KETVIRTAS AKTAS
SCENA I
salė Vaišvilkio klioštoriuje
Trainaitis, Vaišvilkis, Minykai
VAIŠVILKIS
Į klioštorių atėjo naujas brolis.
Trainaiti, mesk šarvus, imk abitą,
Užkišk už juostos gintaro ražančių —
Tik skubink!
TRAINAITIS
Nerenk man kapo, sugrąžinki laisvę!
Laisvė brangesnė už gyvenimą.
O, varge! Tai mane čionai ant amžių!
Jau uždarys, pačiam žydėjime
Suvys jaunystė mano! Sviete! Sviete!
VAIŠVILKIS
Ar žmones? Aš mačiau juos, jie pažįsta
Mane — rodo kardą, kabantį ant sienos
Tas kardas aptaškyts krauju...
Ramiau, paguldžius galvą čia ant uolos,
Ne kaip priglaudus jąją prie žmogaus
Krūtinės. Svieto niekniekiai! Čia turim
Tų niekniekių mažiau, čia valandos
Ne taip greit lekia, žmones apsiblausę.
Vienok tie žmonės tyli, kaip akmuo.
Nė pasiskųst nėr kam — vienam tik kapui.
Tamsus minyks, įkaitęs nuo medaus,
Ne taip yra baisus, kaip žmogus meilės
Valandoje. Norėjai tu valdžios?
Karūnos troškai? Gausi ją bematant.
Apkirpkit jį!
Minykai sodina Trainaitį ant akmeninio suolo ir
rengiasi kirpti
TRAINAITIS
Atskirs mane nuo svieto šitos žirklės.
O Vaišvilki! Pasigailėk manęs!
Tu mano brolis.
VAIŠVILKIS
O broliai! Dekite tuojaus žvakes —
Tegul pagarbintas bus Dievo žodis.
Trainaiti! Drąsiai kelk akis aukštyn,
Praaiškink veidą, na o mes tuo tarpu
Kapų giedosim giesmę. Klioštorius
Tai kapas. Čia jausmai tau bus paskirti
Tikėjimo, o pavydas išnyks.
Užmiršk mintis, jei da mintis turėtum,
Su kryžium jas surišk, kaip poterius
Ražančiaus. Žibintuvui tam užgesus,
Užgesi tu šiam svietui, tamsiuose
Tuos mūruos uždarytas. Tavo prašyms
Neišmaldaus pasigailėjimo.
Buvau... Buvau žmonėms tigru, da kartą
Juo būsiu. Stokit šičionai aplink —
Žiūrėkit, kokie puikūs garbanoti
Plaukai — net gaila kirpti! Ruoškitės,
Minykai! Dėkit jam karūną šventą.
Minykas nukerpa Trainaičiui pluoštą plaukų
TRAINAITIS
VAIŠVILKIS
įeina Heidenrich ir Aldona, visa apsidengusi
kryžioko skraiste
HEIDENRICH
Bažnyčios.
VAIŠVILKIS
O viešpatie? Suteiki malonę savo
Mus klioštoriui, o ypač jogei mes
Čia rengiamės įšventint naują brolį.
HEIDENRICH
Iš savo valios nori minykauti?
TRAINAITIS
Aš valios neturiu! Čia mane valdo
Spėka ir, šventinams per prievartą,
Aš lieju ašaras...
HEIDENRICH
Vest prie altoriaus priverstas aukas?
VAIŠVILKIS
HEIDENRICH
Turiu. Paleiskit liuosą ji tuojau!
Nesa šventa bausmė nukris ant jūsų,
Kaip griausmas. Iškeikimas klioštoriui!
Jau maldos jūsų, nusiųstos į dangų,/
Da pirmą kart aš mąstau. Koks kentimas.
Mąstyt!... iš tolo girdėt klioštoriaus varpai
Girdžiu iš tolo klioštoriaus
Varpai dejuoja. Galbūt neužilgo
Tie pats varpai dėl manęs uždejuos...
O ką turiu daryti? Melstis — žmones
Tegul sau meldžiasi! Aš užmiršau
Maldas, nemoku poterių, o bet gi...
Ne sykį, apsimetęs klupau aš,
Bažnyčioje grindis bučiuoju šaltas.
Aš, suteptas krauju, po uždanga
Tamsių, nepermatomų laiko miglų,
Esmi už žmones aukštesniu. Dėl ko
Prieš mane lenkia galvas? Mane garbin —
Tai garbina šėtoną žmoguje... luktelėjęs
Aš niekingiausias žmogus! Pereis amžiai,
Aš liksiu juk gadynes baidykle.
Minykas žmogžudys! O, tamsios šmėklos!
Kam apsiaubėt mane? Šalin! Šalin!
Dabar tik mąstau aš! Dabar gailiuosi!
Šalin, šėtone! Jau aš tau dabar
Nepriguliu1, jau pamačiau aš dugną
Taurės, užnuodytosios teisybe...
luktelėjęs, kaskart smarkiau
Minyke, susiprask! Gailiesi tu
Gražaus veidelio, o nesigailėjai
Žmonių... Širdis jau išdegė, plaukai
Pražilo... aš prasižengiu? Eik, traukis
Iš čia, nelaimingoji! Tu vedi
Mane į piktą, sumaišei man protą!
Šėtonas gundo, užslėptas tavyj!
Šalin! Šalin! Negirdi... Palytėjau
Jos ranką — ir ugnis jau degina
Mane... Aldona! Durklą tą paėmus,
Užmušk mane! Degu aš visas — imk,
Užmušk! Užmušk! O Dieve! Tam kampelyj
Tyliam tiek pakramtos! Šalin! Eik sau
Klejot po Lietuvos girias!... O, neiki!
Lik čia! Aš netsiskirsiu su tavim.
ALDONA
sumišusi
HEIDENRICH
„Sveika Marija... .” Bėkime! Skliautai
Ant mūs galvų sugrius — žiūrėk, jau dreba.
Myliu tave, Aldona! Tik čionai,
Tarp sienų klioštoriaus, to pasakyti
Neišdrįstu... Žiūrėk, tos kruvinos
Kankintinių baidyklės iš rėmų jau
Išlindo ir sustojo prieš mane —
Gyvi paveikslai tie...
ALDONA
Pridengia šaltus
Akmenis kapų...
Ir lapų ošimu
Saldžiai užmigdo...
O jis kape jau miega! Ka! Ka! Ka!
O kuo dabar esmi, aš nežinau...
HEIDENRICH
įeina MINDAUGAS minyko rūbuose, užleidęs gaubtuvą
MINDAUGAS
HEIDENRICH
MINDAUGAS
HEIDENRICH
Pasiuntinys.
MINDAUGAS
HEIDENRICH
Kurs vaikštinėja po apygardą
Ir elgetauja klioštoriui. Štai imki!
meta jam pinigą
MINDAUGAS
Žiūrėk — ražančius mano... išsitraukia kardą
Sukalbėsim
Su juo maldas.
HEIDENRICH
MINDAUGAS
numeta minyko rūbus
Tik kunigaikštis Lietuvos.
HEIDENRICH
išsitraukia kardą
Jau kunigaikščiu neišeisi!
mušasi; įbėga Vaišvilkis ir minykai su žibintuvais
VAIŠVILKIS
O, Dieve! Mano tėvas? Tėve, ko
Taip užsirūstinęs? Ant ko tu kardą
Esi pakėlęs klioštoriui šventam?
Tai popiežiaus pasiuntinys! Tai Dievo
Pasiuntinys! Minykas tikintis
Ir dievobaimingas. Tu būsi, Tėve,
Iškeiktas ir klioštorių iškeiks!
MINDAUGAS
Žiūrėk ant jo — ta ypata puiki
Tai šliaužioja po žemę, tai nuo žemės
Vėla pasikelia, kaipo koksai
Žaltys, žvynais plieniniais prisidengęs;
Tai būna nusidėjėliu; tai vėl
Šventuoju. Tai yr perauga išalkus,
Besotė. Kad galėtų su savim
Paimt girias — paimtų. Aukso šarvą
Pridengęs vilnone prasta skraiste.
Pažinkit pasiuntinį! O, atliko
Pasiuntinystę puikiai! Daug daugiau
Žmonių nužudė jis, ne kaip išganė.
Ne viens keliauja — tik žiūrėkite!
Tur brangų, mielą draugą. Ar jums rodos,
Kad tai kryžiokas, nusižeminęs.
Tylus? Tik atidenkit jojo skraistę...
Nutirpo ve minykai! Matote,
Su tąja mergina stačiai jis bėgo
Į pragarą.
VAIŠVILKIS
klauso atsidėjęs Mindaugo žodžių ir nutraukia ražančių,
kurį laikė rankose; poteriukai pabyra ant žemės
Štai drebančioje iš rūstybės rankoj
Ražančius trūko... Gėdytis turiu...
Paduokit kardą...
HEIDENRICH
Gauja minykų! Jūsų pagiežą
Aš niekinu! Tai tuščias tik smarkumas.
Štai renkasi tamsi minia. Metu
Ant žemės kardą — pats einu, be ginklo,
Ir niekas pasiuntinio palytėt
Neišdrįs. Da šitiek aš esmi aukštesnis
Už tą niekingą minią. Išeinu
Ir palieku jums Dievo prakeikimą.
Minykai prasiskiria, Heidenrich išeina
VAIŠVILKIS
Puikybės! Man baugu net pasidarė.
O tu jam, tėve, nieko nesakei.
MINDAUGAS
VAIŠVILKIS
MINDAUGAS
Jis nor karūnos! Man likimas piktas
Gadina viską! Jūs paleidote,
Minykai prakeikti! Smagu jums šičia
Kalbėt maldas ir tinginystėje
Šventai gyvent; ar, kam numirus, skambint
Varpais ir džiaugtis iš kitų mirties,
Kad už palaidojimą vėl skatikai
Į jus kišenes plauks. Su žemėmis
Aš sumaišysiu jūs tą šventą triobą,
Ik vieno iškaposiu jus pačius!
MINYKAS I
O, Viešpatie, ir daug maldų kasdien
Už tave kalbam. Buvom prieglobėją
Išrinkę — ant altoriaus Motinos
Švenčiausios iš Solimo mes pastatėm
Aštuonis auksinius žibintuvus,
Tiek pat vaškinių žvakių ir rūkylą2.
Kadangi neišklausė mus maldų,
Tai kitą prieglobėją pasirinksim:
Nuo šiandien Lietuvą mes pavedam
Marijai iš Ankonos. Tik altorius
Jos yr nuvargęs.
MINDAUGAS
Altoriui tos naujosios prieglobėjos
Aš negaliu. Malonę jos žinau
Ir gausiai atsiteisiu. Bet, turėdams
Už ką ant Marijos Solimo pykt,
Aš noriu, kad nuo jos altoriaus auksas
Ir brangus akmens pereitų tuojau
Kitai Marijai, iš Ankonos. Saulė
Niužilgo užtekės. Gal išdavims
Jau lenda į apleistą mano namą.
Reik eit namo ir saugotis klastos.
Aldona, pamylėjai tu kryžioko
Šarvus, tikėdama būt papuoša3
Pilės Malburgo. Betgi šiandien grįši
į tamsią, liūdną pilį pagonies.
Mindaugas išeina su Aldona; minykai šnabždėdami poterius išsiskirsto
SCENA II
naktis šile
LIUTAVARIS
guli po medžiu
čia ricieriai... Numirsiu girioje!
Numirsiu aš... Sudegsiu ryt ant laužo...
Išskirstys vėjas pelenus... Giliai
Man pervėrė krūtinę, tik kryžiokas
Užmiršo kardą iš žaizdos ištraukt...
Pažįstu kardą — Daumanto tur ženklą...
Kur Mindaugas? Aš pasakysiu jam...
O! Mirštu... Mirštu jau... Šakelės eglių!
Jūs, ošdamos, migdykite mane...
Numirsiu girioj prigimtoj...
ateina Mindaugas, paskui jį Aldona
MINDAUGAS
Žmogus!... Jis pažeistas yr — kruvina
Žolė!
LIUTAVARIS
ištiesdams ranką
Tai slėpinys...
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
tyliai
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Tikėjimą... Kokį tu nori... duok!
Aš be tikėjimo nenoriu mirti...
Tau liepiant, apsikrikštyjau... Dabar
Dievai senieji šaukia mane! Šaukia!
Paliepk man grįžt prie jų atgal...
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Jau išvertė kryžiokų altorius...
Namai kryžiokų žemesni už tavo
Pilis... Baisus! Baisus buvau, kaip aš
Ragotinę iškėliau ant minykų,
Galvos... Jau zokonas neprisikels...
MINDAUGAS
atsikreipia
LIUTAVARIS
Lietuviai mano laužui kerta ten
Šakas... Ar ant kaktos rasa užkrito?
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Rudis ims vilkti jau senelio šarvą,
Kaip to mėnulio šviesą debesiai,
Jei nuo rasos nepsaugos jį anūkai...
O, Viešpatie! Išreikšiu slėpinį...
Prakeiksi mane!... Neišpildžiau tavo
Prisakymo...
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
šaltai
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
Jau užmiršau... Man reiktų atsimint...
Jis mane užmušė... Prakeikti noriu —
Kryžiokų pusę laikė... Vardo jo
Nepamenu aš... Negaliu nė keikti...
O! O!
miršta
MINDAUGAS
Į veidą jo matau tarytum vaiką.
Bet ne senelį, jau suvytusį.
Drauge užaugova — aš jį da mažą
Mačiau... O šiandien jį ant laužo dės.
ateina kareiviai
Mane į Naupilę tiesiog. Tenai
Jam aukštą laužą turite sukrauti...
traukiasi, duodamas įsakymus; paskui
jį išneša Liutavario lavoną
SCENA III
pagonių šventinyčia5 Naupilėje
RAGNYTĖ
prie altoriaus beria rūkylą
Jau gintaras pakvipo.
Tavo sparnas
Tegul nuleidžia
Ugnį ir griausmus.
Pribūkit dvasios, ik nepšvies aiškioji
Aušra. Girdžiu, atūžia jau artyn,
Tarytum viesulą pušis vartytų.
Tai dvasių sūkurys mėnesienoj
Taip ūžia lėkdams.
Motina karalių
Jus sveikina!
Štai jums dedu aukas:
Pavasario dievaitei — kvietkų žiedus,
Žiemos dievaičiui — kvietką vystančią,
O pragarui — štai iš minykų kryžiaus
Tą brangų akmenį. luktelėjusi
Jau tamsiuose
Rūkylos dūmuos prasiaiškin dvasios.
Dievai! Sūnus prie seno grįžo vėl
Tikėjimo — uždegs ant jūs altorių
Aukų daugybę. Mindaugas, sūnus —
Didžiuodamasi šitai atkartoju
Jo vardą! Mindaugai! Ar girdite?
Dievai! Sakykit, ar jis bus laimingas?
Ar ilgai jis ant sosto užsiliks?
Ar mano prakeikims, kurį anuosyk
Ant savęs užsitraukė, neužkenks
Gyvenimui jo? Keikdama tad sūnų,
Bijojau aš, kad neišsipildytų.
Ir da bijau. Sakykite! Ant savo
Maldų širdis jau nepasitiki,
Jau žodžių neištenku aš jums primelsti.
Sakykite! Sakykit!
BALSAS NUO ALTORIAUS
Pražus nuo rankos ricieriaus, kurs žuvo,
įsakius Mindaugui.
RAGNYTĖ
Atsiliepė! Ne, ne! Dievų tai žodžiai!
Dievai! Ko taip ūmai jus nykstate?
Man davėte atsakymą taip baisų...
Išnyko — vėl apsupo tamsuma.
O gal tik pajautimai suviliojo.
traukiasi; išeina Trainaitis su Keidenrich’u,
kuriuodu buvo užsislėpę už stulpų
TRAINAITIS
Negalima ja pasitikėti —
Tai motina.
HEIDENRICH
Kokį atsakymą jai nuo altoriaus
Daviau? Da pirmą kart pasiuntinys
Pateko į tokią aukštybę, pirmą
Kartą pagonių dievo lūpomis
Jis ištarė. Bet Mindaugas pargrįžta
Iš klioštoriaus, nesitikėdamas,
Kad pilyje jo priešas užsislėpęs.
Jam bekovojant Prūsuos, sostpilę
Paims kryžiokas ir antsyk atlygins
Už jo visas klastas. O, Viešpatie!
Tau pavedu aš dvidešimtį brolių —
Kiekviens apsiginklavęs yr kardu,
Skydu ir kryžiumi. Dabar, kareiviams
Išėjus ant kryžiokų, ir tokių
Užteks mums pajėgų, o liaudį midum
Prisiviliosim.
TRAINAITIS
Pilis apsupti. Aš gi, įsigavęs
Į vidų, nužudysiu jo vaikus,
Idant jie nepaveržtų man karūnos.
HEIDENRICH
TRAINAITIS
HEIDENRICH
Atminsi, kad kryžiokas davė tau
Pagelbą?
TRAINAITIS
HEIDENRICH
Nedrįsk užpulti ant kryžiokų žemės!
Nedrįski!
TRAINAITIS
Bus tavo noras. Jūs pagelbos niekad
Aš neužmiršiu. Eikim! Eikime!
Jau Mindaugą mes turim savo rankoj.
Eime apsupti pilį ir vartus.
Źródło i licencja
Domena publiczna · Vincas Kudirka
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Mindaugas · Okładka na podstawie: . SantiMB .@Flickr, CC BY-SA 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-SA-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Mindaugas · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/kudirka-mindaugas/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.