PENKTAS AKTAS
salė Mindaugo pilyje
SCENA I
Mindaugas, Ragnytė (sėdi pašalyje scenos)
MINDAUGAS
Apstojo maištininkai jau visus
Vartus. O gal, kaipo užtvertas tigras,
Išversiu mūrus šituos? Niekados
Mirties aš nebijojau, nė dabar jos
Aš nebijau, tiktai nusiminims
Ir pašėlumas didis ima mane.
RAGNYTĖ
Ir kas pasitiki ant jų lėmimo.
Klausyki! Tu gali pražūt tiktai
Nuo rankos ricieriaus, kur pats pražuvo,
Rakius tau. Tikėk ir niekinki
Žmonių ginklus. Neprisikels numirę.
MINDAUGAS
Jau nukeliavo? Ką? Ar įsireižę
Tie vokiečiai, kurių puikums
Sykiu su gyvastim prapuolė? Gyvus
Ir mirusius aš lygiai niekinu.
Numirėlių aš nebijau...
RAGNYTĖ
MINDAUGAS
Numirę, tai nesišaipytų našlės
Parėduos gedulių, nebūt per daug
Nė paveldėtojai nudžiugę. Motin!
Nė aš negrįšiu, kaip mirties miegu
Užmigsiu šiandien. O pilie! Išlaikius
Audras tiek amžių! Jau tave rytoj
Pirma pasveiks saulė — aš su tavim
Jau atsisveikinu. Pilie! Buvai
Lizdu erelio ant to aukšto kalno.
Erelis davė garbę tau, tavyj
Miegojo, tavyje plėšimą draskė,
Nesyk tave aptaškė nekaltu
Krauju. Vienok, ar pridera ereliui
Lizde numirti?
RAGNYTĖ
Man širdį.
MINDAUGAS
Tironas, žmogžudys ir veidmainis.
Jau vienas tokis nusidėjims gali
Išdegint sąžinę, o aš esmi
Visus padaręs... Nuo piktadėjysčių
Pailsęs, greit užmigsiu ir kapus
Pasieksiu, šviečiant žibintuvams gaisro
Kryžiokų kaimuose. O, motina!
Labai sunkus gyvenims mano buvo —
Jaučiau, tik veidas neišreiškė to.
RAGNYTĖ
Tave.
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
Visai jau užmirštą, man primeni!
MINDAUGAS
Nuodų į vyną. beria nuodus
Motin! Aldona
Sumišusi ateina.
įeina Aldona ir tarytum ką veda su savim
ALDONA
Mane, tiktai žiūrėki, Daumante,
Eik pamaži — čia taip tylu — per garsiai
Žengi... Tylu — aš net girdžiu tave
Eik paskui... Duok man ranką... Kaip širdis
Kvėpuojant sunkiai... Tavo rūbą šnabždant...
Ant kapo žydi kvietkos,
O kape...
Tas kapas tur pridengt meilužių porą...
luktelėjusi
Tau plaka! Tai per garsiai... da ją gali
Išgirsti, Mindaugai! Ko tu taip garsiai
Žengi? Pilies tylumoje kiekviens
Atsidūsėjims į skliautus atliepta...
Šypsaisi taip liūdnai... Ranka taip dreba...
eina prie lango
Tu mane apleidi.
Da gaideliai negiedojo,
Da žvaigždelės žiba.
Ko nuliūdęs, nusiminęs,
Kas užgavo širdį?
Ar lakštingalos dainelė?
Ar šviesa mėnulio?...
MINDAUGAS
Ir kas galėtų pasakyt, kad mano
Širdis taip gailisi? paduoda Aldonai taurę
Štai Daumantas
Tau duoda atsigert. Išgerk — užmigsi.
ALDONA
nusišypsojusi
MINDAUGAS
ALDONA
Tamsi,
Šalta naktis tad buvo, mano mintys
Nuo manęs skyrėsi ir su mintim
Nesusitaikė žodžiai... O! Tai buvo
Baisi naktis!... Seniau da... kitąsyk
Toje pat salėj buvo da baisesnė
Naktis... Aldona! Tu išbalusi!
Aldona! Kas tau?... Nieko, mano mielas
Girdėjau čiauškant plieną... Užsislėpk!...
Langų skersuotus geležis išlaužki... juokiasi
Ant kapo žydi kvietkos,
O kape... juokiasi baisiai
Aldona! Tu nubalus! Kas tau?... Nieko,
Mieliausias mano... Pasiliki sveiks!
išeina susirūpinusi
MINDAUGAS
Einu... Ar priimsi mane į kapus?
Ar priimsi?
kelias valandas tyli, užsirūpinusi; Trainaitis su
durklu rankoje, išbalęs, perbėga per gilumą scenos ir įeina į vaikų kambarį pro duris, kurias parodė traukdamasis Mindaugas
grįžta Mindaugas
MINDAUGAS
RAGNYTĖ
nusistebėjusi
Ko atėjai čionai? Ko tu slapstaisi?
O, bėk! Nupuls tau kardas ant galvos!
MINDAUGAS
Kurs puola kartą paskutinį jau
Ant šitų sienų. Motin! Ar nelaimė
Sumaišė tavo protą?... Jau pabėgt
Negalima — tegul kas nori dedas —
Visur aplinkui žiba jau kardai...
Ar buvo kas čionai?
RAGNYTĖ
Tarnaitis buvo... Su durklu mačiau...
Krauju jis aptaškytas buvo...
MINDAUGAS
Kur yr Trainaitis? Kur jisai? Pražus!
Nubaust norėčiau kaltininką darbo
Bjaurus. Sakyki, motin! Tik greičiau!
Da valanda — bus per vėlu jau viskas!
RAGNYTĖ
nusiminusi
Nenužudys tavęs ranka Trainaičio!
Tau lemta taip, tai liksi nuo mirties.
O gal numirę kelsis? Kelsis Daumantai?
MINDAUGAS
Vos ne vos rytuose da tik ką brėkšta.
Sidabro miglos kyla. Rodosi,
Girdėt, kaip Nemunas liūdnai liūliuoja,
Kaip apsiniaukęs šilas Lietuvos
Siūbuoja... Motina! Jauti — pro langą
Tos salės kvepia eglės žydinčios...
O, Lietuva! Sūnus ant tavęs skundžias —
Išduodi jį. Kad tik greičiau diena
Prašvistų! Nišlaikysiu — taip kankina
Ranka, ant manęs durklą laikanti.
prie paskutinių žodžių įeina Daumantas kryžioko
šarvuose, nuleidęs ant akių šalmą; Ragnytė iki
pabaigos scenos sėdi nesijudindama
DAUMANTAS
Krauju atpirkčiau savo! Mirt bijai?
Mirties išsigandai, tirone? Verki
Ir šauk, kaip moteriškė, gyvasties!
Aš savo pagiežą galiu pakakint1
Nors baime Mindaugo — išgirsiu tuoj
Vaikelį, graudžiai verkiant.
MINDAUGAS
Menka man baimė. Tai vaikus tiktai
Gal gąsdins šarvas ir tas kryžius. Gintis!
ilgai mušasi ir abudu sustoja
Kas mane nor užmušt, pirma tur mirti
Ir prisikelti iš numirusiųjų.
DAUMANTAS
MINDAUGAS
DAUMANTAS
pakelia šalmą
Kas aš toksai!
MINDAUGAS
DAUMANTAS
Varguoli, ginkis! Visas pasiutimas
Atgal sugrįžo. Atsikeršysiu
Krauju tirono už pačios nelaimę!
MINDAUGAS
DAUMANTAS
Gyva ji buvo? O, kad ir nudžiūtų
Širdis, ją akys mano atgaivins —
Da būsim, būsime drauge laimingi!
Aš jąją saugosiu, kaip kūdikį,
Ir ašaras pasaldinsiu. Patvirtink,
Kad ji gyva — atleisiu viską tau,
Net tą naujieną baisią, paskutinę!
MINDAUGAS
DAUMANTAS
perveria jį
Aldona!
išbėga
MINDAUGAS
atsiremia į stulpą
Kaip tas plieninis šarvas man sunkus
Išrodo, nuo baisaus to kardo kraujas
Man stingsta gyslose... O motina!
O motin mano! Ar mane apleidai?...
Prakeikiu jus! Minyke, eik šalin
Su kryžium! Neškite mane ant sosto,
Trainaitį uždarykit klioštoriuj...
O tu ko poterius šnabždi ant manęs?
O, varge! Varge!... Negaliu užmiršt...
Šalin, minyke! Man užmigt neduodi...
Tegul apsimalšins kentėjimas,
Tegul užmigsiu... Ne! Aš neužmigsiu!
Veltui! Veltui! Kentėjime didžiam
Jau viską užmirštu... Prakeikiu svietą
Ir pats save!... Prakeikiu ir vaikus!...
Visus prakeiksiu!... Motin! Kur vaikeliai?...
iš vaikų kambario išeina Trainaitis, išbalęs, su durklu
TRAINAITIS
Kur karūna? Užmušti taip už dyką?
Kur mano karūna? Kur purpurai
Karaliaus? Kaip sunku... Neišpasakytai!...
žiūri pro langą
1žemę — rožė turi veidą vaiko,
Žiūriu į dangų — vaiko veidą tur
Mėnulis... Viskas primena! Aš kraują
Da pirmą kartą tekinu... Paskui
Priprasiu... Prakaitu kakta rasoja.
Baisi naktis! Plaukai nuo pakramtos
Pražils per naktį... Čia lyg sušnabždėjo...
Ar ne vaikai tik šaukia? Ar da jie
Pribaigti reikia? Ne! Man pasirodė...
Žibėjo tamsiai žiburys. Viens vaiks
Miegojo, verkti liovęs, nes per sapną
Kalbėjo neramiai. O kitas jau
Išbudo — šaukė kvietkų ir, nešiotės
Neprisišaukęs, ėmė verkt staiga,
Tarytum da sapnuodams baisų sapną.
Paskui... Pravirko... Sudejavo... Vėl
Nutilo... Da... ir vėl da sudejavo...
MINDAUGAS
Prakeiktas būk! Nišpasakytas skausmas
Dabar baisesnis, merdint! Graužčiau tuos
Stulpus murmulinius... Prakeikiu tave!
O, motina! Prakeiki žmogžudį!
Aš tavo prakeikimą išpažinęs.
O skausme didis! Kad greičiau mirtis
Ateitų jau! O, perverk šitą širdį,
Tik ne durklu, kuriuo vaikus žudei!...
Šalin! Šalin... Jau kvapas paskutinis...
miršta
įbėga greit Daumantas, vesdamasis sumišusią Aldoną
DAUMANTAS
ALDONA
dainuoja
Tu saldžiai užmigsi.
Jei siūlelis nenutrūks,
Karaliene liksi...
O jei nutrūks — tai šermenų tau giesmę
Aš užgiedosiu. Taip nešiotė man
Dainavo. Trūko ar netrūko siūlas?
Aš nežinau... nepamenu... seniai
Tai buvo...
DAUMANTAS
nusiminęs
ALDONA
šaltai
Pasipažinome... Sapne... Tiek svieto
Sapnavosi... Kas gal sapnus atmint?
DAUMANTAS
ima žiburį ir prisiartina prie Aldonos
Prieš tave stovi. Nors nelaimė žmogų
Atmaino, bet gi veido netmainys...
Kalėjime tik sargas nužudytas —
Aš atgavau liuosybę.
ALDONA
Ir linksma man! Aš nuotaka — rūtelių
Vainiką užsidėsiu ant galvos...
Įpjausiu mėtą,
Baltą leliją,
Laukinę auguonėlę...
Žiūrėk, rytuos jau švinta. . Kaip man silpna...
Ir temsta akyse...
DAUMANTAS
Eiva! Eiva drauge! Neverki tik!
Išgydys laikas... Sergėsiu aš tave,
Kaip kvietką, ir apsupsiu kvietkomis —
Jau liūdnos mintys nesudrums mus laimės!
Drauge su tavim verksiu.
ALDONA
įsižiūrėjusi į Daumantą, šypsosi
DAUMANTAS
ALDONA
dairosi
Ar kvietkos čia ant žemės?
DAUMANTAS
Eiva! Iš baimės jų veidai išbalo.
ALDONA
juokiasi
Ant lūpų ir kentėjimą... O! Drasko
Man vidurius... Išplėšk skaudėjimą!...
Minčių tamsi šmėkla jau bąla... miršta...
Jau perėjo...
miršta
DAUMANTAS
puldamas prie jos ant kelių
įeina kryžiokas
KRYŽIOKAS
Trainaičiui
Apšaukia tave Lietuvos karalium,
O liaudis džiaugiasi ir sveikina.
TRAINAITIS
Atmintyje... Vienok ir sąžinės
Skausmus prašalina puikybės balsas.
Galbūt užmiršiu viską, ant galvos
Karūną užsidėjęs jau. Išeikim
Iš šitos salės, Daumantai!
DAUMANTAS
Aldoną... kaip išbalus... jau atšalo. .
Tai Aldona!
TRAINAITIS
Vaikai išbalę ir taip tylūs buvo...
Baisus tai išdavinis — užmušt vaikus!
Bet rodos man, lyg sudejavo vienas —
Reik pažiūrėt... Ne, ne! Aš juos tiekart
Girdėjau verkiant lopšiuose — ne dyvai,
Kad man taip rodosi.
KRYŽIOKAS
Tavęs nor liaudis.
TRAINAITIS
Nor manęs ir karalium išrenka.
O motin, motin Mindaugo! Įvyko
Jau tavo norai. Kas tai? Negirdi?
Ar negirdi? O, motin! Ji be žado.
Ragnyte! Tavo sūnų žemėmis
Pridengs jau šiandien. Ko tyli? Ragnyte!
prisiartina prie nesijudinančios Ragnytės
Negyva.
- pakakinti — patenkinti. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Vincas Kudirka
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Mindaugas · Okładka na podstawie: . SantiMB .@Flickr, CC BY-SA 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-SA-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Mindaugas · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/kudirka-mindaugas/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.