Utwór 12 z 22

Baidarai

Uždrožiau ir paleidau galvatrūkčiais2 žirgą;
Girios, pakalnės, uolos nyksta man po kojų,
Lyg upės vilnys — plaukia greta, sprūstyj mirga;
Noriu apsisvaiginti verpetais pavojų.

O kad putotas žirgas neklauso vytinio3,
Kad po prietamsos šydu išblėso regyklos4,
Mano akyse, lyg ant stiklo krištolinio,
Šmėkši girių, pakalnių ir uolų baidyklos.

Žemė mieg, man nėr miego. Šoku į Euksiną5;
Išsipūtus atkriokia pas krantą6 juodbangė,
Lenkiu, žastus ištiesęs, prieš ją savo kaktą,

Vilnis ant galvos trūksta, žioklė 7 aprakina;
Ten mintis, kaip apsvaigus valtis, nusidangė,
Laukiu į užmiršimo grimsiant kataraktą8.

Baidarai — graži pakalnė, kuriąja važiuojama linkon pietinio Krymo kranto. [przypis redakcyjny] ↩
galvatrūkčiais — labai greitai, smarkiai. [przypis edytorski] ↩
vytinio — iš vytelių pintas lankstus botkotis. [przypis edytorski] ↩
regyklos — vaizdai. [przypis edytorski] ↩
Euksinas — iš graik. Πόυτος εΰξειυος, dabar vadinama Juodosios marės. [przypis tłumacza] ↩
pas krantą — dabar: į krantą. [przypis edytorski] ↩
žioklė — čia: chaosas. [przypis edytorski] ↩
Katarakta, graik. καταράκιης — vandenkritis, vandens sukurys. [przypis tłumacza] ↩