Dainė

Parleidau metų, apie šimtą kokį * Patyriau badą, moterų visokį * Septynias* pačias vedžiau lig šios dienos * Bet negailėjaua numirus nė vienos.

Pirmą parvedžiau iš turtingo stono * Inešė dalis pusę milijono * Bet par banketas, išeigas puikybės * Pakleido dalį ir mano gerybės.

Kad ją pabarau, par nedėlę verkė * Susirgo staigu, ir akis užmerkė. * Geisdamas taisyti, saurdytą butą * Parvedžiau plikę, dar vardu Biruta.

Ta užmiršusi vargus bėdas savo * Iš mano gero, ragelius įgavo * Kyla tarp vedums gyvenimas baisus * Numirė vargšė, nebuvo kas taisus.

Trečią parvedžiau gražią paveizdėti * Biesas jai davęs, daug gienčių turėti * Tie kaip pradėjo par metas viešėti * Nebteko mums kur bepasidėti.

Išvežė pačią, kurią gan mylėjau * Bet su tuo kartu, daugiaus nebregėjau * Be važiuodama par didelę girią * sušalo baisiai ir spėriai numirė.

Ketvirta buvo padori žmonelė * Bet par nelaimę gėrė orielkėlę * Ta man pagimdė, gan derlingą vaiką * Kurį lig šiolei man Viešpats užlaiko.

O moters mano kada par daug gėrė * Ir pati girdi neilgai te tvėrė * Penktoj buvo protinga ir smulki * Kuri paskaitė ir mani už mulkį.

Ta savotiškai kaip su teise būtų * Iš didžio proto ir pati pasiuto • Sirgdama baisiai mane įkyrėjo * Nes sargą pri jos laikyti reikėjo.

Šeštą parvedžiau ir sakyti gėdą * Nes dar bjauresnę už pačią pelėdą * Ta prigimimą parkeisti norėjo * Par kiauras dienas zelkorion1 žiūrėjo.

Visa jos dalis ant muilo pražuvo * Bet netikėjo, jog rauplėta buvo. * Susirgus daugi jai daktarų sutraukiau * Pakol laimingai jos smertės sulaukiau.

Sekmą parvedžiau kloštoriej2 augintą * Bet nė pri kokio darbo nepratintą. * Ta nežinojo, kaip žąsis perinti * Diegti kopūstus, vištyčius auginti.

Būdams be kokios namų gaspadynės * Murksojau tečiaus, verkiau nusiminęs. * Tariau, jog jauna, atima mano turtą * Ir užbers akis vyrą savo kurta.

Tečiaus ir tos dar pabaigos sulaukiau * Laidotuves giminę sušaukiau. * Teisybę sakant anų nemmylėjau * todėl ir visas už nieką turėjau.

Bet retai kuriai užblaškiau par žadą * Tečiaus nė vienai, nenusakau sprandą * Išmirė visos par savo kaltybę * O žmonės kaltę mana nedorybę.

Tiek pačių turėjau lig pat šios dienos Daugiaus nebvesiu lig smerčio nė vienos. —

Man taip dainiuojant visos mergelės juokės: aš priverčiau, kad ir pačios padainiuotų. Kaipogi Petronėlė šiaip sukūrė: