III. AKTAS

Kaip sau nori. Negaliu to niekaip suprast! Viskame sutinku vien tik nepasisekimus: kur pasisuksiu, ką užmanysiu — vis ne taip, kaip nori. Šiandien irgi, kad jį velniai, tą Daunorą! Jau, jau, rodos, viskas gerai susidėjo, o čia atneša jį velniai... Lyg tyčia visad taip. Taip pernai, kada su Onyte viską kuo geriausiai sutaikiau, apserga dėdė. Išvažiuoju pas jį, o čia griebia ją velniai — išteka ir po visam. Paskui tik ir juokiasi visi, beerzindami: „Tatai tai ir išrovė grybą iš panosės!” Ilgai turėjau klausytis visokių pasityčiojimų... Bet negana to, dabar vėl su Julyte kiek privargau, o vis tiek gero: tėvas kala savo, o tas velnias vėl savo. Nors prapulk. Tėvas užmanė apipačiuoti1 mane su pana, kaip jis vadina, gerų namų, geros kilties, turtinga, ir pradėjo kalti man tą seną ilganosę Maugirdų Marę... Vakar taipogi minėjo apie tai; nutylėjau, vienok, kaip matau, vis nemeta savo užmanymų, nes šiandien iš ryto vėl ėmėsi prikalbinėti, aiškindamas, kad būtų gerai... Dabar jau aiškiai matau, kad tylėdamas nieko gero nesulauksiu. Viskas taip susidėjo, jog būtinai pagrįžus tėvui, turiu jam pasakyti, kad aš myliu kitą, dėl kurios parangus esmi2 ant visko

Ragaišienė iš Pilviškių atnešė laišką.

O kame gi laiškas?

Ji sako, kad reikalingajai pačiai paduoti.

Šauk ją čia.

Klausau.

Ji man rašo, žinau, kad nieko malonaus nepraneš, bet visgi nieko saldesnio nėra, kaip matyt jos rašytą laišką ir būti tikru, kad ji mane myli.

Tegul bus pagarbintas...

Gerai, gerai...Kame laiškas?

Gi šit. išvynioja laišką iš skepetos ir paduoda Prisakė paduot tamstos tėtušiui į rankas....

Tai ne jos ranka! Kas tą rašė?

Parašė jis pats, mano geradarys ir užlaikytojas ponas Daunoras tamstos tėveliui apie...

Mano tėvui!? skaito adresą Taip, taip... Gerai... bet ką gi jis jam rašo?

Aš, dūšyt, skaityt nemoku... O kad ir mokėčiau, ta vis tiek užlipdyto laiško perskaityt negalėčiau...

Gerai... hm... pakelia laišką prieš langą, žiūri Tai niekis, tebūk sau! meta laišką ant stalo Paliksiu iki sugrįš tėvas. Ragaišienei Ogi ji... ji Julytė ar nieko nepa... nesakė?

Kaip nesakys. Sakė, kad ji kenčia ne išpasakytai. Su ašaromis akyse išpažino, kad vis tai dėl meilės...

Na, o daugiaus ką?

Daugiaus? Daugiaus, taip daug man visko pasakė, kad iš to daugumo...

Nieko nebeliko pasakyt...

Kaip neliko. Ji sakė da, kad norėtų kuo greičiausiai pasimatyti ir viską pabaigti...

Ką pabaigt? Kaip pabaigt? Gal ji jau nusigando neišmintingo tėvo.

Aš to nežinau, dūšyt.

Taigi žinok ir pasakyk jai, jog aš nenoriu jokio kito galo, kaip tik, kad mes ant visados pasiliktume drauge... Nors nežinau, ką jis ten rašo parodo į laišką, vienok po to visko, ką teko šiandien išklausyt, galima tikėtis, kad nieko geistino! Pasakyk todėl jai, kada eisi pas Daunorą šiandien karvių milžti, kad ji kaip norint išspruktų šį vakarą iš namų ir ateitų pas tamstą. Aš ten būsiu saulei nusileidus ir mes sutarsime viską.

Pas mane? O jei vėl užtiks?

Taigi man! Jau ir nusigandai. Nesibijok, nieko nebus, aš atsakysiu už viską. Dabar gi skubink pas juos ir pasistenk jai pranešti.

Klausau, bėgu, dūšyt.

Bet... palauk! Gali vėl ką užmiršti; aš geriaus parašysiu jai kelis žodžius.

Nagi, nagi....

Palauk! Ar apkvaišai?! Štai nuneši laišką, ot tuoj, tuoj... tik rasiu rašalą ir kaip matai parašysiu.

Nagi, dūšyt.... O man pasirodė, kad kitą syk...

Kam atidėt kitam kartui, ką galima dabar. Štai tuojaus, tik rašalas kažin kur? Ten pas tėvą turi būti. bėga į šalines duris, išsineša popierių ir rašalą Tuojaus, tuojaus.

O jeigu paties Daunoro nerasčiau, tai kam turiu paduot laišką?

Ir vėl savo! Nė kokiam Daunorui, tik jo dukteriai Julijai aš rašau ir jai tik paduok, niekam nematant.

Aa! Dabar tikrai supratau, kad atsakymą reikia paduot Julytei.

Taip, taip... tik atsargiai.

Gerai, dūšyt. Šit už ančiaus užsikišiu. Sudiev!

Vargas su tomis bobomis, o ypač su senomis. Tu jai vieną, o ji tau kitą ir susikalbėt negalima. po valandėlės Ir taip su Dievo pagalba šiandien gal jau kaip norint suvesiu galus visų nemalonumų ir pasieksiu pradžią taip senai laukiamos laimės... sėda krasėn3 Sunku, bet nėra kas daryt, reikia laukti. Kolei gi kas, gerai būtų iš laiko4 prisirengti.

Kažin kur vėl iškeliavo su savo nepabaigtais reikalais ir lakstymais

Pasakyk, pandze, kad arkliui, pakol atvės, ne duotų gert. Katrytė išeina, Arvidas meta ryšiukus ant stalo, kepurę ant kėdės, sėdasi už stalo Šunes mane nešiojo šiandien iš namų; nieko nepadariau, tik pavargau ir keletą auksinų be reikalo turėjau išleisti. Dagi tie smarvės žydai ir tas chamas Kaplys, pandze, padarė nemalonumą, primindami skolą. po valandėlės Kada ir iš kur gausiu visiems susimokėti?! Ot, kad bent sūnelis būtų kaip žmonių vaikai, tai ką, tada bepig būtų man senatvėje... Paimtų gerą pasogą, išsimokėtumėm skolas, da gal kas ir liktų. pamato laišką, paėmęs skaito adresą Jo Mylistai.... Nagi kas čia galėtų būti?! plėšia konvertą5, paima iš stalnyčios akinius, užsideda Jau tik iš lietuvio: ko antrašo, pandze, matyt, kad koks norint chamas rašo.... O gal brolis Benediktas ką norint praneša iš Rokiškio. Jis juk taip mėgsta ir skaityt, ir rašyt. Ne kartą jau jis, užsiėmęs tais raštais ir visokiais kalendoriais su spėjimais apie orą, supūdė, pandze, javus ir šieną. Tuose kalendoriuose, tai vis lyg tyčia, viskas išeina atžagariai6: kada rodo lietų — gražus oras, o buriant giedrą — lietus kelias dienas. Na, bet ką gi jis čia išgalvojo?... skaito „Tegul bus pagarbintas... su atsakymu ant amžių amžinųjų, amen. Mielas kaimyne”. nusistebi Jau čia ne brolis... bet kieno aš, pandze, kaimynas?! Turiu kaimynę, našlę ponią, pandze, ponią, kaip ją.... Pra... Pše... Pšy... byševskienę. Vienok ką ji man rašytų? Negut apie laukugalės7 užtvėrimą! užsimąsto Hm! Beje, turiu kaimyną tą chamą Daunorą, bet nejaugi jis apie savo kumelės pardavimą praneštų?! skaito toliaus „Jeigu tamsta nesulaikysi savo sūnelio nuo svetimų laukų drimbimo, tvorų minimo ir po nereikalingus kampus landymo su jo medžionėmis ir meile, tai aš, vadinasi, pasimirkęs viržių ištaisysiu jam bajorišką nugarą ir da paduosiu sūdan8. O dabar pasilieku sveikas Juozas”. karštai Juozas, Juozas?! Kas tai būtų?! Ar ne tas chamas Daunoras, pandze?!.... Reikia paklausti Katrytės.

O, tai ir tėvo parvažiuota.

A! Ir tu namie?! Nagi ką čia stovinėji per dieną nieko neveikdamas?! Pavargai! Štai tavo darbai! kiša prie nosies laišką Kuom vardu tavo giriamasis ūkininkas tas chamas Daunoras?

Kam tai tėvui prireikė?

Štai atsiuntė jis tau pasveikinimą, pasiilgo matyt. Bet kaip jo vardas?

Juozapas...

Juozas, chamas. Koks ten da Juozapas. Štai skaityk! meta jam laišką, nusisuka rūsčiai Po šimtais, pandze....

Aš jam parodysiu keršyti!

Ir aš tau parodysiu! rodo kumštį Tu nuodini mano senatvės dienas. Ar to aš laukiau nuo tavęs?!

Bet, tėve, palauk.

Nėra ko daugiaus laukti. Viskas jau sulaukta. Pamislyk tik, ką tai reiškia? Mes „szlachetni”9 gauname tokį bjaurų pasityčiojimą nuo to chamo. O už ką, už ką?

Nė tamsta, tėvel, dejuok, nė ko. Aš viską tuojaus išaiškinsiu.

Aišku jau man kaip diena, kad jis tau kailį perti žada. Bet ir man skauda! Skauda širdį, kad kaimynystėje turiu tą smarvę, skauda, pandze, kad sūnelis nemoka gerbt nė savęs, nė savo „szlachetnego” vardo.

Ko aš negodoju? Duok man tamsta viską pasakyt.

Sakyk man, ką tai reiškia ir už ką tai?

Nė už ką.

Tai taip sau... dėl to, kad plati tavo nugara, jis ketina ją ruožuoti.

Mat... mat...

Kaipgi tada?

Nėra ko ilgiau man tylėt, reikia baigt. Tėvas atmeni savo piršimą dėl manęs Mangirdų Marės... Aš nieko tamstai neatsakiau, bet dabar apreiškiu, jog nenoriu jos...

Ką tu kalbi, kvaily?! Ji su pasoga, ji ne by kokio chamo duktė... Pamislyk tik...

Aš nieko nesakau, kas ji tokia, nieko ir mislyt nenoriu apie ją, ji man per sena; aš myliu kitą.

Kitą?! Kokią kitą?!

Daunoro Julę.

Daunoro... Viešpatie! Pražuvo mano viltis pataisyt gyvenimą! nuleidęs galvą užsimąsto; po valandėlės Tai už tą jis tau rengia balių su viržium?...

Nieko jis man nepadarys. Aš myliu ir gana.

Kvailys tu su savo meile. Paliksime ubagais... Išjuoks mus svietas... Jau ir dabar... ar negana tau ką jau tyčiojas tas chamas iš mūsų... iš tavęs, kaip iš kokio berno, chamo. Susiprask tu. Paimtumei iš žmonių, pandze, būtų gyvenimas kitas.

Nieko kito man nereikia, su ja man bus geriausiai...

Tai tu vis savo?! Ir manai turbūt, kad aš tą daleisiu!... Klysti, vaike! Jai neklausysi, gali eit sau, pandze, man iš akių! Nenoriu nė matyt, nė girdėt.

Eisiu ir nepražūsiu. Bet, tėve, pasakyk, kam tuos skirtumus darai tarp žmonių? Ar ne visi mes lygūs?

Susilyginai tu su chamais... Apmislyk, vaike... Bus laikas, kada susiprasi ir gailėsi...

Bet tamsta ar pamislyjai taip šnekėdamas. Ką aš negerai suprantu ir ko turėčiau gailėtis? Aš rodos teisingai suprantu, kad tamsta per aukštai nori pasiekti su savo bajoryste, nieko daugiaus neturėdamas, išskiriant tuščią vardą „bajoras”. Juk, nors mes ir skaitomės bajorais, bet savo padėjimu ir gyvenimu esame paprasčiausiais ūkininkais. Kuom gi anie, apšaukiami „chamais”, menkesni ar žemesni už mus? Priešingai, kaip visiems žinoma, jie, nesvajodami apie garbingas bajorystes, savo doru ir blaivu gyvenimu, darbštumu ir palinkimu prie apšvietimo parodė svietui daug daugiaus tikrų žmoniško gyvenimo vaisių. Tarp jų viskame matoma broliška vienybė ir gyvena jie nepalygintai geriaus už visus panašius į mus ponus bajorus. Mes gi kuom galime pasigirti? Kame mūsų vienybė? Kame mūsų protas? Ar tame, kad, užstatę bankuose dvarelius ir apsivilkę sermėgomis, lindžiame po kiaurais stogais aplūžusių senovės rūmų, vis dar tebesididžiuodami savo bajorystėmis?! Ne!

Gana jau! Duok tu man ramybę.

Tuojaus aš pabaigsiu. Argi tamsta užmiršai savo žodžius apie Mangirdų Marę su pasoga dėl skolų išmokėjimo?!

Ne! Bet ką gi tu gali ant Mangirdų pasakyt? Ar ir jie skolose, ar ir jie ne ponai?

Taip, da ne visi bajorai prakišo savo tėvų turtus. Vienok ar daug jų užsiliko senoviškuose lizduose ir ar pas visus yra turtas?

Man to žinot nereikia. Aš kalbu apie Mangirdus.

Bet tamsta užmiršti, kad ir jie per puotas ir kortas netruks pavyti kitus. Antrą gi atsukus, šiandien jie, turėdami dar šį bei tą iš užsilikusio nuo senovės ir bepuotaudami ramiausiai, ar norės susilyginti su mumis?! Kaip turėtumėm mes pasirodyti tarp jų?... Ar taip, kaip dabar stovime, su degutuotais čebatais10 ir su smaluotom alkūnėm?... Todėl ar gali būti man pora nemokanti jokių darbų Mangirdų Marė su visomis jos dykaduoniškomis parėdnėmis... Jie šiandien da tebepučia ponystes, mes gi, turime prisižinti, jau viską tą padarėm, turime užtat užmiršti visas bajorystes ir pasilikti, kaip esame, artojais...

Aš nesakau, kad ponavot... bet... bet, pandze, atmink, pasoga... skola...

Pasoga. Kas man iš jos, jai paėmus... O po antra aš myliu...

Jau ne vienas meilės karščius prie terbos11 prisimylėjo, taip ir tu, pandze, mano vaike, prieisi, palikdamas ir mane ubagu...

Aš, dėkui Dievui, esu sveikas, galiu dirbti, galiu...

Viską aš gerai žinau, bet, pandze, matau, kad su tavim nesusikalbėsime... Žinokis sau. Kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi...

Kas man daryt?! Važiuosiu ir gana. dunkstelėjęs į šalines duris Tėve!...

Jurgis klausia, ar palikt arklius namie, ar jot miškan ant nakties?

Gerai, aš pats pasakysiu.

Pakvaišo jis visai, nė susikalbėt negalima. ruošiasi, dėsto daiktus, uždega mažą lempukę Reikia pieno paduot. pripila puodeliuką pieno ir nuneša į šalinį kambarį, pradarius duris sustoja Jau miega, bet gal atbudęs išgers. įeina atsargiai ir greitai išeina, iš naujo ruošiasi, vaikščiodama pamažėlio Kažin kas šiandien su jais? Nuo pusdienio riejasi, kaip žydai, tarsi Dievas žino, ko jiems pritrūko...

Tu da čia, gana jau bus tų ruoštų be galo, laikas gulti.

Tuojau, tuojau.

Miega... Ramiai miegok, saldžiai sapnuok, o aš tuo tarpu susirinksiu ir, peržegnojęs šiuos kampus, pasišalinsiu nuo visų kvailysčių, ponysčių ir bajorysčių... Skubiai išsitraukia iš po krasės skrynutę ir batus, dėsto daiktus, dairydamasi ir prisiklausydama. Kas ten baldos?

Aš, dūšyt, aš su Julyte.

Eikit čia, tik tyliai.

Aš čia da viena. Julytė darže už klėties laukia.

Gerai, tuoj aus, palaukk čia tamsta.

Dievuli mūsų, prie ko mes priėjome? Kas tik bus toliaus? Žiūri į patamsį prieangyje. Atėjome naktį į svetimus namus.

Čia... čia... eik, nebijok. Nėra nieko, tik Ragaišienė.

Kodėl gi tu neatėjai? Tiek aš baimės turėjau, taip ilgai nesulaukus.

Užlaikė tėvas; paskui pasakysiu. Palaukite truputį, aš tuojaus pasiimsiu šį tą. Arkliai jau laukia už klojimo.

Kažin kaip turėsite važiuoti, vaikučiai, toks juodas debesys pasikėlė iš vakarų, gal tuojaus bus lietus.

Niekis, nesutirpsime, štai dėl viso ko paimsiu sermėgą.

Ar girdite, te kažkas atvažiavo... šneka...

Eina — pasislėpkite...

Labas vakaras! Ir vėl išpuolė šiandien mums susitikti... Bet, vadinasi, ar negalėčiau paklausti, kas čia kur kraustosi?! Taip čia visur primėtyta daiktų.

Štai Julės ryšis skepetoje.

Tai tu taip! Nežmoniškais keliais! užmodamas botkočiu Aš tau parodysiu! Galvą perskelsiu!

Kas ten?! Kas ten?! O, Viešpatie! pasirodo tarpduryje vienuose marškiniuose, bestumdamas pro duris Juliją Kas čia darosi, ar velniai užsėdo! Kas čia, iš kur? Buvau vienas, o dabar, pandze, saugok, Dieve, atsiradau...

Ir Ragaišienė čia...

Kas čia do triukšmas? Kas pasidarė? Dieve, mylėk, kaip nusigandau, tik atgulau, girdžiu tokią baisybę, maniau, kad degame...

O tu čia ko? Taip tu man!

Pandze, pasakykit man kas čia pasidarė?!

Dovanok, tėveli! Nežudyk manęs!...

Kaip tai?!... Dovanot! Kas tai matė bėgti su bernu per laukus, tai baisus papiktinimas, kurio nė Dievas, nė žmonės negali atleisti.

Atleiskite mums! Mes nekalti, taip mes mylimės, taip... taip mums sunku be kits kito....

Niekad! Kas tai matė! Ar tai gražu. Mes išsigandome, mislyjame, kad kažin kas pasidarė, kad išėjus nuo pusdienio su ploviniais paskendo upelyje, kad... Toks baisumas, toks bjaurumas.... Ir tik štai rasta gromata12 rodo laišką atidarė mums akis...

Vyrai, moterys! Taip nieko — nebus! Kalbėkite kaip žmonės! Atminkite, kad gal taip Dievo buvo likta... Kam kliudyt jų gražiausiems jausmams, juk ir be to jie ilgai kentė.

O tau kas?! Kentė? Bet kas tam kaltas ir už ką aš, vadinasi, mes turime dabar...

Dovanokite mums ir...

Ne, negalima, taip negražu... Kur tai girdėta, kad be tėvų žinios...

Ar da negana, ar nematote, nežinote tamstos...

Et, vadinasi, matome, bet taip negalima. Antrą gi atsukus, ką čia mums apie tai, vadinasi, kalbėti...

Žinoma, žinoma... Ką paskui žmonės kalbės...

Hm... taip, vadinas!... Žmonės sau, o mes irgi, vadinasi, savo proto neturime nustoti. Nepridera mums tokiu būdu, turime tuojaus važiuoti ir gana.... Julijai Žiūrėk tuojaus savo daiktus... Taip tu man! Pakelsiu aš tau pirtį, vadinasi...

Duok jai, kad žagsėtų...

Betgi tamstos...

Tėveli brangiausias, neatimkite nuo manęs mano Antaniuko... Taip aš jį myliu... negaliu be jo...

Jokio bet! Aš jau senai, vadinasi, pasakiau, kad ne. Arvidui O kaipgi tamsta manai?

Ką?... Kaip manau?!... Saugok, Dieve, ką jaučiu... Ką jis padarė tas beprotis.

Tėve, tik pamislyk tamsta!...

Cha! cha! cha! Pamislyk!

Dieve, susimylėk, kas bus, kai sužinos parapija. Kunigas iškeiks iš ambonos13.

Tekeikia sau. Prakeiksiu ir aš, kaip tas nelaimingas bajorystes, taip ir jus su visais atkaklumais. Gerai juk žinote ir suprantate, kas čia kaltas, tik nenorite susiprasti, nors jau seniai būtų laikas... Nereikalingos, rodos, jokios kalbos ir aiškinimai, todėl jei tamstos ne, tai ir aš... aš irgi...

Ką tu da?! Jau matai ką padarei... Bet ką dabar bedaryt?

Skirtis ir gana, vadinasi...

Niekas tamstų neriša... Tik mes paėmęs Juliją už rankos nuo šios valandos liksime drauge.

Niekuomet! Galvą padėsiu, nedaleisiu...

Tėve, atsileiskite, meskit šalin kerštus ir, dovanoję mums, nebekliudykite mudviejų gyvenimui... Juk mes niekam pikto nedarome...

Da bent...

Nagi, pandze, gyvenimui pikto... Gal ir gerai būtų geruoju, taip sakant, pandze, kaimyniškai... prisiartinęs prie Daunoro Kaimyne! Aš tikras, kad jie per tai mums nieko pikto nepadarys, todėl jau regis vis viena! O ką ir kaip mes nepūstume irgi vargiai juos besulaikysim. Ar ne geriaus baigt. Kas gero, kad mes visą amžių pūtėmės vienas prieš kitą? Nieko juk nenugąsdinome, pasilikę kuom buvę. Jie gi, kaip matai, kitaip eina.

Nagi... vadinasi...

Dėkui, tėvel... Išsiteisiu aš už viską...

Atleisk, tėte...

Jau nusiramink, vaikeli... Vienok, nors pabėgai, bet turėsi, vadinasi, grįžti pasiimti kraitį, nes šio, vadinasi, rodo jos ryšį mažokai....

Palaiminkite mus!

Kaip tai?

Telaimina jus Dievas!

Mums irgi, pandze, laikas susivienyt ir gyventi žmoniškai, be vaidų, pandze.

Laikas, kaimyne, vadinasi, laikas, nes prieš vėją nebepapūsi.