Dainė

Rūtų daržely: žuyd puikios žolelės * Tenai vaikščiojo padorios mergelės * Norint nu darbų; pavargusios būtų * Bėga veikiausiai; aplankyti rūtų * Tenai atranda; dėl sawęs palieka * Svieto marnastis1; tur visus až nieką. * Tenai atsimen; ant Dievo galybės * Kada prisiveis, žolelių grožybės * Bėda panelei; kuri pasileido * Cnatos2 panystės3; už nieką paleido * Rūtų vainiką; po koja paminė * Kitą dėl savęs, iš virkščių nupinė * Sunku atminti; ant tokio stono * Kursai velniuką; priėm až poną * šioj žalioj girioj; ir linksmami gojuj * Tek sriauns upelis; kaip linksmami rojuj * Linksma ten būti; amžių trumpinti * Bili4 dušelę; kaip norvišganyti.

Ta dainė mana nevisai mergelėms tepa* tinka, dėl to ir sakė: „Et, kas čia par dainė kaip giesmė.

Man kaipo jaunam gerai čia atsiėjo būti; nes didžioj šejmynoj suklaudamis, galėjom ne vien dirbti, bet ir pasilinksminti. Vasaros buvo laikas diena šilta graži, pirmojoj nedėlei* pavakarėj iš bažnyčios sugrįži, susiedom visi pablaku ant vei, ūksmėj klevo ir pradėjom juokuoti. Sėdėjo drauge Staselio sūnai: Juzupas, Mateušas, Simonas ir Rapolas. Dukterys: Petronėlė, Veronika, Monika ir Rozalka. Norėdamos mergaites padrąsinti šiaip padainiavau: