.
Iš tėvo gerovės dabar nedidžiuojas:
Nestato, kaip čiaužantis sliekas, ragų;
Karštai pamylėjęs tėvynę, darbuojas,
Žinodams, jog nėra dienos be vargų;
Tik saujoj’ sugniaužęs nelaiko skatiko.
Ir norints užmanymus turi gerus,
Bet būdo gan minkšto, kaip buvęs, paliko;
Ant galo liežuvis nekartą aštrus.
X
„Tur būti, atrėžė Motiejus, dar rėdos,
Juk moterų būdas — išrodyt gražiausia!
O čia dar jaunikis — ne vaikas pelėdose”.
Net prakaitu Goštautui veidas nubalo:
Ir gėda dukters ir atsakymo kvailo!
Ir tai dar prieš ką!... „Paikas! ” tarė ant galo.
Užgautos mergaitės ir Juozui pagailo,
Ir toj valandoj neapkesdams giliai
Motiejaus, jau lūpas atverti norėjo.
Jam švietė žnairiai iš akių spinduliai,
Bet čia netikėtai Jadvyga įėjo...
Kad būtų dabinusi, to neregėti!
Bet pats jai nebūtų galėjęs artista,
Ar ką beatimti, ar ką bepridėti:
Gražių moteriškių čia taktas neklysta.
Šneka nesirišo, visus išmėginus
Takus; pats Motiejus, juokotis pradėjęs,
Nutilo; Jadvyga, lyg ko nusiminus,
Mažai tekalbėjo ir jos apginėjas.
Savitarpyj vienas, kaip sako, tebus
Ar atbulas, ar įkyriai nešnekus,
Išdžiūsta kalbos turtingiausia vaga;
Palieka užkrėsti visi jo liga.
Tik Glinskis, kaip Goštauto tikras namiškis,
Šiek tiek dar berišo netvarkią krūvelę,
Ant galo pasakė: „Šiandieną jiems kiškis,
Važiuojant į Aukštadvarį, paršokęs kelią;
Jau Juozas norėjęs sugrįžti namo,
Bet argi tiems burtams gali betikėti?”...
Motiejus apsiėmė ankstų rytą
Tą baisią nelaimę šuviu atžavėti.
XI
Jarmulką19 nuvožęs, maldavo karštai:
„viesiausis — poneli! Juk prekė nukris,
Aš moku brangiaus, kaip man gyvą matai!”
„Ta atilsio man nebeduos kirmėlė
Šiandieną” — lyg pykdamas Goštautas tarė,
Bet džiaugės: graži jo teliukų veislė
Žydeliui akis iš kaktos net išvarė.
„Be reikalo, Mauša, neaušink burnos,
Kaip vien kakariku, taip vien kakariku
Dainuodams. Sakiau, ir nebus atmainos:
Jei nori derėtis, eik pirkti gvazdikų”.
(Jau buvo besakąs: keliauk prie mužikų).
Rods, Mauša žinojo jau Goštauto būdą,
Nekart nuo jo pirkdamas gyvulį, grūdą;
Bet žydo nuo amžių jau toks papratimas20:
Ilgiaus paderės — bus laimesnis pirkimas.
Kad Goštautas, parprašęs savo svečius,
Išėjo užbaigti derybas su žydu,
Jauniesiems, dar vingius padaręs kelius,
Lyg papūtė oras sveikesnis į vidų...
Susėdę arčiaus net juokuotis pradėjo;
O Jonas ir Juozas Jadvygai priminę
Nebaigtą žeidimą21, labai malonėjo
Išgirsti bent liekaną jo galutinę.
XII
Nors Glinskis ir Juozas taip prašė širdingai
Ji sakės, tik sau pianinu mokėjus
Paskambint, ir tai gal nekartą klaidingai.
Kitiems nepapratus atdengti jausmų,
Ji žino: skaudu ir nelengva jai bus
Tą draugą prašnekinti tarp svetimų,
Kuriam užtikėjo slapčiausius sapnus.
Bet veltui Jadvyga išsikalbinėjo!..
Kad jau įvairiausias spragas išmėgino,
Kad Juozas patsai padainuot prižadėjo,
Ant galo jau sėdosi prie pianino.
Užgavo akordus. Jų vienas už kito
Skardžiai nuskambėjo tolyn, kaip gandai!...
Nutilo!.. Jai akys kaip žvaigždės nušvito;
Ant baltojo veido nuraudo skruostai.
Dabar lyg užplaukę balsai iš Dangaus.
Kaip verkiančios vilnys, siūbavo ir pynės.
Tai diegė į širdį iš skausmo gilaus,
Tai monais22 vaidinos skaisčiausios gražybės,
Tai nešė ramumą, kaip girios tėvynės!
Chopino noktiurnai! Kiek slepiat gilybės!
O, veltui nuo jūsų širdis kada gynės!
XIII
Nutilo!.. Neplojo Jadvygai nieks bravo.
Tik Angelas pralėkė, rodos, patsai!
Tik, rodos, par sapną krūtinės siūbavo.
Gal žodį be reikalo davė Rainys
Dainuoti!.. Bet davė, ir jo nemainys!
Giliai atsiduso, lyg oro plačiaus
Norėdams pasemti iš savo krūtinės;
Ir žodžiai paplūdo kaskartą graudžiaus,
Tarytumei kanklės skambėjo auksinės:
*
Žvaigždė ant dangaus
Ir rodė kelią į giedrą šalį
Ramumo brangaus,
Bet netikėtai užtemdė dangų
Plačiai debesis,
Ir suklaidino keleivį jauną
Giria ir naktis!..
*
Dievaitė šitai,
Pamojus ranka, keleivį veda
Kur švinta rytai!.
Antai jau rausta aušros padangės...
Bet liūdna jaunam:
Apleis našlaitį graži dievaitė,
Teks žengti vienam! ..
XIV
Patiko; net akys iš džiaugsmo žibėjo;
Tiktai užganėdintas23 Juozas patsai
Nebuvo: jam stygos per jautriai skambėjo!
Ir, permainęs toną jausmingai malonų,
Rimtai uždainavo jau vyrišku tonu:
*
Niekados neapšviesi, viltis!
Betgi aš nemaldausiu, kaip didžiausios malonės,
Kad man Viešpats užmerktų akis!
*
Nesupras žmonės mano skundos!
Ir nueisiu pro šalį su tuo skausmu giliu,
Kurs be žodžio paliks visados.
*
Kad balsas ant karto nutrūko suklydęs.
Dar buvo iš naujo norėjęs pradėti
Neužbaigtą giesmę, bet priešais išvydęs
Jadvygą, jos ašarų pilnas akis,
Nutilo, tarytum sugautas vagis!
XV
O vis tai Motiejaus medžioklės padarė!
Štai varnos”, — įeidamas Goštautas tarė —
Iš apmaudo porą žąsyčių pagavo”.
Jadvygai pagailo. Bet Goštautas buvo
Linksmesnis, nuo žydo atlupęs šimtinę!
Nemaž jų į Krokuvos iždą pakliuvo,
Ir toji, jis tikias, nebus paskutinė.
Nors tiek, kaip bevaikis nabašniks Kmita,
Jisai akademijai duoti negali;
Bet tautišką mokslą sušelpt kai kada
Ir jis neužmiršta, jam nešdamas dalį.
„Pas mus po mokslavietes miršta dvasia!
Vaikai nepažįsta tėvų praeigos24!
Ir žingsnis už žingsnio, visų akyse,
Užlieja verpetai maskolių bangos!
Vienoj’ tik dar Krokuvoj’ aukuras senas
Šventų palikimų šiek tiek bekūrenąs”.
Netaip nusiminę vaikai aimanavo;
Bet Goštautą veltui užginčyt mėgino:
Jis vien tiktai galvą skurdžiai belingavo,
Sakydams: „Pas mus vien ištautinti žino!”
Todėl ir Motiejų į Krokuvą leis,
Kad mokslą ten baigdams, pažintų tą kraštą,
Kursai nuo Jogailos, kultūros keliais,
Mums nešė brolystę, ir laisvę, ir raštą...
XVI
Jų tarškantį briką akelėm’s lydėjo.
Lyg rodos ko truko! Lyg digūs nagai,
Krūtinę surėmę, dilyn vis skaudėjo!
„Bet argi tai kunigu Juozas jau bus? —
Nubudusi klausė Jadvyga savęs —
Tur galvą nemenką, ant mokslo gabus,
O mokslas su galva aukščiausiai išves.
Taip jautrią tur širdį, o žmonės, žinai,
Be meilės jam karštą atšaldys krūtinę;
Atvės idealai, gražiausi sapnai,
Žmonių melagystę nuo anksto pažinę.
Jo alpstančią širdj ji žadint mokėtų,
Jam būtų gaivinančia ryto rasa,
Kaip Angelas-sargas karštai jį mylėtų,
Jo siekiams aukštiems atsidavus visa!
Ir vienas į kitą saldžiai pasirėmę,
Bežengtų sau bendrą kelionę greta;
Iš meilės šaltinio sau galią pasėmę,
Nelenktų pečių po sunkiausia našta!”
XVII
Pati net pabūgusi savo sapnų,
Jadvyga brindelių užsėdo prie stalo
Razgyti, bet kliuvo per daug atmainų!
Nesisekė darbas. O mintys vis bėgo
Kas kartą tos pačios, lyg tyčia kankino!...
Atsiminė: Juozui daugiausiai pamėgo
Noktiurnas nuo „cis-mol”! Ir jau pianino
Akordus paėmus, iš naujo pradėjo
Kartoti Chopino noktiurną gražiausį;
Balsai užžavėti vėl supos, skambėjo
Ir skelbė tą skausmo ramumą švenčiausią,
Kurs neturi žodžių, tik balsas stygų
Jį neša į Dangų nuo žemės vargų,
„Kodėl tai, Jadvyne, tau šitas patiko
Noktiurnas?” — atsiliepė tėvas ant galo —
Ar negut Rainys tuos garus tau paliko?
Staigiai ne be reikalo veidas nubalo!
Girdėjau: ir Rainiui noktiurnas pamėgo;
Dukrele, vienok neužmiršk niekados:
Tarp jo ir tavęs begalinės prabėgo!
Ir jį išvaryk iš siaurutės galvos!”
Motiejus, juokuodamas, buvo užvaręs,
„Būk žmonės vis lygūs: Adomo veislė!
O turtų užlopiama esant skylė!...”
Bet Goštautas rūstus, plačiai atidaręs
Akis, lyg jam žodžio pritruko gerklėj,
Nuėjo sau gulti — labanakt — netaręs.
- pempė — nedidelis sėjikų šeimos pelkių paukštis. [przypis edytorski] ↩
- čypdyti — skriausti. [przypis edytorski] ↩
- ežia — rėžio ar lauko riba, siena. [przypis edytorski] ↩
- našlė — čia: našlaitė, t.y. gėlė. [przypis edytorski] ↩
- liuosai — laisvai. [przypis edytorski] ↩
- įsityžti — įnikti, įgusti ką daryti. [przypis edytorski] ↩
- garnys — į gandrą panašus paukštis. [przypis edytorski] ↩
- salionas — svetainė. [przypis edytorski] ↩
- nepasergiamai — neastebimai. [przypis edytorski] ↩
- safyras — mėlynos arba žalios spalvos brangakmenis. [przypis edytorski] ↩
- Odi prophanum volgus et arceo — Eilė paimta iš Horacijaus;lib. III, carm. lietuviškai: neapkenčiu nepasvertos gaujos ir varau nuo savęs. [przypis autorski] ↩
- nevidonas — nenaudėlis, piktadarys. [przypis edytorski] ↩
- panna (lenk.) — panelė. [przypis edytorski] ↩
- parprašau (lenk.) — atsiprašau. [przypis edytorski] ↩
- sūdas (sl.) — teismas. [przypis edytorski] ↩
- jupa (lenk., vok.) — sijonas. [przypis edytorski] ↩
- rėdyti — vilkti, rengti drabužiais. [przypis edytorski] ↩
- gavėnė (brus.) — pasninko laikas. [przypis edytorski] ↩
- jarmulka — maža kepurė be snapelio. [przypis edytorski] ↩
- papratimas — įprotis. [przypis edytorski] ↩
- žeidimas — užgavimas. [przypis edytorski] ↩
- monas — šmėkla, vaiduoklis. [przypis edytorski] ↩
- užganėdintas — patenkintas. [przypis edytorski] ↩
- praeiga — praeitis. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Maironis
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Jaunoji Lietuva · Okładka na podstawie: Artiom Ponkratenko@Flickr, CC BY 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Jaunoji Lietuva · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-jaunoji-lietuva/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.