III. Lietuviai greta su lotynų tauta Italijoje.

Palygindami lotynų ir lietuvių kalbas mes nemažai randame vienličnumo tarpe tų dviejų. Jau pirmi pašaliečių mokintieji, pažinę mūsų kalbą, užtėmijo josios artimumą su lotynų kalba. Žinomas dalykas, jog turėdami par mažai mokslo senovės rašytojai negalėjo aiškiai suprasti visų svarbių panašumo dviejų kalbų, neigi parodyti, kame priežastis tojo panašumo. Par tai šiandien jųjų hipotezos, jųjų mokyti tyrinėjimai mums išrodo silpnu mažo vaiko veblenimų ir moksliškai negal būt priimami suvis į jokią rokundą1. Vienok remdamiesi ant jųjų žodžių galime pasakyti: jeigu jau jie suprato lotynų ir lietuvių kalbų vienličnumą, tai turbūt jis yra didelis ir neatšaukiamas.

Vienok aš noriu apversti patėmijimą tiktai: vienličnumo tokių žodžių, kurie gali turėti svarbą tyrinėjime praeities.

Aukščiau matėme, jog jau graikų gadynėse lietuviai buvo įgiję daugumą pirmų pradžių apšvietos. Lotynų gadynėse randame tolimesnius kultūros žingsnius pas lietuvius. Taip iš vienličnumo žodžių:

Matyt, jog jau dabar lietuviai mokėjo važiuoti ir turėjo dėl to atsakomą gyvulį. Bet koks tai buvo tos gadynės kinkomas gyvulys: ar tai asilas — asellut, ar tai kūmelis — camelus, ar tai ant galo jautis (jautelis) — italus šiandien sunku atminti. Aišku tiktai, jog lietuviai lotynų gadynėse važinėjo.

Tiesa, toli slovėnai gali užmesti, būtent lietuviai savo žodį „vežu” — paėmę iš slovėniško „vezu“. Bet tokį užmetimą lengva atkirsti.

Kaip žodyje veho ir vežu balsai h ir ž viens kitą užstoja, taip ir kituose randame žodžiuose, d. p.:

Kur balsas a ir i taipogi viens kitą užstoja. Šiuodu žodžiai veho ir vežu yra tverti par vien su sanskritišku žodžiu vakami — judu. Lenkiškoj kalboj mūsų dieną užsilaikė dar viens žodis šitos pačios šaknies ir lygus ženklinime: toahac (šią) judinti (judėti). Jog slovėnų: vežu (wiozę) paėjo iš tos pačios šaknies, kaip lietuviškas žodis vežu, negali būti jokio ginčo. Vieną ką galima pasakyti, tai šitai: tarė am į žodį „waham się” lenkai tverdami patys savąjį kalboje žodį „wiozę” būtų užlaikę „wah” šaknį. Ir tai, jog jie nepadarė šito, jog neužlaikė šaknies „wah-”, bet įvedė suvis naują „wioz-” (wez*), rodos, jog žodis „wiozę” (veža) yra paimtas pas slovėnus.

192 svetimos kalbos. Dėl to jeigu žodis „veža” yra imtas tai ne nuo lenkų ir ne nuo kitų slovėnų. Lauko darbe randame irgi naują žingsnį pas lietuvius lotynų pašalyje begyvenant. Taip dabar turi žodį ne tik dėl arimo: aro — ariu, — bet ir dėl akėjimo: oeco (okko) — akėju, occa (okka) akėti. Šitoje gadynėje randame ir neatbūtinai reikalingą prietaisą dėl arimo:

Jog dabar lauko darbas stojo dar tvirtesniai įvestas pas mūsų tautą, matyti ir iš palyginimo žodžių:

Metę akį ant naminių padarų mes randame vieną žodį gana svarbų dėl paaiškinimo mūsų kultūros lotynų gadynėje. Lotynų kalboje yra žodis ansa atsakantis stačiai lietuviškam ąsa. Visokios permainos šito žodžio vartojamos ir šiandien pas įvairias gentis lietuviškos tautos aiškiai darodo, iš kur ėmėsi ir tvėrėsi šitas žodis. Taip sako: puodas dvi-ąsis, dviansis, bet taria ir puodas dvi-ausis. Kitaip sakant lietuviška ąsa ir lotyniška ansa paėjo stačiai iš ausis. Ir tiesa — puodo ausis visados turi jau tai mažesnį, jau tai didesnį panašumą su žmogaus ausim. Par tai ne dyvai, jog ir gavo tokį sau vardą. Lotynų žodis ansa neturėdamas sau aiškaus išreiškimo lotyną kalboje, galėjo greičiaus iš lietuviškos kalbos būti pasemtuas. Ir taip reikia priimti, jog lotynų gadynėje lietuviai mokėjo jau dirbti puodus su ąsomis, kuriuos nuo jųjų pramoko pasidaryti ir patys lotynai.

Palygindami vardus metalų (naugių) randame tiktai vieną užnešantį žodį:

Šits žodis galėtų liudyti, jog lotynai, atėjo į Europą nei akmens gadynėje, nei geležies, tik vario amžiuje, jeigu nebūtų antro beveik užnešančiai skambančio žodžio:

kuris daugumu savo išrodos būdamas vienokiu su variu, pirmose pradžiose jųjų išradimo, galėjo tankiai būti par vien laikomas par lotynus, smarkius kareivius, bet mažai da numanančius apie metalus. Vienok man rodos, jog radimas ir antro žodžio aurum vienokiai beveik skambančio kaip ir aes, aeris nekenkia liudijimui, būtent lotynai atėjo i Europą „vario amžiuje”. Ypač toks atsitikimas gali darodyti tiktai jog lotynai iš pradžių nedarė jokio skirtumo tarp vario ir aukso.

Svarbus yra klausimas, kur gyveno lotynai ir lietuviai toje gadynėje, kada jie tvėrė aukščiaus minėtus žodžius. Ar yra kokie nors ženklai, jog lietuviai gyveno kada nors pietinėje Europoje netoli nuo Italijos arba ir pačioje Italijoje?

Stumiami par kitas tautas lietuviai traukėsi iš šiltos savo tėviškės, iš tautų gūžtos esančios Azijoje. Ten gyvendami mažai reikalavo apdangalo. Kada prakorimas davedė gyventi šaltesnėse šalyse Europos, turėjo mūsų žmonės pamislyti ir apie kojų apsiavimą, turėjo pasigaminti čebatus. Ir šitą žodį kaip matyt,iš palyginimo kalbų lietuviai tvėre par vien su proseniais ispanų:

Mes žinom, jog ispanų proseniai nevaikštinėjo po šiaurinę Europą, dėl to turime daleisti, jog lietuviai kada nors turėjo gyventi pietinėje Europoje netoli nuo prosenių ispanų. Daleidę, jog lietuviai gyveno Graikijoje, Baltkalnių pussalyje ir netoli nuo prosenių ispanų, turime daleisti, jog jie gyveno ir Italijos pussalyje, nes kaipgi kitaip galėjo ir būti?

Laiminga Italija, šildoma karšto pietų saulės su savo skaisčiu, mėlynu dangum, su gražiais abrisais Apininių kalnų ir slaptomis nedatirtomis amžinai gražių ir amžinai apgaunančių marių — buvo visados labai geidžiamu genčių priestoliu. Nei tankūs tvanai, smarkiai puolančių upelių nuo aukštų Apininių nei metantys ugnį balnai, nei baisūs žemės drebėjimai negalėjo atgręsti žmonių nuo Italijos. Nes jos ubi laukai vienu metu mokėjo artojui už kelis badmečius, nes jos gražus oras ir giedras dangus galėjo užmaršinti ir da didesnes bet greit nustojančias baisybes. Jeigu kitos tautos siekėsi Italijoje apsigyventi, tai mūsų tauta, kurios širdyje sudėti kuo nuodidžiausi pajautimai prigimimo grožybes, turėjo visas savo pajėgas padėti, idant tik apsiliktų patogioje Italijoje. Kalnai ir kloniai Italijos užsėti kuo nuoseniausių kultūrų ženklais; kalnai ir kloniai jos užsėti kaulais ir krauju visokių tautų. Prilipę tartum ik šių dienų užsilaikė vardui visokiu vietų, kalnų, upių ir ežerų, nesuprantami dėl Italijos gyventojų. Roma, garsi Roma, o kas tai būtų „roma”. Tiber, Tibur, Adria, Sylia ir kiti vardai, ką tai jie ženklintų, iš kur jie atsirado, — jokio atsakymo ikšiol nėra.

Lotynų rašytojai sako, jog atėję į Italiją, rado jųjų tautą jau gyvenančius čionai žmones — peliazgus. Kaip graikai, taip ir jųjų giminiečiai lotynai buvo aršūs kareiviai, bet neturėjo jokio numanymo apie išmislus, taip ir apie lauko darbą. Par tai peliazgus, aukštos kultūros tautą, laikė už burtininkus ir raganius.

Kada atsirado peliazgų tautos Italijoje, nesiranda jokių ir tamsiausių padavimų. Peliazgų tautos gentė taip jaugi turėjo būti ne vienokio apšvietimo. Vieuos iš jųjų kalnų giriose augino gyvulių kaimenes (bandas), kitos nusileidusios į pakalnes arė žemę ir sėjo javus. Buvo ir tokios, ką kaldamos kalnų širdis graužė ir gamino visokias nauges (metalus). Ant galo kaip kurios, įsitaisiusios ginklus ir laivus valtis plėšė prekiautojus (vaisborius) ant marių, o taip jau ir ant sausumos.

Tyrinėdami peliazgų palaikus mokyti dasekė, jog pradžią kultūros jie atsinešė iš Azijos. Pasklidę po Baltkalnių ir Apininių pussalį, neužmiršo jie senovės žinių, bet turėdami ikvalei atvangos2 nuo darbo kilo, moksluose ir išmisluose.

Gražus šiltas oras, ramus gyvenimas riebioje Italijoje, sunkiai iš visų pusių dasiekiamoje, atpratino peliazgus nuo to įtimpusio3 vaido kaip su žmonėmis, taip ir su prigimimu. Jųjų tauta išsilepino ir apalpo. Ir tada atsirado baisūs lotynų keršininkai, papratusieji į vaidą ir plėšimą, gyventojai tikrai vienu rūbu ir svieto lupimu; peliazgų tautos gentė turėjo viena po kitai trauktis ateiviams iš kelio. Atsirado badas ir vargas tarp peliazgų. Vienas nuopuolis sekė palei kitą, tartum prigimimas užsimanė išdildyti šitą tautą. Sausmečiai ėjo tokie, jog išdegino visokį javą aukštesniose dirvose. Sausmečiai pasibaigė — pakilo tvanai, kurie viską nunešė nuo dirvų, nepalikdami nei triobų. Mažai to, moters ėmė gimdyti visokias baisias išgamas. Nusiminė peliazgų visa tauta. Kunigai jųjų paklausti davė rodą, jog dėl permeldimo dievų reikia aukuoti kiekvieną dešimtą iš prieaugio. Žmonės išpildė tai, bet nesulaukdami pagelbos vėl klausė savo kunigų — kodėl taip yra? Tada šieji atsako, jog svietas neišpildė prižadų dievams, nes duodami iš visokio prieaugio dešimtą dalį, vaikų dešimtos dalies nedavę. Išgirdę tokį nusprendimą žmonės, metė prakeiktą žemę ir bėgo į visas šalis. Dalis jųjų pateko nelaisvėn etruskų rusėnų, kurie nuo jųjų ir apšvietimą paėmė, dalis lotynų verguvan papylė, ant galo kiti užsiliko apie Alpas. Vienok peliazgų dalis spėjo pamesti suvisai Italiją ir atsidūrė Retijos lygumose, kur susitiko su išvytais par graikus iš Baltkalnių pussalio vientaučiais peliazgais. Taip kalba senovių rašytojai.

Jie gi sako, jog pirmutiniai lotynų ir graikų namai buvę apskriti (apvalainiai) tam tarpe, kada etruskų namai (paėmusių išrodą namų kaip ir visą pradinę kultūrą nuo peliazgų — jeigu tik patys etruskai nebuvo stačiai skirta genčia peliazgų) būtent buvę keturkampiai. Viduryje gryčios (stubos) stovėjus ugniavietė (focus). Tokią nuo dūmų susmilkusią gryčią vadino — atrium. Joje stovėjo naminių dievų altorius, lova pačių ir stalas, labose buvus padalyta nedidelė skylė (aukštinis), uždengiama lietaus laikė moliniu uždangalu. Lotynai gyvendami Italijoje paėmė iš etruskų šitų keturkampių namų išrodą. Weiss’as parašęs šitai apie lotynų gyvenimą prideda: „pagal senovių papratimą ir dabar namuose stovi: pačių lova, naminių dievų altorius ir staklės”. Toks buvo pirmutinis lotynų namas Italijoje. Prie jojo atsakomai reikalui pristatydavo dar gryčias (stubas).

Kaip matom, senovės Italijos gyventojų namai ir senovės lotynų namai, užnešę labiausiai ant lietuviškų dūminių stubų.

Pas tą patč Weiss’ą randame žinią, jog etruskų moteryss dėl užsiklėstimo vartojo tokį jau dalyką, kaip mūsų drobulė ir taip jaugi baltos barvos. Ten gi žiūrėdami, nupieštas etruskiškų moterų galvas, matyti galime ir galvos priedangą, užnešančią ant mūsų pakalkių, tiktai ne su atdaru viršum, kaip mūsų pakalkės, bet uždengtu. Čion reikia pridėti, jog pagal Weiss’ą, etruskai ir sudėjimu savo kūno ir išdarbių savo paveikslais rodė, jog esą grynai azijietiško paėjimo.

Bet meskime akį ir ant pačios Italijos žemės. Ant upės kranto Tiber-Tibur stovi garsiausia ir gilios senovės pilė lotynų — Roma. Vieni jųjų rašytoįai sako, būtent ji buvus įkurta laike pirmos olimpiados, kiti nutaria esant sykiu sukurta su Kartagina. Ryškaus pradžios paženklinimo niekur nėra, nors visi neveik senovės rašytojai rodo, jog šita pilė buvo įkrauta ant vietos dar senesnės pilaitės, kuri vadinosi palatium ir stovėjo ant kalno vadinamo: „palatinus”.

Žinodami, jog svetimtaučiai iškreipia mūsų varus, ar galime daleisti, kad šitieji vardai: Tiber, Palatium ir palatinus galėtų būti lietuviškais? Juoties galime. Nes jeigu naujesnieji mūsų gadynėse vardai: Uolkertis, Vytautas, Gardinas, Žemaičiai ir t.t. tapo iškreipti į: Olgierd, Witold Grodno, Żmudź ir t.t. , tai savasis lengva daleisti, jog amžių glūdumuose mūsų vardus: Duburys, pilaitė, pilaitinis ir kitus, žmonės neturintys jokio apšvietimo, galėjo iškreipti į Tiber-Tibur, palatium, palatinus. Užsiliko tiktai vienas vardas grynai musiškis, tai Roma.

Kada iš mažos pilaitės buvo sukurta didelė pilis ir labai apginkli, kada stojos apygardes užveja, kaipgi ją galėjo žmonės gyventojai užvadinti. Jeigu jie buvo lietuviais? — Ramove Roma! Kaip ir ant patyčių patys romėnai surišo du žodžius savo raštuose į krūvą: Romo — asylum — ir paliko mums dėl pasistebėjimo. Paliko gryną mūsų vardą ir jo lotynišką išvertimą.

Bet eikim toliau.

Paržiūrėdami senovės Italijos geografiją randame šiokius genezių vardus, miestų ir upių.

Šitų visų žodžių sunku šiandien atrasti šaknis lotynų kalboje; man rodos, jog jie ir niekados neturėjo jokio išreiškimo minėtoje kalboje — neturėjo šaknų. Kitaip sakant, reikia mislyti, jog šitie ir daukumas kitų vardą, rastų senovės Italijos geografijoje, buvo paimti iš svetimos kalbos ir greičiausiai iš lietuviškos, kurioje randame dėl jųjų šaknis ir aiškų išguldymą. Šitas atsitikimas liudija, jog giloje senovėje lietuviai gyveno Italijoje ir turėjo jau gana aukštą apšvietimo laipsnį. Nes kaip matyti, gyveno skirtomis gentėmis ne tiktai kaimuose, bet ir apginkluotuose miestuose — pilėse. Lotynų mokyti senovės rašytojai tvirtina, jog jie Italijoje įgijo „jautį” italus ir nuo jo vardo davė visai Italijos žemei pavardę. Taip šita gentė godoja jautį už jo naudingumą, jog ant jo vardo buvo įtaisytos ypatingos šventės, kurių laike jaučiams tekdavo didžiausi godonės ženklai. Tai buvo daroma ne be reikalo. Patys lotynai gerai suprato svarbą jaučio prie laukų darbo ir nusprendė savo raštuose, jog tiktai tąsyk stojo žmogus artoju ir žemės dirbiku, kada įgijo jautį. Tarpe kitų Europos tautų tiktai Lietuvoje mes randame lygiai didelę godonę, kurios žymė da užsilaikė ir iki mūsų dienų, o labiausiai lietuviškose dainose.