I AKTAS

Kur ji būtų dėjusi tas žirkles? Užkišo gal ir pati nežino kur. (pradžiugus) Aha! Julės cukierkos2! Bus man. (valgo cukierką, mazgelį įsideda už ančiaus, toliaus beieškodama išima kalendorių) O gi čia kas do raštai?! (žiūri prisikišusi) Kalendorius! (varto) Reikia pažiūrėti, koks bus šiandien oras — ar bars mama su patėviu, ar ne?! (eina prie komodos, atidaro vieną šėpelę3).

Ką tu ten landai? Sakiau, kad žirklės už veidrodėlio ant komodos.

Ar aš kalta, kad neišgirdau, kaip sakei ar komodoj, ar po komodos, ar ant komodos. Aš ieškau, kame žinau.

Cit, kad nė žodžio daugiaus. Kas tai matė: tu jai žodį, o ji tau dešimtį. Kaip matai pasakysiu tėvui — jis tave suvaldys!

Tevaldo jis savo dukterį, o ne mane. Kas aš jam? Jis neturi tiesos kišti prie manęs pirštų.

Na, na, jau gana bus! Be jokių tiesų! Eik geriaus pažiūrėk, kame tėvas ir paklausk, ar greitai mes važiuosime.

Sakytum geriaus patėvis!

Palauk! O gi čia kas pas tave pūpso?! Ko čia prisikimšai?

Da bent ko! Kas gi čia bus daugiaus — nieko čia nėra!

Kaip tai nieko? siekia, Veronika traukiasi Duokš — tuoj parodyk!

Gerai, gerai, tepk ratus, tuoj važiuosime. įėjęs, piktai Na, gi čia kas do varžytinės!? Ko jum pritrūko? Nusitvertumėt bent koki darbą, vadinasi? — Žiūrėkit geriaus, kad viskas būtų prirengta4 kelionei.

Mūsų viskas jau padaryta; maišelis su užkanda jau šit senai pritaisytas: įdėjau sviesto, dešros, virtos mėsos, visko užteks, da ir liks.

Visko tai visko, o druskos gal kaip anądien sakysite — užmiršome. Jau dėkui jums už lašinius be druskos, vadinasi.

Varut, eik paklausk Julės, ar įmezgė druskos...

Tuoj! skubiai padeda cukierkas už veidrodžio ant komodos Bet turbūt užmiršo — ne druska jai rūpi.

Tat tau ir viskas. Eik paklausk. juokdamasis Cha, cha, cha, taip sakant, vadinasi, viskas.

Pakaks jau, bus viskas.

Viskas, viskas, o pati tai dar lig šiolei, vadinasi, šaltai tebesiraižo. Kaip reiks važiuot, tai tada šokinės. Važiuot, tai važiuot. Į jomarką6 visad kuo anksčiaus, tuo geriaus, ar mainyt, ar parduot. Vedu tat dvejetą: palšokę ir lauksi. — O gal permislijai7, gal jau nebevažiuosi?

Kaip tai nebevažiuosiu?! — Tiek man visokių reikalų! Vienok nėra ko jau taip skubintis — suspėsime. Bėk sijoną persisegsiu ir važiuok.

Nėra ko sakyt — apsukrios gaspadinės. Kad neprimintumei, tai ir nevalgęs nekartą paliktumei. Nieko regis nemato, vadinasi.... po valandėlės Tikras vargas, kad viskas lieka ant moterų apžiūros. Visi kampai aplūžę — apgriuvę — meška koją nusilaužtų. Vienam sunku viską apeiti. Joms tik visokios parėdnės8 terūpi. — Šit, ir šiandien mano poniai ar tai mažai reiks išduoti. Kiek tai ištraukia iš kišenės tie visokie moteriški niekniekiai, net baisu. Kaip buvau palikęs su savo viena Julyte, tai da galėdavau užganėdinti9 jos reikalus, bet dabar, antrą kartą vedęs ir su pačia užaugusią dukterį parsivedęs, nebežinau, kaip ir išsisukti, vadinasi — tai šio, tai to vis joms reikia. ušsimąsto Daug išlaidų visokių, bet nemažai ir naujų rūpesčių dygsta. Tat, jau ne kartą girdėjau nuo žmonių, kad mano Julytė, vadinasi, įkrito į akį tam šunsnukiui.... Ir pasakoja, kad vakar, nesant man namie, drįso būti čia mano namuose tas, vadinasi, šunimalas10 — mano priešo Arvido sūnus. Tas senis visad darė man visokius nemalonumus ir pasityčiojimus už mano piršlybas prie jo sesers, užtat dabar aš, kad ne jam, tai jo sūnui atidėkavosiu. Jie dideli ponai, o aš, aš savo kieme irgi, vadinasi, ką noriu, tai ir darysiu. Nėr ko sakyt, pajuto šiltos mėsos šmotą11, vadinasi, juokiasi cha! cha! cha! vadinasi. Ar matei, šunbajori12, savo ausį, taip ir mano dukterį su jos pasoga13 regėsi. po valandėlės Vienok, kaip ne kaip, laikas ir į jomarką. Barzdą reikėtų nusigrandyti. eina prie komodos, pažiūri į veidrodį, ieško ant komodos, nekantriai Niekas nepabūva ant vietos, buvau padėjęs čia skustuvą, o dabar jau nebėra. Na, o gi čia kas do mazgas?! paima mazgelį su cukierkomis, atmezgęs nusistebi Cukierkos! Iš kur tai?! Aš dejuoju, kad išlaidoms nėr galo, o čia irgi juk pinigai, vadinasi - kam tai atėjo į galvą mėtyt piningus ant tokių niekų?! Jau to gana — toliaus nebgaliu kęsti!

Nagi čia ką blaškai?

Tai, ant ko tu be reikalo mėtai pinigus.

Ant ko čia aš mėtau pinigus be reikalo? prieina, žiūri į pastolį Cukierkos! Kame gi tu jas radai?

Kame buvai padėjusi — ant komodos, vadinasi....

Aš padėjau!? Ant komodos? Parsižegnok, žmogau, pats nežinai ką tauški. Imk tu jas sau ir valgyk.

Dėkui. — Užteks man, vadinasi, ir tų pipirų, kokius, vadinasi, kasdien turiu nuo jūsų. Nusipirkai, tai ir naudokis.

Aš tau sakau, kad nė matyt jų nemačiau. Gal mergaitės vakar parsinešė iš miestelio. Tuo sužinosiu.

Kokia tu, tokios ir tavo dukterys.

Neužmiršk, kad viena ne mano! šaukia Varut, Varut! Eik čia greičiaus, tėvas šaukia.

Ko dar prireikė? Bulvienė išbėgs — jau verda.

Sakyk, kas padėjo ant komodos cukierkas ir kieno jos?

Kaip tai? Tu padėjai ir nežinai kieno, vadinasi!

Kas čia darosi! Niekas nežiūri puodų, bulvienė baigia bėgti.

Ar aš nesakiau!

Ką jus čia užsimanėt pirkinėt cukierkas ir blaškyt po kampus. Šit tėvas rado ant komodos.

Nieks jų nepirko.

Ogi iš kur jos?

Vakar Arvidų Antanas, jodamas pro šalį, sustojo atsigerti ir paliko.

Girdi, tėve, cukierkų niekas nepirko, o tik paliko jas Arvidžiukas.

Arvidžiukas!? O ko jis čia lando? Gal savo meilę nori parodyt?! Išvaikysiu aš jums vėjus iš galvos, vadinasi! Julijai grūmodamas pirštu Atmink, kad aš viską žinau, vadinasi, matau, ir pasakau tai, jog jokio sėbravimo su tais plikbajoriais nedaleisiu. Gana jau jie man įkyrėjo. Ir žiūrėk, kad tu man daugiau su tuom „ponaičiuku” ir jo cukierkomis nesigirtumei, nes aš kantrus, vadinasi, lig laikui. Žinau aš viską, užtat, vadinasi, jeigu išgirsiu da tą pat, tai minėk — išmesiu ir tave podraug su juo ir jo cukierkomis.

Aš jo neprašiau.

O kam priėmei?

Juk nemesi pro langą, jei paliko.

Gana! Eik atnešk karšto vandens barzdai skusti.

Matyt, tai pamotės pranešimas.

Tegul jis dar kartą apsilankys, pakelsiu aš jam tada pirtį, kad gal čiaudės, vadinasi.

Nė tu gituok nė karštinkis. Žmonės kaip žmonės, dagi bajorai, turi turtingus gimines, o kad mergaitė tinka, tai kam kliudyt, tegul susieina ir ima. Kur gi tu jas dėsi? Nelaikysi juk užpečkyje14, kolei paliks senoms mergomis. Kad ne viena, tai kita tegul eina, jeigu tinka ir gana. Varutei irgi juk sukako 17 metų.

Nors jie ir grafais, kunigaikščiais, vadinasi, būtų, nevirsiu aš su jais košės. Senis ant tiek man įkedėjo su savo bajorystėmis, vadinasi, kad negalima to užmiršti; jis visada per daug didžiavosi, dėl to nenoriu aš su jais daugiaus jokių reikalų turėti ir susitikti.

Senis tai senis, bet kuom gi vaikas kaltas? Sūnus, kaip matyti, visai geras žmogus: nesišalina nuo kaimynų; iš visko matos — žmogus žmoniškas, tai ir elgimas kitoniškas.

Taip, tegul sau nesišalina, o aš, vadinasi, nenoriu prisileisti. Jie tebesididžiuoja savo gyme15, bet ką reiškia šiandien jų bajorystė? Pliki kulnai, ir gana. Skoloj lig ausų ir vis tik pučiasi, pamėgdžiodamas ponia, ponia — rods kasžin kas, vadinasi. ...

Juozas klausia, ar greitai važiuosite, sako jau arkliai paėdę ir viskas prirengta.

Tuoj, tuoj. Šit apsigrandysiu, užkąsime ir netruksime.

Renk pusryčius.

Jau galima valgyti — į bulvienę įdėjau išnaujos16 ir užbaldžiau rytikščiu pienu, — pastačiau tik dar truputį praaušti.

Pas mane, vadinasi, jau visad taip: gerai, tai gerai, o ne — tai minėk. Taip ir su tais bajorpalaikiais! Daviau sau žodį nesėbrauti su jais ir po visam. pradeda skusti barzdą Ne tik ką nenoriu mislyt17 apie dukters išdavimą, bet, vadinasi, ir kumelės jiems neparduočiau.

Jau galima ir valgyt.... Ant karštos bulvienės ir svečių sulaukėm.

Kokių svečių?

Abu Arvidų atkako — negražu tik, niekas neišėjo sutikti.

Arvidas! Kokie velniai jį čia nešioja! Julijai Žiūrėk, ar tikrai jis!

Jis, jis.... Gerai mačiau! prie lango Šit riša arklius prie stulpo pagal šulnį.

Ge jis pasiuto! Ko jam reikia? Nenoriu aš jo nė matyt! Pasakykit, kad manęs nėr namie.... kad išvažiavau į miestą, kad... kad... neduos nė pavalgyt, nė nieko paveikti bėga prie durų Galiu da sutikt! Aha!

Ar jis iš galvos išėjo!? Šokt pro langą su numuilintu snukiu. Dieve mylėk, da galvą gali nusisukt. Julijai Apkraustyk stalą.

Tegul bus pagarbintas.... Labas rytas.

Ant amžių.... Netikėti sveteliai, meldžiu sėstis.

Kaip sveikos mūsų kaimynės!

Dėkui, pandze, mes tik valandėlei su reikalėliu, kurs ir stačioms gali būti atliktas.

Tamsta, nors ir artimas mūsų kaimynas, bet taip jau niekad nenori užsukti pas mus. grįžtelėjus į Antaną Šit Antaniukas, ačiū, tai kas kita....

O, žinoma, žinoma.... tik aš gal per tankiai, nes tik vakar buvau, o dabar vėl....

Su juom kita byla.... Aš gi, aš, pandze.... nė tai per nenorą, o tik taip sau, kaip tai pasakyt, iš seno, pandze..... o po antra nebuvo stataus reikalo.... Šiandien gi, dagirdęs, kad parsiduoda kumelaitė, užsukau, norėdamas ją nusipirkti.... Na, a gi, pandze, gaspadorius kame?

Ne, ne, jis anksti iš ryto išvažiavo jomarkan ir išsivedė arklius.

O, tai ir pramiegojome, pandze.... Vakar, kada berniukas pasakė, būčiau galėjęs tikrai nupirkti, bet sūnulis užtikrino, kad suspėsime iš ryto. Taigi mat suspėjome, pandze.... Vienok nėr ko veikt, taip matyt, pandze, likta. O gal da užspėsiu neparduotą — reikia skubintis. Sudiev tamstoms! nulenkia galvą Antuk, galim keliaut, jok tu namo, o aš, pandze, skubinsiu į miestą. Prižiūrėk šeimininkus, kad ilgai, pandze, nepoguliautų.

Gerai, gerai, tėvel, aš tuojaus einu.

Sudiev, sudiev. Be reikalo Tamsta taip skubiniesi!

Kad tik mano arklys nenusitrauktų.

Nenusitrauks. Bene misliji skubintis?

Mislyt nemisliju, bet reikėtų, mat nė šiaip, nė taip....

Kas taip?

Kad aš pasilikau su tavim vienas.

Kodėl?

Kad mat.... paskui vėl kalbės.... Vakar, tik spėjau sugrįžti, o jau tuoj beveik visi žino.... šneka.

Kalbi tik, kaip mažas. Bijai ko?

Bijot nieko nebijau, bet....

Ką tai bet, bet. tempiaAntaną prie kėdės. Štai sėskis ir gana.

Tu gal ir manai, kad aš noriu išeit... Man tik taip nedrąsu.... apsidairęs, paima jos abi rankas Ne! Žinai, Julyt, kaip man malonu su tavim pabūt, aš tik nenoriu, kad iš to išeitų da naujas nemalonumas, todėl ir sudiev! krato jos abi rankasŽiūrėk, tik būk pas Ragaišienę ant pusdienio — ten pasišnekėsiva19. Sudiev! Žinai juk, kad aš myliu tave be galo!

Gerai, gerai, sudiev!

Gana jau gana, gali da akis pražiūrėt, ilgai bežiūrėdama — jau jo senai nebematyt.

O gi kas tau darbo, snargle.... Ką tam tavo liežuviui kliūva.

Kliūva, nekliūna, o tau balius bus! linksmai apsisukdama Kam teks, kam neteks, o tau, striumbi20, bus.... traukia Juliją nuo lango Taip arti nelįsk prie lango, da gali stiklą išspaust...

Eik sau nelojus.

Ką čia jau taip tamsta skubiniesi, bene kas ten namie dega. Darbai niekur nepabėgs. Štai pasisėdėsime, pašnekėsime, užkąsime.... Kas tai matė, kad kaimynystėje užėjus tuoj aus bėgti, lyg ugnies pasigavus. Veronikai O kur gi tu žioplinėji? Nė su svečiais nepasisveikinai, nė ko — vis tu slepies nuo žmonių.

Gal pana Veronika nenori su manim pasižint...

Kodėl ne — aš buvau viralinėj21 ir nė žinot nežinojau, kad pas mus svečiai.

Meldžiu sėstis. Veronikai Eik, Varut, atnešk užkandai sviesto, paimk ir peilį su torielka22...

Tuojaus.

O aš gal surasiu ką norint išgert...

Kam tai... nereikia, nereikia!... prieidamas prie Julijos Ko gi tu taip liūdi nusiminus.

Ar-gi tu nematai, nesupranti, kad aš viskame apeinama pamotės...

Ką čia... nėr ko perdaug nusimint... aš tai priešingai labai džiaugiuosi, kad galiu bent kiek ilgiaus pasilikti su tavim. Teisybė, visai to nesitikėjau, kad taip susidės: tik spėjau išeiti į kiemą, kaip ji, pamačius mane iš tolo, skubindama iš klėties su sūriu, pradėjo prašyt grįžt atgal ir verste vertė da pasilikti, nors aš ir be ypatingo prašymo tam su džiaugsmu sutikau...

Aš irgi džiaugiuos, bet man nemalonu, kad ji čia taip sukasi...

Štai tuojaus bus galima užkąsti. stato ant stalo alaus ąsotį Meldžiu tamstą sėstis.

Dėkui. Bet visai tai be reikalo.

Tai da nuo šv. Onos užsilikęs alutis — meldžiu ragaut. stumia Veroniką prie stalo — ta atsisėda nuošaly Antano Štai ir sūrelio su sviestu mėginkite.

Dėkui, dėkui... Bet kodėl panelė Julija nenori su mumis?

Ji paspės, tik tamstą meldžiu kąsti. Julijai Eik tu, Julyt, pažiūrėt ugnį pečiuj, su ugnimi reikia atsargiai, taip daug nelaimių ji padaro per žmonių neatsargumą...

Žinoma su ugnimi visaip atsitinka. neramiai apsidairęs Vienok aš per ilgai užsisėdėjau. stojasi Dėkavoju už vaišes. Man jau laikas grįžti.

Už ką čia dėkavot, beveik nieko nekandęs. O skubinti Tamstą, tarsi kas veja.

Nors rodos, kad skubinu, bet visgi perilgai užsisėdėjau ir ilgiaus pasilikti nebegaliu... Dėkui už viską ir sudiev.

Sudiev, sudiev... prašome neužmiršti, tankiaus23 apsilankant. Veronikai O tu, kas tai matė, tyli visą laiką kaip kokia kvailė, nemoki rodos liežuvio apversti.

Tai ką aš šnekėsiu?

Ką šnekėsi.... Ot, prašytum valgyt, gert.... ir apskritai užimtum ir vaišintum kaip priguli svečią.

Neilgai svečias ir teviešėjo...

Bene visą dieną jis čia sėdės. O tu gal to norėjai.

Nieko aš nenorėjau ir nenoriu.... tik dyvina24 man, kodėl tėtė nenori parduoti jiems kumelaitės. Ar tai ne vis viena nuo ko paimti pinigus.

Paklausk tu jo paties. Matai, kad jis nenori su jais nė susitikti, nė tikt ko, o po antra, tu pati kuo geriausiai žinai visas priežastis.

Kokios gi tai būtų priežastys? Jokių aš nežinau.

Jai tu nenori prisipažinti, tai galiu tau pasakyti, jog mums viskas žinoma ir sakau tau, kad jokie tavo nudavimai nieko negelbės.... Tu viskame kalta. Sakė juk tau tėvas, kad mestumei jį iš galvos, nes nieko iš to nebus.... Aš irgi rūpinsiuosi, kad pas mus namie būtų ramumas ir tykumas.

Ar aš tau nesakiau....

Už ką ji tai vis ant mano galvos krauna... Žinau, kad tai čigonei nieko negana, nebeišsitenka ji čia, kliūvu aš jai; kažin ką pritauzijo tėveliui ir vis tik taikindama geriaus savo dukrelei. Tėvas jai tiki — manęs nė klaust neklausia... po valandėlės Kuom gi aš kalta, kad jis mane myli ir aš jį... Nelaiminga aš! Nėr kam užtart, nėr kam pasiskųst. šluosto ašaras Bet jis... jis... mane myli ir bus man viskuom. Jis sakė, kad viską pergalės. Šiandien matysimės su juom pas Ragaišienę... pasakysiu aš jam viską.

Gana, gana jau, vadinasi, pakaks man, visi geri, geriausias gi tas Arvidas — jis ne taip kumelės pirkti, kaip nori savo sūneliui padėti susukti lizdą... Apsirikai, kaimyne! Nenoriu aš bučiuotis su plikbajoriais...

Pažiūrėk, tat jau rauda; suprask iš to, kad jai labai rūpi cukierkos....

Liaukis! Nusitverk kokį norint darbą! Kas tai matė, lyg maža pamėgdžiodamas bim.... bim.... bim.... vadinasi.... Bajoriuką pamatė.... Pačios nieko neveikia, sutrukdė ir mane. Vyrus renka! Aš jums išvaikysiu ponaičiukus, pamirkęs viržių.

Nunešk tat Ragaišienei jos puodą — padėkavok už vuogas. Geriausiai bus nunešus jai mėsos šmotelį. Paprašyk taipgi, kad pasiskubintų verpti linus....

Gal prie mėsos įrišt taipgi minkštą sūrį?

Gerai, rišk. Tik tegul ji da atneša vuogų. Žiūrėk tik, neskaityt ten varnų, grįžk greičiaus.... Kopūstus šiandien reiktų apravėt.

Šimts velnių, vadinasi, daryk dabar tu ką darąs... Kaip turiu nuo jų atsiginti?!... Nebevažiuosiu niekur ir gana... Geriaus ką norint namie paveiksiu.

Kaip tai, kodėl? O aš tiek turėjau reikalų... Norėjau šį, norėjau tą...

Taip, taip, vadinasi, kaip regiu net per daug tau užsinorėjo. Užmanei tu tarsi man ant keršto kokius tai pančius su tais, vadinasi... Keli vaišes, užlaikai, o aš, aš, vadinasi, gaspadorius turiu laukti, besislapstydamas už kampų.

O kas tau liepia slapstytis? Kokia dvasia nešioja tave kaip beprotį pro langą?

Cha! cha! cha! vadinasi! Aš beprotis?! Taip!... Ir tai už tai, kad elgiuos kaip man padorumas liepia.

Koks čia padorumas, kada žmogus šoka piestu, pats nežinodamas prieš ką...

Kaip tai? Aš nežinau, vadinasi, nematau, nesuprantu?! Ne! Matau aš visus tavo norus, bet vargiai ką iš to regėsi.

Ką gero galima sulaukti nuo žmogaus beširdžio...

Žinoma, vadinasi, negaliu aš atverti širdies ir rodyti ypatingą lipšnumą tiems, kurie niekuomet nebuvo mano draugais...

Bet gi, kaip tai pasakyt...

Ką nesakyk, ką nemanyk, bet, vadinasi, iš tų šiaudų nebus grūdų.

Kodėl gi ne? Juk, rodos, kad ne viena, tai kita galėtų eiti...

O gal, jei ne kita, tai tu trečia apsikabintum Arvidui už kaklo.

Kam aš... Tegul eina dukterys...

Dukterys... Kieno? Mano... ne! To niekad nedaleisiu.

Kodėl gi? Klausiu tavęs...

Nenoriu ir gana! Jai tau tai par daug rūpi, gali sau eiti su savo dukteruke, o mane, vadinasi, palik su mano, taipogi ir pasogą.

Ir labai gerai. Išleisiu sau Veroniką ir bus galas.

Leisk ir eik pati, tik kad aš nė nežinočiau, vadinasi, pakaks jau man.