TREČIAS AKTAS
SCENA I
Heidenrich, Hermanas
HEIDENRICH
Grįžtu, pasiviešėjęs pas karalių.
Lietuviai linksminos, aš viens tiktai
Buvau nuliūdęs, viens tiktai išbalęs.
Laukines jųjų puotos. Tik klausyk!
Uolinėj salėj ąžuolinis stalas
Aplinkui visas žėri nuo taurių,
Ties salės viduriu ugnis užkurta;
Aplinkui dūmai suka, kibirkštys
Lakioja į šalis; šeši lietuviai
Nepasijudindami, iš akmens
Tarytum laiko ant galvų iškėlę
Sakuotus pušinius žibintuvus;
Viens riksmas, triukšmas, kuo bjauriausi žodžiai!
Keistai išrodžiau aš toje minioj
Laukinėj — briliantinis mano kryžius
Vos ne vos spinduliais prasiveržė
Per dūmus... Hermanai! Kad kuo veikiausiai
Galėtume jau atsisveikinti
Su Mindaugu!
HERMANAS
Gadinti sandarą su Lietuva —
Kryžiokai da dabar neprisirengę
Kariauti! Vienas žingsnis neatsargus
Iš sykio gal atimti visą naudą
Mus ilgo triūso, misijos sunkios.
Kad Mindaugas mokėtų tik naudotis,
Tai klioštorius kryžiokų kaip matai
Sutremptų išnaikintų.
HEIDENRICH
Reik liūtas glostyt. O vienok, brolau
Prisipažinsiu, man jau nusibodo
Būt pasiuntiniu popiežiaus. Turiu
Drąsybę ricieriaus, komtūro kardą,
Vienok čionai lieku! Apdangaluos
Minyko, ir bjauriu būdu minykų,
Niekingai, taikytis reik su klasta,
Iš pasalų imti viršų. Juk kryžiokas
Seniau tą kunigaikštį niekino,
O šiandien? Šiandien aš jo spaviedninkas1!
Aš tarnas Mindaugo! Atsimeni
Tą brolį, kurs su mums drauge atėjo,
Ką broliai Albijono sūnumi
Vadino, kurs dėvėjo ženklą rožės?
Prapuolė jis dabar — ar tik nebus
Čia darbas Mindaugo? Jei jis iš tikro
Pakėlęs ranką būt ant gyvasties
Bažnyčios tarno, zokoną užrūstins
Toks darbas ir už kraują brolio mus
Lietuvių kraujas liesis.
HERMANAS
Kalėjime. Dėl jo nėr ką rūstaut:
Jisai lietuvis, pagonis, kurs buvo
Nuvykęs ikpat Nemuno krantų,
Minyko rūbuose besislapstydams
Nuo Mindaugo; dabar sugrįžo vėl
Pačios ieškoti, Mindaugo išplėštos
Vienok šventi mus rūbai šiuo žygiu
Nišgelbėjo. Sode maldas kalbėdams,
Aš vakar bokštą jo atitikau
Ir pro langelį padaviau jam kardą.
HEIDENRICH
Lietuvių! Kam da šitiek darbo, verčiant
Juos prie tikėjimo? Kokia iš to
Nauda? Tautų niužsikentimo krikštas
Neužgesins. Galėtų duoklę mums
Mokėti, o vienok dabar nemoka.
Mus ricierių dvasia sunyks visai,
Jei zokoną tiktai sutaikios žemės
Apsups: ar eisim gaudyt žaltvykšles2
Dykumose? Su jūrėmis kovosim?
Ar imsimės su Dauguvos gelmėms?
Išges mus ricierių dvasia. Ateina
Lietuvių kunigaikštis — reikia man
Vėla apsirėdyt skraiste niekšystės
Ir nusižeminimo — aš mainaus
Kaip driežas. Prisiega3 vienok baisinga
Mane surišo, aš pasiuntinys
Ir mano ypatoj4 mus visas zokons
Atsispindi, duoda ženklą, HERMANAS traukiasi, įeina MINDAUGAS
Karaliau, Dievs
Su tavim!
MINDAUGAS
HEIDENRICH
Matau, ir akys migloms apneštos
Tiesiog nurodo tavo dvasios audrą,
Ar kokį užslėptą užmanymą,
Tikrai kad nevisai dar tvirtas būdams
Tikėjime, nemoki priešintis
Šio svieto rūpesčiams; da neįgijęs
Esi tu tikro persiliudijimo,
Kad yr apveizda ir kad už dorybę
Dangus užmoka. Žemės pakramtą
Veik išsklaidys malda — tad melskis!
MINDAUGAS
Ražančių aukso pasiėmes štai
Ir durklo ašmenims pradėjęs skirstyt
Šventus poteriukus, užtėmyjau,
Ant durklo buvo sukrekėjęs kraujas,
Bet nežinau kieno — turėjau mest
Nė nepabaigęs poteriaut.
HEIDENRICH
Jei tik gailiesi iš tikros širdies
Ir jei tiki — nurimki! Mus bažnyčia
Pasigaili, atleidžia, laimina,
Be užmokesties niekad nepalieka
Tikėjimo ir tavo gailestis
Be suraminimo neliks: Tik teikis
Visas slapčias mintis, visas kaltes
Mums išpažint. Sūnau, neslėpki nieko —
Altoriaus tarnas jas išriš.
MINDAUGAS
Išdrįs pažvelgti į gilumą mano
Širdies, nusiminimo bedugnes
Ir žmogžudystės? Kas? Ar tu pabūgęs
Gyventpalaikis klioštoriaus? Aš pats
Netleisiu sau, man nieks negal atleisti!
Mažiausias mano nusidėjimas —
Kad aš sutepiau krauju. rodo durklą Žiūrėki!
Ant šito plieno surudijusio
Atrasi mano darbus išrašytus
Krauju — ar juos atleisi man?
HEIDENRICH
Turiu nuo Dievo tiesą tuos išrišti,
Kur sutepti krauju.
MINDAUGAS
Norėtum kalčių? Tai klausyk per skliautą
Dejuoja! Jo karūną ant galvos
Nešioju... Paklausyki! Iš po žemės
Išgirsi kitą da dejavimą,
Bet net neišgirsi — jau jisai negyvas —
Ar tai atleisi man?
HEIDENRICH
Bažnyčios didelė galybė! Maldos
Krikščionių kunigaikščio nenueis
Ant nieko. Tikras gailestis širdingas
Nuplaus kaltybę. Ką išrisiu aš
Ant žemės, tai bus išrišta ir Dievo
Danguj. Dėl to gi aš atleidžiu tau
Kaltes!
MINDAUGAS
Tu nori tamsią dvasią peržvelgti
Iki pat dugno? Tai žiūrėki — laukinė,
Akla, niekinga liaudis slankioja
Po geležies skeptru. Aš ją prispaudžiau
Visu tamsybės sunkumu. Širdyj
Nešiojasi jau baimę, o į vietą jų
Dorybės veda klastą. Tik žiūrėk,
Kaip tas tamsus lietuvis, man pamojus,
Nulenkia galvą ir žegnojasi,
Nors vėlytų greičiau jis ant krūtines
Pajust ringuojant žaltį, o ne tą
Didžiai neapkenčiamąjį kryžių. Kas gi
Atleis man šitą kaltę?
HEIDENRICH
Esi vadu ant liaudies pastatytas,
O jeigu valdžią pildai per aštriai,
Jei paklusnumo reikalauji, baime
Valdai — atleis tau Dievas, nes Jis pats
Tau suteikė tą valdžią. Aš atleidžiu.
MINDAUGAS
karčiai nusijuokęs
Tuojau einu užklupt kryžiokų žemę!
Seniai jau laukiu laiko parankaus
Į karą ruoštis. Iždas jau išsekęs,
Aš pats garbės išsilgau, o nuo jūs
Daugiau nereik man nieko. Jau karūną
Turiu ir atleidimą iš dangaus.
Einu dabar draskyti jūsų šalį.
HEIDENRICH
Nežiūri tuščio žodžio.
MINDAUGAS
Paremsiu tuoj. Žiūrėk pro tas tamsias
Skersuotas geležis į platų lauką.
Kareiviai susirinkę stovi ten.
Galbūt jie susirinko ant medžioklės?
O ten, žiūrėk, raudonas koks dangus.
Galbūt panemunyj pakilo gaisras?
O ką? Dabar pažįsti Mindaugą,
Lengvatiki minyke?
HEIDENRICH
Piktadėjystės sunkenybė puls
Tau ant galvos! Tikėjimą atminki!
MINDAUGAS
Jau melsiuosi bažnyčioje kryžiokų,
Jūs vyną gersiu šventintu indu,
Namus papuošiu aš kaurais išplėštais
Iš klioštoriaus, ir pirmą poterių
Aš sukalbėsiu, mirus jūsų Mistrui
Didžiajam.
HEIDENRICH
MINDAUGAS
meta karūną
Supančiota širdis atsiliuosuos.
Dabar aš Mindaugas jau, kunigaikštis.
Kryžiokų priešus.
HEIDENRICH
perplėšia kamžą ir stoja šarvuose, su kryžioko skraiste
Kryžiokas tavo, kunigaikšti, priešas.
Atsivaduoju aš nuo rūbo to,
Metu tuos ženklus nusižeminimo.
Kaip mane šarvuose dabar matai,
Prisiekiu aš ant Dievo, jog tie žodžiai,
Kuriuos kalbėjo tau pasiuntinys,
Ne mano žodžiai. Manyje pažinki
Tik ricierių! Tik priešių pamatyk!
Po tokio išdavimo jau išduoti
Nėr kaltės. Jau dabar iš pasalų
Veikt stengsiuosi ir atvirai kovosiu;
Sukelsiu tavo pilyje gaisrus
Ir išdavimą; eisiu aš už jūrių
Maldauti sau pagelbos pagiežai.
Iktol nemesiu nuo pečių tos skraistės,
Ik tavo kapui uždangos prireiks.
Prie poterių kas vakars ir kas rytas
Pridėsiu keiksmą — Dievs tave ištiks!
traukiasi
MINDAUGAS
vienas
Kryžioką, reikia būti atsargiu —
Jie valdo svietą. Apsiriko sunkiai,
Nors rodės jiems, neklysta niekados.
Per spaviednį patraukė mano širdį
Prie gailesties.
įeina Liutavaris
LIUTAVARIS
Prisakymą.
MINDAUGAS
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Jei tavo žodžiuos vylius užsislėpęs!
Aš pats turiu lavoną pamatyt.
LIUTAVARIS
Da skamba man giesmė, ką duobkasys
Prie darbo gieda sau, ir mano kaktą
Da pila šaltas prakaitas.
MINDAUGAS
Jį užkasė?
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Tu pilį man verti į kapines.
LIUTAVARIS
Jo kapas užmirštas visai, ne viens
Keleivis neprimes akmens, nė vienas
Neduos akims ant jojo pasilsėt.
MINDAUGAS
Su kryžioku. Didžiam įsiutime
Grūmojo man. Da šiandien su kareiviais
Naupilkeliu patrauksi, giriomis,
Nes Nemuną brasta turėsi pereit,
Ar persikelt — tik reikia skubintis —
O dienai brėkštant teužgriaus lietuvių
Giesmė — nuo josios garso sudrebės
Langai Malburgo,5 pasijudins bokštai.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Da niekad zokons nemiegojo taip
Pasitikėjimo miegu. Jam rodės,
Kad krikšto rūbais aš, kaip mažas vaiks
Suvystytas, užmiršiu apie šarvą;
Kad dėl karūnos garbę užmiršau;
Kad giriose gyvendams, purpuriniais
Karaliaus rūbais nusižadinsiu.
Sakyk man, Liutavari, ar aš tokis
Turtingas, kad galėčiau užsimiršt
Jau apie karą, užpuolius ir garbę?
Žiūrėk kryžiokų žemės! Baltjūrių
Vilnis stiklinė trūksta, atsimušus
Į gintaro krantus; o ant vilnių
Iš tolimų kraštų atplaukia miestai
Su audekliniais žėgliais6 ir duokles
Minykams moka, siunčia frankų vyną,
Krištolines taures, šarvus, šilkų
Ir vilnų audimus puikiausius. Šičia
Jau pievos giriomis apaugusios.
Ar čion atsibastys koksai vaisbūnas7?
Kur mano turtai? Liekanų nedaug
Paliko tėvas. Tuščia jų, tų turtų!
Tiek to su auksu! Bet ižde yra
Tiktai viena ką atmintis po tėvo
Galvos: šilkinis rūbas dideliai
Brangus, išaustas kvietkomis, kur mainos
Kaip peteliškių marginti sparnai;
Auksinė juosta ir ta krištolinė
Taurė, kuri jau tapo sumušta.
Žiūrėk, kryžiokų miestai! Ar Malburgas,
Ar Klaipėda senoji, juk kasdien
Naujoms vis pilimis padanges siekia,
Arba, kaip skruzdynai, pilni žmonių;
Namai net žvilga; murmulo8 bažnyčios;
Sugauti dūmai nuo ugniaviečių
Tiesiog stulpais aukščiau stogų iškyla.
O čia — žiūrėkit ! Kaip pajuodusios
Triobelpalaikės! Salėse nuo sienų
Uolinių šalta, drėgna ir tamsu —
Ir da tas sienas, lyg ant juoko, šaltis
Aptraukia mums kauru sidabriniu.
Vargų vargai vieni, kur apsisuksi.
LIUTAVARIS
MINDAUGAS
Gal ors atvėsęs atgaivins mane.
Kiekvienas skundas pakiša liežuviui
Daug žodžių. Aš pervirš jau iš dalies
Rūgojau9. Pasigėrins jį niužilgo,
Tegul sušuks lietuvių trimitai.
traukiasi su Liutavariu
SCENA II
Aldona guli ant žemės be žado, Heidenrich
įeina
HEIDENRICH
pakeldamas Aldoną
Parpuolusi. Koks veidas jos gražus!
Mačiau aš frankų dukteris patogias
Kuriąsias trubadūrai10 dainomis
Pagarbino, o ridenai svajonėms,
Bet joms toli prie šitos — bunda jau —
Apkaito... Atsiduso...
ALDONA
klejodama
Jis numirė jau... mano gi mirtis
Miegu tik buvo...
HEIDENRICH
Prie tavęs Dievo tarnas.
ALDONA
susmunka jam po kojų
Esi, apginki mane! Sergėk mane!
Tu pajėgi, tai juk gali išlaužt
Kalėjimo sklendes. Tenai lavonas...
O, varge!... jo lavonas be galvos...
Aš nelaiminga, duoki man pagelbą!
HEINDRICH
ALDONA
Ne! Ne krikščionė! Aš tik nelaiminga!
HEIDENRICH
Nelaimę. Bet sakyk tiktai, aš viską
Tau padarysiu.
ALDONA
Nepadarysi, ne! Jo neprikelsi!
Mačiau aš, kraujas teka srovėmis...
juokiasi, einant didyn sumišimui, ir tėmyjasi į tamsumą
Nuo manęs atsiskyrus, sukasi —
Tai mano ypatos dalis... Ji jaučia...
Ji mąsto... aš pati kaip tas akmuo...
Šaukiuosi ją, o ji tolyn vis bėga...
Tolyn... tolyn... jau nyksta... vos matyt...
nusiminusi
Jau neplaka... apsilpo atmintis...
Kalbu — bet ne mintyj pradžia tų žodžių,
Manau — bet mintys gema ne širdyj...
HEIDENRICH
Tas Mindaugas, tas žmogžudys! Jisai
Dangaus bausmės yr vertas. Mano triūsas
Ją suramins ir pajautimų jos
Baidyklės tur išnykt prieš aukso saulę,
Prieš aiškius spindulius tikėjimo.
ALDONA
Buvau vaidilute pavasario
Dievaitės. Pamenu... prie galo kaimo,
Giraitėj jos paveikslas... Ant galvos
Vainikas kvietkų... o čia eglės ošia
Aplinkui... Kiek tai kartų aš viena,
Arba merginų apsupta, svajojau...
Meldžiausi!...
HEIDENRICH
Reik žadint įspūdžiais. Mergele, bėkim!
Už Nemuno ten rasim klioštorių,
Kuriam yra šventųjų karalienė.
Paveikslas josios į pavasarį
Yr panašus. Tikrai ją pamylėsi.
Ir jai vainikas kvietkų ant galvos
Uždėtas, o aplink stulpai uoliniai
Kas šventė papuošti eglaitėmis.
ALDONA
HEIDENRICH
Jau leidžiasi, nakties tamsumoje
Negali Mindaugas juk vytis paskui.
Imk mano skraistę, denkis gobtuvu,
Kabinkis kryžiaus ženklą. apsupa ją savo skraiste
Vaišvilkio nukaksim klioštorių.
Tas Mindaugo sūnus, laukinis tigras
Minyko rūbuos, nusižemint tur
Prieš pasiuntinio ypatos šventybę.
Neverk, mergele! Dievas su tavim!
Merginų ašaros išdžiūsta greitai.
- spaviedninkas (lenk.) — nuodėmklausys. [przypis edytorski] ↩
- žaltvykšlė — klaidžiojanti ugnelė. [przypis edytorski] ↩
- prisiega (lenk.) — priesaika. [przypis edytorski] ↩
- ypata — asmuo. [przypis edytorski] ↩
- Malburgas — kryžeivių pilis. [przypis edytorski] ↩
- žėglis (vok.) — laivo burė su stiebu. [przypis edytorski] ↩
- vaisbūnas — pirklys. [przypis edytorski] ↩
- murmulas — marmuras. [przypis edytorski] ↩
- rųgoti (brus.) — barti. [przypis edytorski] ↩
- trubadūrai — dainiai. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja
Domena publiczna · Vincas Kudirka
Źródło: Wolne Lektury
Szczegóły techniczne
Komponent: base-text
znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Mindaugas · Okładka na podstawie: . SantiMB .@Flickr, CC BY-SA 2.0
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: CC-BY-SA-2.0
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: cover
Mindaugas · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/kudirka-mindaugas/
Źródło: Wolne Lektury
Licencja: LAL-1.3
Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe
Szczegóły techniczne
Komponent: editorial
Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.