II AKTAS

O kaipgi nuvargau! Nebemano metams užsidarbuoti duoną verpimu: jau ir pirštai regis ne tie ir akys susilpnėjo. Garbė Dievui, kad nors nevaro iš tos kertelės, kurioj ko ne visą amžių perlindėjau... Kažkas šiandien taip negerai man, lyg pusiau laužia, lyg kas... Geriaus bus pailsėjus. sėda už stalo, atsidūsta Štai bent besiilsint užbaigsiu tą rankovę palaikę raukt. ima siuvinį iš kampo nuo suolo Bene nuo Šv. Jono blaškosi neužbaigta, o vis nėr kada prisėst. veria adatą, daug kartų nekliudo Kad tu surūgtum! Kaskart vis pro šalį, tai pro šalį. vėl bando įvert Jau turbūt tiek šiandien tepasiseks pasiūt. meta siuvinį Nieko nebus. Teriogso sau... Asla irgi da nešluota, o jau geras metas. pažiūri į langą Kad jau niekas doras nesiseka, reik nors apsišluot.

Padėk, Dieve! Ar laukei tamsta manęs?

Dėkui, dūšyt, kad manęs neužmirštat; taip man vienai sunku, nuobodu...

Aš atnešiau tamstai puodą nuo vuogų, o podraug1 ir mėsytės su sūriu.

Dėkavoju žemiausiai, kad mane atmenat. Melsiuos už sveikatytę ir pasisekimus. Sukalbėsiu amžiną atilsį už dūšelę tamstos mamutės, ji mirdama įsakė, kad neišstumtų manęs vargšės iš šios pastogės...

Niekas tamstos nestums, gyvensi, kaip gyvenai ant vietos. Ot, manęs tai kažin kas laukia. Nežinau kaip reiks apsiversti. Diena po dienos vis eina blogyn prie tos pamotės. Šiandien irgi buvo galvos graužimo, o vis tai už Antaną. Aš tyčia čia atėjau... jis taipgi žadėjo būti šiandien pas tamstą... Turime mes būtinai viską užbaigt.

Taip, taip, dūšyt, reikia baigt. Matau aš, kad jūs kenčiate. Jis irgi buvo užsukęs pas mane ir žadėjo da atjoti; dejavo, nabagėlis, kad reikia jam slankstytis2 nežmoniškai po kampus, slepiant meilę. O kad jau nėr kaip kitaip, susieikite visad čia pas mane... Aš jus sergėsiu.

Nors tai gal ir negražu, bet ką daryt, kad taip išpuola.

Teisybė, dūšyt, teisybė, visaip atsitinka.

Štai ir jis atjojo! Bėgsiu pasitikti.

Laiminga ta jaunyklė: čia rauda, čia ir vėl linksminasi.

Šit ir galim mes dabar ramiai, be jokios baimės ir kliūties pasėdėt, pasišnekėt. Ragaišienei Sveika drūta, senute! Priimk svečius į pastogę.

Ačiū — laiko Dievas. Sėskitės, dūšytės, sėskitės.... Net man linksmiaus jus matant. Laukiau visa širdimi.

Kaip aš troškau tave pamatyt, tai negaliu nė išpasakyt. Sunku būtų viską išreikšti, ką šiandien aš perkenčiau ir perjaučiau.

O aš tai ar be noro čia atsibeldžiau? Skubinau, net arklys sukaito. Taigi dabar sėskimės čia ir pasakok. Na, o pamotė ar nieko nesakė man išjojus, kad aš su tavim buvau pasilikęs?

Kaip nieko!? Ko ji neprikalbėjo ir galop apskundė mane tėveliui, kažin ką išmislydama.

Kaip tai tėveliui? Juk jo nėra namie.

Palauk. Duok man pradėt. Aš viską pasakysiu — nėr ko man slėpti prieš tave jų pasielgimų ir visų užpuldinėjimų. Kada jūs atkakote, tėvelis buvo namie, tik pasislėpė ir liepė pasakyt, kad jis išvažiavęs. Aš norėjau tau tuojaus pasakyt, bet bijojau, kad kas neišgirstų.

Pasislėpė?! Na, jau to tai tikriausiai niekas negalėjo tikėtis!

Ne gana to. Ko jis neprikalbėjo, sužinojęs apie duotas man cukierkas. O paskui stačiai pasakė, kad išvys mane iš namų, jei aš nesiliausiu savo meilėje ir jai neužmiršiu tavęs.

Ką?! Išvys! Užmiršt! Aš darodysiu4, kad tave myliu ir jis pirmiaus turės liautis savo atkaklume ir visuose užmanymuose. Jei nesiduos geruoju, tai eisiu kitu keliu, bet užtikrinu tave, jog niekas nesulaikys mano širdies troškimų. Kas gali uždraust man mylėt? Esame liuosi ponai kiekvienas. Noriu, tai ir myliu, nieko nesiklausdamas... O, kaip aš tave myliu! spaudžia Juliją prie savęs Ištark tik dar kartą, kad ir tu mane myli, tada aš, neveizint ant nieko, jausiuosi laimingiausiu iš visų sutvėrimų...

Kad aš tave myliu, negali abejoti, tik bijau aš, kad tėvas manęs...

Nesibijok nieko! daužydamas kumščiu krūtinę Už tos krūtinės, kaip už akmeninės sienos, būk rami... Ir sakyk, ar mane per amžių mylėsi ir ant viso sutiksi...

Taip... dabar aš nieko nesibijau; gerai man čia, kada matau tave šaly, savęs....

Ot, taip tai kas kita.. Tai ne kokie tai be galo dejavimai, baimės. Saldu man, girdint šį tavo išpažinimą. Neužmiršiu aš ir senutės Ragaišienės už jos mums prilankumą ir pagelbą. Už viską jai atidėkavosiu.

Ačiū, ačiū, dūšyte, panaitėli; laiminga ir aš, matydama jus. Taip mane prie jūsų traukia, jaučiuos rodos jaunesnė ant kokių trisdešimts metų!

Dėkui tamstai, kad priglobei mane mano varge.

Gal jus, mano sveteliai, kuom pavaišinti? Šit Julytės atnešto sūrelio pamėgintumėt... O gal nors po mažą stikliuką išgertumėt? Yra pas mane likusios nuo krikštynų, ant kurių vysčiau Baublių pirmąjj sūnelį... O rėksnys, tai rėksnys buvo.... Aš matot, dūšytės, visada, jausdama kokį orą, išgeriu po vienintelę... Šiandien irgi kažkas, lyg diegliai surėmė, taip neramu.

Nereikia, nereikia, pas mus šiandien kuo puikiausis oras.

Reikia pasistiprinti, niekas juk taip nestiprina, kaip geras virintas šermukšninis gėrimėlis. Tuojaus štai paimsiu iš šėpelės prieangyje.

Nabagė, sena net braška, bet gera bobutė... po valandėlės Ar žinai, Julyt, kaip aš šiandien laimingas!

Ganės, Antaniuk.

Tu mano

O tu mano.

Aš tavo.

Ir aš tavo.

Mudu abudu dabar, kaip ir prisiekėm vienas kitam, jog taip per amžių apsikabinę būsime laimingi ir niekad jau nesiskirsime.

Žinoma, niekad... Visad mes būsime drauge.

Nežiūrint į nieką, kada kas išpultų gyvenime. pasiklausęs Jau ji grįžta.

Meldžiu neniekinti, tai labai gerai nuo visko ir nuo vidurėlių.

Negersim, ne. Gerk tamsta viena. Kitąkart, per mūsų vestuves, visi išgersime.

Po šimtą metu kiekvienam skyrimai! Tai iš viso bus du šimtai! Abu jus, dūšytes, reikia pasveikinti, nes taip jau matyt paties Dievo surėdyta, kad jus mylitės. Pakelia stikliuką aukštyn. Žydėkit abu! Būkite laimingi, dūšytės, jūs jaunuoliai, kurių gyslose dar neatšalo kraujas!... O gal išgersite?!...

Ne, ne! Dėkui!

Jau kad ne, tai gersiu viena. išgeria Būkite svei.... O šita pakelia butelį telaukia sau kito laiko.

Dar ko aš tau nepasakiau. Jau kad taip tėvas šneka, aš dabar iš pradžios pamėginsiu geruoju, bet jei jis priešintųsi mūsų norams susivienyti, tai tada būk pasirengusi prie visko, nes gal ir reikės mums sauvališkai, be tėvų sutikimo viską padaryt, o gal ir važiuot į kokį miestą. Juk dabar tiek svieto išvažiuoja į miestus ir visi randa sau duoną. Aš irgi juk neblogesnis už kitus, ne berankis koks, galėčiau rasti sau darbą, iš kurio gyventumėm. Dirbčiau aš, dirbčiau per dienas-naktis ir vis tai dėl tavęs. Arba dar galėtumėm važiuoti į Rokiškį pas mano dėdę, kurs ir pernai kvietė mane pas save, kad padėčiau jam jo ūkyje; priimtų jis mus, kaip savo vaikus. Jis vaikų neturi, turtingas ir išmintingas žmogus. Supranta jis gyvenimą kitaip, negu mūsų tėvai. Pas jį nė kerštai, nė bajorystės neturi vietos. Jis žmogus status: visus lygiais skaito, sako visi mes iš to paties molio, užtat ir visi turime būti lygūs. Taip būtų mums gerai, mylėtumės visad...

Neturi niekad abejoti. Visad vienodai tave mylėjau ir mylėsiu. Nežinau tik tikrai, ką ir kaip daryt?...

Ką te daugis padaryt, reikia tik laukti ir žiūrėt, ką jis toliaus kalbės.... Jeigu gi vis bus tas pats, tai ilgiaus nelaukus, paimt ir išeit. Vis viena juk seną ir kvailą sunku perlaužti, pertikrinant jo klaidose.

Bet aš jau gal ir perilgai užtrukau, pamotė vėl ką norint naujo išras; reikia eiti, šiandien dar daržus turėsiu ravėti...

Dar paspėsi, kam trumpinti laimės valandas. Su daržais paspėsi — teželia žolės kiaulėms ant džiaugsmo ir tavo pamotei ant rūpesčio.

Dūšyt! Negerai! Kas bus?! Ponas Daunoras atėjo! Štai jau ant kiemelio.

Jėzus Marija! Jis mane užmuš, radęs čia su tavim.

Pasislėpk!

Štai čia, kertelėj, už verptuvo. Julija pribėga, pasigūžia kampe; Ragaišienė apdeda ją rūbais, skrebais Tik nesikrutink ir nekosėk, dūšyt! Kas galėjo spėt, kad jis čia užeis... Apsaugok, Viešpatie!

O aš nuduosiu vandenį begeriąs.

Ir gerai — nieko jis nesupras

Ką beveiki, Ragaišiene!? Pamatęs arklį prie tvoros ir aš sustojau, vadinasi, nors joju šit tik ant lazdos.

Dėkavoju tamstai žemiausiai. Laiko Dievas iš savo malonės ir laiminga, kada aplanko geri žmonės...

Taip, taip... tai ir aš gerų žmonių skaitliun, nors netyčia, vadinasi, pakliuvau.... pamatęs Antaną O! Mano kaimynas! Tamsta irgi neaplenki mano Ragaišienės.

Sustojau vandens atsigerti.

Bet ar ne per daug ir ar ne per tankiai tamsta stabčioji ir geri? Vakar, kaip pasakoja, pas mane buvai sustojęs, šiandien čia... O jau ko per daug, tai šelauk, vadinasi... Galima dar pradėt raugėt nuo tokio gėrimo per nemier...5

Ką daryt... Troškina — karštas laikas.

Rodavyčiau6 tamstai pamažinti visus savo karščius ir užmanymus.... O taip gi norėjau tamstai pasakyt.... Kas link tamstos lankymosi ir.... ir mano dukters.

Aš irgi norėjau pasakyt... prašyt... ir džiaugiuosi, kad galop turiu šiandien progą su tamsta matytis...

Nesiskubink tamsta... Aš visai nesidžiaugiu iš tamstos landynių ir saldinimo cukierkomis... O po antra, tamstai kaipo „ponui bajorui” visai nepritinka meilautis prie sodžiaus mergaitės.

Ale bet, pavelykit man žodį7, išklausykit mane, juk aš irgi turiu širdį ir taip myliu...

Myliu... nėra ko sakyt, vadinasi... į šalį pasogą jaučiu...

Meldžiu Tamstą. Visai be reikalo tamsta kliudai čia bajorystę, kuri man visai nerūpi ir apskritai nieko nereiškia gyvenime, o ypač šioje gadynėje8, kada visi pradėjo suprasti, jog tiktai žmogaus išsilavinimas, padorumas ir padėjimas tegali turėt vertę žmonių akyse. Argi kas nemato, nežino, kiek dabar yra kunigų, daktarų ir kitų mokytų žmonių, kilusių iš prasčiokų, o ne iš kokių ten bajorysčių. Antrą gi atsukus, kuom galiu aš būti kaltas, jei mano tėvas bajoras ir jei jis negali išsiblaivyti iš svajonių apie ponystes9. Bus laikas, kada ir jis susipras, jog nė kiek jis ne aukštesnis už kiekvieną paprastą ūkininką, likdamas tamsiu žmogumi ir ardamas tą pačią žemę, kaip ir kiekvienas, kurį jis vadina „chamu”.

Užteks jau.... Žinau aš visus tuos pamokslus, meilės ir bajorystės, vadinasi. Pakaks man duonos be jokių garbingų giminysčių. Prašau vien nepaikint man mergaitės ir gana, vadinasi, kas ne pora, tai ne pora.

Visi juk esame lygūs žmonės... Visi vienodai jaučiame... visi... visi be jokio skyriaus10...

Tik aš ne visai taip jaučiu, kaip tamsta manai. Paklausk tamsta geriaus savo tėvo, jis irgi tikriausiai tą patį pasakys, nes po viskam, kas man žinoma, nesitikiu, kad jis galėtų pamesti savo didžiavimąsi...

Prie ko čia tėvas? Juk aš jau nebe mažas, galime šnekėt ir baigt be jo...

Taigi baigiu, melsdamas tamstą atminti, jog mano žodis yra šventas: ne ir ne! Kad čia kažin kas būtų, vadinasi.

Ne! aš irgi darodysiu savo ir niekam nepasiseks sulaikyt mano širdį ir jausmus! suduoda kumščiu per stalą, paima bizūną11, eina prie durų Sudiev! Iki malonaus pasimatymo!

Pamatysiu tave aš čia dar kartą, tai jau ne taip kalbėsiu. Ragaišienei O tu, Ragaišpalaike, kokias čia užeigas keli? Jei dar ką norint panašų pamatysiu, tai užminkysiu aš tau tokius ragaišius, vadinasi, kad gal tu ne taip dejuosi!

Meldžiu ne taip šiurkščiai ir be užgavimų; juk apie reikalą galima kalbėti be jokių karščiavimų. Savo reikalu aš pasitikiu padaryti su tamsta priderantį susipratimą. Bet kam skriausti nekaltą senutę?!

Rodavyčiau nesikišti ne į savo reikalus ir keliauti iš kur atsidanginai.

Matyt, kad mes šiandien nesusikalbėsim. Tikiuosi, vienok, kad, metęs karščius ir viską geriaus apsvarstęs, tamsta išvisi, jog labai klysti, taip pasielgdamas. Iki pasimatymo!

Neklystu, kad pinigus užuodi. Keliauk sveikas ir daugiaus nesirodyk! Ragaišienei Vis tai ačiū tau.

Aš, aš, dūšyt, po nulį, visai čia nekalta.

Cit! Kad nė žodžio, vadinasi! Žinau aš tave, visiems tu nori prisitarnauti. Riogso čia užsidariusi ir da veda į pagundinimą, o ko reikia, tai nežiūri. Visa lauko kertė nuganyta. Kokiam šuniui, vadinasi, aš čia tave laikau ir kam čia ta mano gryčia?! Ar tų valkatų bajorpalaikių užeigai?!... Ne! Kaip sau norit, gana bus minti mano tvoras ir laukus visiems šunims čia bemedžiojant, o ypač lipti man ant širdies, vadinasi. Aš tam karštam ponaičiukui užgesinsiu troškimus ir išmieruosiu nugarą, jai da drįs pasigirt man su savo meile. Girdi, boba, šiandien, vadinasi.... pežvelgęs į užpečkį O ten kas šlama? Gal paršus gryčioj lakai? Žiūrėk, kad nebūtų smarvės.

Ne! Ne! Tai turbūt katytė už pečiaus.

Popiet ateisi paimti laišką ir nunešti tam dideliam ponui-bajorui Arvidui. Negaliu ilgiaus tylėti, parašysiu jam ant keršto apie sūnų. O jau kad parašysiu, tai parašysiu. Retai prisieina man rašyti, bet dabar kad parašysiu, tai bus ko pasiskaityt... Turės iš ko pasidžiaugti.

Klausau, klausau, ponuli, einu, nors tuojau, einu...

Kur tau tuojau?! Aš einu da į laukus, paskui, pagrįžęs parašysiu.

Garbė Dievui, ištrūko galva! Taigi pridrebėjau, net prakaitas išmušė. prisiartinus prie pasislėpusios Julijos Jau išėjo, dūšyt, kelkis, nuvargai, nabagėle, tiek laiko kniūpsodama susirietus.

Viešpatie! Kas iš to bus?! Kur aš pasidėsiu?!

Niekis, dūšyt, niekis.... Laimė, kad nepamatė. Kada užminė apie paršus, net dvasią man užėmė. Garbė Dievui, viskas gerai nusidavė. Nesibijok, nesirūpink — jis tave išvaduos. Matei juk ir girdėjai, kaip jis tave myli... Bėk dabar, dūšyt, namo.

Bijau, kad kas nepamatytų. Gal da tėvelis nenuėjo?

Regis, kad ten kas toli apie kryžkelę eina — mano akys aiškiai nebemato.

Taip, ten tėvelis. Iš ten nepamatys, bėgsiu pagal upelį...

Bėk, skubink, pasigūždama už krūmų, tik atsargiai.

Tai tamsta eisi šiandien pas Arvidus?

O kaipgi. Liepė paimti laišką ir nunešt...

Gal jį pamatysi, pasakyk jam viską ir paklausk, ką man daryt ir kada mes su juom pasimatysim.

Paklausiu, paklausiu. Dėkui už sūrelį ir mėsytę...

Aukščiausis Dieve! Kenčia tie vaikeliai! O už ką? Už tėvų nesutikimus. Senai jau žinoma ta byla. Kiek tai nepritauškia svietas12? Po mirčiai Daunorienės, tos šventos moteriškės, visi šaukte šaukė, kad įstūmė ją graban pats jos vyras, kurs savo šykštumu ir aštrumu įvarė ją į ligą. Dieve, duok jai dangaus karalystę! Ji rūpinosi apie mane ir visus varguolius. Dabar jos dukterį matau kenčiant prie medžiaširdžio tėvo, bet neapleis jos Dievas, suteiks Jis jiems laimę, suves jų jaunas mylinčias širdis... Bet kur aš pasidėsiu, jai jos tėvas įpykime išvarys mane iš šios pastogės? !...

Tegul bus pagarbintas...

Ant amžių amžinųjų amen. Ką, dukrele, pasakysi?

Atbėgau ieškodama Julės. Išėjo nuo pusryčių ir lig šiol negrįžta, o te mama barasi.

Jau ji senai sugrįžo. Dėkui, atnešė sūrelio ir mėsytės. Pasėdėjo valandėlę ir išėjo... Paskui buvo užėjęs tėvelis, bet jos jau čia nebebuvo.

Tai ir tėtė buvo čia pas tamstą?

Buvo užsukęs, eidamas į laukus.

Tai mes turbūt prasilenkėm su ja; aš ėjau keliu, per lauką.

Žinoma, kad eidama keliu negalėjai jos sutikti, nes ji sakė, kad eisiant taku palei upelį.

Tai reik ir man grįžti. Gal jau visi parėjo pietums. Sudiev!

Seka ją, nabagėlę, pamotė, skaito13 jos žingsnius.