II. Lietuviai greta su graikais.

Stumiami iš Kaukų kalnų apygardės kitomis tautomis, lietuvių pulkai traukėsi ir ėjo į vakarų šalį, ieškodami sau naują sodybų, naujos tėviškės. Eidami Mažoje Azijoje ne vieną pakelėje įkūrė rėdystę1, pakolei nepasiekė Egeiškųjų ir Viduržeminių marių krašto. Ant jųjų kraštų begyvenant, gal ne vienas amžius praslinko. Įkurtos rėdybos spėjo subujoti2 ir išnykti, palikusios tik dėl istorijos navatnius3 savo ir savųjų valdonų vardus. O tam tarpe naujos minios, išvytos iš senovinių gūžtų veržėsi į visas puses, labiausiai veržėsi į vakarus, stumdami priešai save ankščiau išėjusias tautas.

Begyvendami marių pakraščiuose, lietuviai pažino daugumą jųjų salų ir verpetų. Tyrinėdami po pakraščius, daugiausiai nuo lengvai matomos vienos salos iki kitos, galėjo atrasti tiktai kraštus Baltkalnių (Balkanų) pussalio, nes vargiai begu drįso bandavoti neužmatomai plačius vandenis Mėlynųjų marių. O jeigu ir atsirado tokios drąsos žvejas, tai jis arba žuvo pavojingose bangose arba sugrįžęs iš tokio žygio ir pats daugiau nesikėsino ir kitiems uždraudė plaukioti po Mėlynųjų marių gilumą.

Ir taip viena puse lietuvišku sodybų blizgėjo Egeiškos marios, gausiomis, aiškiomis barvomis4 žėrėjo, mainėsi, viliodamos patogių, slėptų salų gražume. Išrėžinėta kojomis, marių alkūnėmis žemė su šiltu giedriu oru, našiu gruntu, tartum traukte į save žmogų traukė.

Kita puse ošė rūsčios Mėlynųjų marių vilnys, gąsdino tyrinėtojus ir audromis ir savo platumu.

Dėl to gi ne dyvai, jeigu lietuviai užpulti naujomis tautų miniomis parsikėlė į šių dienų Graikiją. Ant šitos mislies užveda tyrinėjimas seniausių Graikijos miestų. Jųjų vardai beveik visi arba užneša ant Lietuvos miestų ir kaimų vardų5 arba gal būti lengvai lietuviškai išaiškinti. Taip vardai: Mikėnai, Atėnai... Tverti ant paveikslo: Utėnų, Bitėnų, Stalupėnų; Tėbų vardas gal bus paėjęs iš žodžio „tėvas”, nes graikiškoje kalboje b ir v ne atskirti balsai, bet tik viens. Sparta, Įtaka — tai stačiai lietuviški žodžiai ir t.t.

Istorija sako, jog atėję į dabartinę savo tėviškę graikai, patys būdami tik narsiais kareiviais, su labai mažu apšvietimu, rado pas gyventojus jau sukurtas išmislų ir mokslų įstaigas, rado miestus apvestus aplinkui akmeninėmis sienomis. Kiekvienas tu sienų akmuo buvo taip didelis, jog graikai nenorėjo tikėti, jog tai žmonės juos į sienas sukrovę ir dėl to išmislijo pasaką, būtent šitie miestai milžinų ciklopų6 darbo. Vienok jųjų vardai, kaip ir buvo minėta, tur aiškiai lietuvišką barvą ir rodo, jog jie grynai lietuviško paėjimo. Bet kaip dabar suprasti šitą? Lietuviai Kaukų kalnų apygardėje gyveno urvuose, kodėl gi čion nerandam urvinių miestų kaip ten, iškaltų uolose? Išreiškimas šito atsitikimo ne taip sunkus. Keliaudami lietuviai par Mažąją Aziją jau prasimanė ginklą7 ir ne taip bijojo žvėrių arba gal ir žvėrys milžinai išnyko, o tie ką liko, ir dėl sudraskymo medinės triobos neturėjo vieko. Taip, jog kalti tam tyčia urvus ir jokio reikalo nebuvo.

Dabar jau greičiaus pavojų matė nuo žmonių svetimtaučių, kurie pulkais užpuldinėjo plėšti ir kuriems atkirtimą taipogi pulkais reikėjo duoti. O dėl šito reikėjo lietuviams susimesti į kaimus ir miestus apginklais įteisintos. Datyrimas greit parodė, jog lengviau yra ginti kaimą ir miestą stovintį aut kalno, negu kaip ant lygumos. Dėl to gi pirmus kaimus ir miestus beveik visados randame ant aukštumų, o kur tokių aukštumų nebuvo pačios gamtos padarytų, ten žmogus-lietuvis pylė žemių kalną — pilį. Tik retai kur lietuvis dėl savo sodybos sunaudojo gamtinį kalnelį. Tai vandens nebuvo šalyj’ tinkančio kalneliui, tai žemė nenaši, tai kita kokia nors priežastis, o ten, kur gerai gyventi ir maitintis — atsakomo kalnelio neatsirado ir reikėjo pilį daryti. Taip tankiai šitas atsitikdavo, jog ant galo kiekvieną apsigynimo vieta, pilim vadino. Nu čion paeina graikų žodis πολις — miestas.

Su sanskrito tautomis gyvendami vargiai begu statė tam tyčia namus lietuviai. Turėjo jie pastogę, turėjo priestolį su durimis, bet tai vis vargiai begu buvo namai.

Dėl lemtesnio8 atsigynimo nuo plėšikų, pradėjo gyventi krūvoj, įkūrė tokiu būdu kaimus, graikiškai χεμμα (χώμη) ir apginktas vietas, apie kurias jau minavojom, tai yra: pilis — πολις.

Pirma, visą išmislumą savo žmogus statė ant to, kad galėtų pridengti savo kūną nuo audrų ir šalčių; džiaugėsi turėdams kuomi avėti ir kuomi vilkėti, nors tai buvo ir ne per virš puikus rūbai iš vilko (vilkėti) skurelių9 nelemtai susiūti ir nedrūtas avėtuvas10 iš avies kailio sukurptas. Dabar lietuvis prasimanė tam tyčia įtaisą dėl siuvimo yla11 graikiškai — ήλος (vinis). Mažai to, išmokė aust marškonį12 audeklą, audinį graikiškai όθόνη.

Kaip matyt iš palyginimo žodžių ήλος ir yla ne kažin kas par įtaisas buvo dėl siuvimo, norint vinis vis jau buvo geresnis įrankis negu kaip akstinas kokio nors medžio arba ir žuvies kaulelis ar žvėrių, kuriuos galėjo vartoti pačioje pradžioje. Bet norint pasidaryti ylą ar vinį, reikėjo turėti dėl to tai įtaisą — kūjį (kūgį) ir priekalą. Navatną tur graikai vardą dėl priekalo, jį vadina αχών. Žinoma gerai, jog pirmi priekalai buvo daromi iš akmens. Remdamiesi ant šito mes galime pasakyti, jog graikai paėmė vardą priekalo nuo lietuvių ir tai toje gadynėje, kada ir patys lietuviai vartojo nemandrą akmens priekalą.

Gyvendami greta su sanskrito tautomis lietuviai mokėjo kepti duoną. Dabar gi graikų laike pradėjo turbūt ir kitą valgį virti, nes jau randam kaitilą (katilą), nors ir nepuikų ir nedidelį, nes graikai χοτόλη jį bludelį vadina. Randam ir kitus įtaisus reikalingus namuose: kaminą — χάμινος, kamarą — χαμαρα.

Daugiau žvejai nekaip artojai sanskrito gadynėje mažai ir turėjo naminių žvėrių. Dabar pakilus kultūrai lietuviai iš žvejų virsta į piemenis. Šitai matyti iš apstumo vienokių vardų dėl naminių gyvulių, kurių kaimines (bandas) turėjo. Taip jau skiria: jautį, telį ιταλος, erą άρς, aviną αρην, kuriuos pirma maištriumi vienu vardu, gal, vadino.

Dabar turi jau ir vardą dėl piemens, graikišką ποιμήν, kurs yra lietuviško paėjimo ir tvertas atsakomai žodžių pavidalui: ravmu (raudonumai), (aštruma) ir t.t. Kaip šitie žodžiai paėjo nuo „raudonas, aštrus”... taip ir piemuo nuo pienas gavo pradžią.

Užsiimdami kaimenių auginimu lietuviai neužmiršo gyvendami Baltakalnių pussalėje ir tas įstaigas žemės darbo, kurias turėjo būdami tautų gūžtoje drauge su sanskrito tautomis. Ypač ir čion padarė naują laipsnį. Nes kaip matyt, žemės darbo pramanė naują žodį: ariu, graikiškai άρόω. Turi augalą naudingą liną — λίνον. Taipgi randasi ir kiti žodžiai abiem kalbom abelni13, reikalingieji prie namų darbo: mieruoju — μερίϚω (dalina), miera — μέροϛ (dalis).

Graikų kalboje randame žodžius lypstančius marias ir žvejojimą labai užnašius ant lietuviškų. Taip išskyrusinkarą άϒχύρα yra dar: yrikas έρετήϛ, iriuosi, έρέσσω.

Kaip dabar išrišti klausimą, kas nu ko skolino šituos žodžius? Dėl šito mes turime paminti dar vieną žodį. Savo marių dievaičiui Poseidonui graikai duoda į ranką trinagę šakę. Kaip gi jie tą šaką vadina? θρίναξ aiškiai lietuviškas vardas. Tiesa, gal kas man atversti, jog tai yra graikiškas žodis, bet nereikia užmiršti, kad graikiškai nagas — όνοξ ir dėl to mes galėtumėme laukti žodžio: θρίόνοξ θρίνοξ tik ne θρίναξ. O jeigu jau savo dievaičio įrankiu graikai ėmė vardą iš lietuviškos kalbos, tai apie kitus žodžius nėr ką nė šnekėti.

Tikėjimiškoje pusėje nerandame nieko tokio ant ko galėtume ypatingai apversti akį. Dievą graikai Ζεύϛ kaip ir iš dzūkiško vadino,14 vienok ne užsilaiko į jį vieną tikybą, kaip tai gilioje senovėje sanskrito tautos, lietuviai ir kiti arėjai (arijai) dar, bet iš vieno Dievo prisiskaldė sau daugelį, atsakymai jo privalumams ir dievų skaitlių nemažai dar padidino darydami iš kiekvieno gamtinio vieko ir nesupratimo atsitikimo tai dievuką, tai dievaitę, kuriem ir aukavo ir prie kurių su godone šaukėsi.

Šeimynoje randame nors nedidelį, bet vis naują laipsnį. Sanskrito gadynėje nuo pulko jaunų moterų tiktai šešeri skyrė lietuviai. Dabar gyvendami su graikais turėjo ir antrą žodį: „duktė”, kas graikiškai δνϒατήρ turėsi, kitaip sakant, lietuviai dabar skyrė aiškiai ir dukterį15.

Apie tai nėr ką daug šnekėt, jog graikai atėję į Balkalnių pussalį, jo gyventojus ištrėmė laukan, išlupę iš jųjų turtų ir žemę. Žinoma taip jaugi didžioji dalis tų gyventojų užsiliko ir verguvon (vergijon) pateko. Pats gi kamienas jųjų išsitraukė į vakarus ir žiemių pusę. Vienok iš viso ko reikia mislyti jog daugiausiai genezių šitos tautos pasitraukė i žiemius, kur aukštose sausumose (trakose) tūlos buvo žinomos po vardu Trakų. Kitos neturėdamos čion ikvalei ruimo, ėjo toliau į žiemius, kol nepasiekė, jūrias-marias ir kolei neatsirėmė į suomių tautas, gyvenusias tada plačiai rytmetinėje ir šiaurinėje Europoje.

Lietuviai seniai pažinę Mėlynąsias marias davė joms vardą nuo mėlynos barvos jųjų vilnių. Gi šitam lietuviškam žodžiui pridavė savo ženklinimą ir užvadino Μέλαίνον. Dabartinis vardas šitų marių yra tai išverstas iš graikiško ir vartojamas visose kalbose vis saviškai: Čiornoje more, Czarne morze, Schwcarzes Meer ir t.t. Kas lietuviškai būtų: Juodosios marios.

Da šitas marias graikai vadino ρόντοϛ εϋξείνοϛ, kas lietuviškai būtų: mylinčios svetimus. Bet kaip tos marios niekados juodomis nebuvo, taip ir niekados svetimų nemylėjo. Juties buvo jos visados labai pavojingos, kaip dėl žvejotojo taip ir dėl kupčių (vaisborių), po jas plaukiojančių. Vardą jųjų antrą ir pirmą graikai pasiskolino nuo lietuvių, kurie gyvendami pakraščiais jųjų rado daugumą aukso ir nuo to praminė marias Avižinėmis.

Randami mūsų gadynėse senovėje užkasti ten turtai aiškiai rodo jog vardas duotas per mūsų tautą Mėlynosioms marioms buvo labai atsakantis. Ar ant kranto Mėlynųjų — Auksinių marių stovėjo garsi savo auksu Kolchida.

Ir taip marios dabar vadinamos Juodosiom niekados nebuvo nei mylinčiomis svetimus, nei juodomis, tiktai kaip ir šiandien jų vilnis mėlynos ir jos pačios mėlynos, o pirma galėjo būti ir auksinės nuo to aukso, kurį rasdavo upių įtakose į jas ir toli nuo kraštų kalnuose.

Kada pirmi lietuvių pulkai pasiekė šių dienų savo tėvynę ir pamatė jūrias-marias, tai smarkiai jiems puolė į akį kita vilnių barva. Ten jos buvo mėlynos, čion gi balzganos, per tai davė joms vardą Baltų marių.