Loreva
Loreva

Rozdział 6 z 12

Ketvirtoji giesme

Malonios ir puikios pakalnės Dubysos, 
Išpintos vainikais margai! 
Šalis atminimų, kur pajautos visos 
Graudingos kaip girių balsai!  
Banguoja Dubysa blaiviai vilnimis, 
O beržas, nuleidęs šakas, 
Kad aušta rytai ir išblykšta naktis, 
Jai beria sidabro rasas!  
Ne rasos tai graudžios, jam ašaros byra! 
Bet skausmas be atbalsio bus! 
Dubysa jau myli... bet tolimą vyrą: 
Jai Nemunas amžiais branguos.  

*

Lietuvės neieško, kaip vilnys Dubysos, 
Sau meilės už girių, kalnų; 
Bet širdį ir meilę atranda ne visos, 
Nes bėga lietuviai nuo jų!  
Kur Temzė, Laba, Niagara plačioji, 
Ten skursta lietuviai keliais! 
Kur Varšuvos miestas, Maksva tolimoji, 
Ten žudo juos mokslais tamsiais! 
Lietuvės, kur vilnys Dubysos banguoja, 
Sau rūtomis pina kasas: 
Kad pradalges1 grebia, graudžiai uždainuoja, 
Bet širdį jų kas besupras?  
Ir eina tos dainos par Lietuvą mūsų, 
Kaip Nemuno aukso vilnis! 
Joms atliepia balsas nuo Kuršo ir Prūsų! 
Tų klausos nutilus naktis!  
Kaip rausta jurginai, ir rūtos žaliuoja, 
Ir pina Dubysos krantus, 
Taip žydžia2 lietuvės, bet liūdnai dainuoja, 
Kad atmena brolių vargus!  
Bet kas išnašiai3 Vilaitučei prilygtų? 
Kaip saulės — akių spinduliai! 
Ar kam taip ir širdis pravirgdint pavyktų, 
Kaip jai, kad užgieda graudžiai?  
Štai pradalges grebia, į kupečius deda, 
Dainuoja mergaičių pulkai; 
Tarp jų Vilaitučė pirmobalsį veda, 
Ir skamba nuo giesmių laukai.  

*

Trys sesutes grebia šieną, 
Tiek negrebia, kiek dūmoja4; 
Turi brolį tą tik vieną, 
Ir tas vienas joms išjoja.  
Ir išjoja į tą šalį, 
Kur tetušis dar nebuvo: 
Užmatyti jos nebgali, 
Daug jaunųjų ten pražuvo. 
Oi, gegute, tu raiboji, 
Kam tau balsas teip verksningas? 
Ar iš skausmo taip vaitoji? 
Ar kaip mūsų taip širdingas?  
Broli mūsų, tu jaunasis! 
Kas do dovanas paliksi? 
Svetims kraštas tolimasis! 
Ar ten laimę sau patiksi? 
Ar ten laimę sau patiksiu, 
Ar pražūsiu, ar nuskęsiu, 
Bet vis dovanas paliksiu. 
Dėl visų trijų pašvęsiu! 
Dėl vyriausios aukso žiedą, 
Tai štai rūtų vainikėlį, 
Dėl trečios, ką liūdnai gieda, 
Gilų ašarų upelį! 

*

Dar skamba balsai, bet mergaitės nutilo; 
Vien skubina ritinti šieną. 
Kodėl? Juk juoda debesis neužkilo, 
Ką giedrą užtemdytų dieną.  

*

„Kodėl Vilaitučė taip liūdnai vadžioja5? — 
Užklausė atėjus Juškytė — 
Ar gailu, jog saulė įspindus giedroja6, 
Jog džiūsta žvangučiai7 pavytę? 

*

Kas volungei liepia verksmingai kukuoti 
Ar beržui nuleisti rankas? 
Ką jaučia širdis, negali nė dainuoti, 
O jausmų kas pradžią suras?  

*

Laimingas, kas gali išreikšti skausmus! 
Jie tirpsta tada kaip ledai! 
Jam galima verkti, o ašaros bus, 
Kaip balsimo8 gydą9 lašai!  
O brolis ar dar nepagrįžo namo? 
Visai mus užmiršo jisai; 
Man broliai parvyko ir ilgiasi jo; 
Jo laukiam visi taip karštai!  
Mums broliai nepuikią vėl parvežė žinią: 
Reta jiems laiminga kliasa10; 
Toli jiems nuo Juozo: garbė pirmutinė 
Tam tenka visur visada.  
Šį metą gimnaziją baigti turėjo; 
Ir kaip gi toliaus apsivers? 
Jau rasit sutoną nešioti pradėjo? 
Kiek džiaugsmo dėl tėvo, sesers!...” 

*

Čia partraukė kalbą Jadvyga šaltai, 
Žiūrėjo į šalį toli: 
„Ir kas įstabu, jog šiandieną jinai 
Išrodė lyg ko nedrąsi! 
Dar pernai ji su Vilaituče kalbėjo 
Iš aukšto11, nors ir atvirai, 
Ir Juozą užgaut už akies dar mokėjo: 
Ne kunigu busiąs jisai! — 
Dabar nedrąsi, įstabi iš kalbos: 
Jos klausimai tarsi be žado”. 
Ilgai Vilaitučė į klausimus jos 
Atsakimo jokio nerado. 

*

Kas širdį suprastų ant žemės kada? 
Ji mainos, kaip oras nuo vėjo! 
Bet eina prieš vėją, ne taip kaip banga; 
Ji audros takus numylėjo!  
Širdis be karionės nemoka mylėti: 
Jai kliūtys — druska ant ugnies! 
Kad lengva mylėti, nereikia kentėti, 
Ten rankos jinai neišties!  

*

Jadvyga ir Juozas užaugo kartu; 
Vaikiną Juška pamylėjo: 
Jo neštas tai buvo sūnus po krikštu; 
Jam pradžią ir mokslo jis dėjo.  
Kad jaunas pavasaris pynė žiedais 
Kirkšnovės12 pakalnes žalias, 
Vaikai kartu puošės vainikais rausvais 
Ir dainas ryliavo13 skardžias.  
Paskui pargabeno Juška iš Rygos 
Seniuką mokinti vaikus; 
Nebuvo vilties iš sūnų jam didžios, 
Bet Juozas išrodė mokslus.  
Ant galo prikalbintas senis Vilaitis 
Į mokslą Juozelį išleido, 
Tikėjos, jog kunigu bus jo sūnaitis, 
Nes auklė taip skaitė iš veido.  
Ir laikas, ir metai verpetais greitais, 
Kaip vilnys Dubysos, ridėjo. 
Jadvyga išaugo; dabinos14 šilkais. 
Vilaičiui tik mokslas rūpėjo.  
Jadvyga pradėjo suprasti laiku, 
Jog ji tai bajoro duktė; 
Ir tarpas tarp Juozo ir jo pamažu 
Jau skverbės, lyg kad kirmėlė.  
Vilaitis į šeštąją kliasą įstojo, 
Į kunigus eiti tikėjos; 
Matušė iš džiaugsmo nemigo, raudojo; 
Pats Juozas sutono ilgėjos.  
Bet senis Juška jau suprato tada, 
Jog Juozas daug žada vilties; 
Kalbėjo tėvams, jog sūnaus jo galva, 
Jei mokslas bus, vyskupu švies.  
Bet Juozo paprašęs į būrį jaunimo, 
Kitų jį dalykų mokino; 
Nekart pasilinksminęs, iš užmiršimo 
Jį savo jau žentu vadino.  
Tada tai Jadvyga ir raudo, ir balo, 
Į Juozą pažvelgt nenorėjo, 
Kas kartą dėl jo apsėjimuose šalo 
Ir lyg neapkęsti pradėjo.  

*

Kas širdį suprastų ant žemės kada? 
Ji mainos, kaip oras nuo vėjo; 
Bet eina prieš vėją, ne taip kaip banga: 
Ji audras žaibus numylėjo.  
Širdis be karionės nemoka mylėti: 
Jai kliūtys — druska ant ugnies; 
Kur lengva mylėti, nereikia kentėti, 
Ten rankos jinai neišties.  
Dabar, kad jau taip neužilgai pastoti 
Į kunigus Juozas turėjo, 
Jadvyga pradėjo lyg ko pribijoti, 
Lyg draugo ilgėtis pradėjo.  
Dabar įstabi, nedrąsi iš kalbos; 
Jos klausimai tarsi be žado. 
Ilgai Vilaitučė į klausimus jos 
Atsakymo jokio nerado.  
Ant galo atsakė: „Mus Juozas apleis! 
Vargiai jį matysme kada! 
Nenori mat eiti jis Dievo keliais, 
Nes traukia jį duona kita. 
Tetušis nenori su juo susitikti, 
Išvaro iš savo namų; 
Matušė iš skausmo negali užmigti 
Ir meldžia šaltu sau kapu!  
Žinau, jogei brolis suklydo skaudžiai, 
O visgi jo gailu slapčia! 
Matytis, jog spaudžia ir jį sopuliai, 
Nors verkti nemoka akia”. 

*

Ir skausmas, ir džiaugsmas greta čia ant žemės. 
Iš ašarų trečias naudos!... 
Kad debesys bėga, dangus kad aptemęs; 
Žolelė sau laukia rasos...  
Vienog ąžuolai iš po audros žaliuos, 
Dangus mėlynasis nušvis,  
Žolelė per kaitrą nuvytus pajuos, 
Rasos nesulaukus pakris!  
Kas skausmų be miego naktims nepažino, 
Kas nesliepė ašarų savo, 
Kas savo širdies sopuliais nemarino, 
Tas amžių sapnuot tesapnavo!  
Tas laimę pasiekti gal ranką išties, 
Kaip vaikas drebėdams, bailiai; 
Nevertas! Jis rakto neras prie širdies, 
Bet jo neužmuš sopuliai!  
Ant žemės plačios neišlepę vaikai! 
Jiems kaulų gana pamestų! 
Laimingi! Dėl laimės jiems reikia mažai! 
Nežino jie norų plačiu!  
Ir tų sutvėrimu užgaut negali! 
Už ką? Ar kad raitos žemai? 
Jie taip mažutėliai! Menki ir silpni! 
Jų reikia gailėtis tiktai!...  

*

Nespėsi ar skausmas, ar džiaugsmas tada 
Lingavo Jadvygai krūtinę, 
Kad grįžo namo, tarsi stirna lengva, 
Nevyliamą gavusi žinią.  
Bet kam gi ir paslaptis spėti visų! 
Gal būtų gyventi skaudu! 
Mes taip jau pripratę prie žodžių aklų, 
Jog juos atidengti baisu!  
Ak, slėpkite, žmonės, geresniai jausmus! 
Iš lauko apkaišę žiedais! 
Ne taip gal sunkus pagyvenimas bus, 
Saldžiais apsidengęs melais!  

*

Šuneliai margi jau i tolo pažinę 
Jadvygą, ją bėgo sutikti; 
Bet lojo ir grįžo, namus atsiminę; 
Vienus lyg bijojo palikti.  
Suprato Jadvyga, jog svečias yra, 
Ir rasit Valavyčė Jonas? 
Jis lankos ne kartą... Meilus visada… 
Turtingas ir jaunas dar ponas.  
Skubiai pasislėpus į kambarį savo, 
Į dzelkorių skendo visa; 
Nušvito linksma: mat tasai nemelavo: 
Žydėjo kaip rožė pilna!  
Dar kartą į stiklą pažvelgus trumpai, 
Pasveikinti svečią skubėjo; 
Bet liūdną vien Juozą ten rado tiktai, 
Kuriam ką ten tėvas kalbėjo.  
„O ne, pinigų aš priimt negaliu! 
Atsiliepė Juozas ant galo; 
Gal bus ir sunku eit be kąsnio keliu...” 
Nutilo: širdis jam apsalo15!... 
  1. pradalgė — dalgiu ar mašina vienu kartu pjaunamas ievos ar javų ruožas. [przypis edytorski] ↩
  2. žydžia — sen. Žydi. [przypis edytorski] ↩
  3. išnašiai — aiškiai matant. [przypis edytorski] ↩
  4. dūmoti (brus.) — galvoti, mąstyti. [przypis edytorski] ↩
  5. vadžioti — griežti melodijas. [przypis edytorski] ↩
  6. giedroti — būti giedram. [przypis edytorski] ↩
  7. žvangutis — mažas skambalėlis, gėlė. [przypis edytorski] ↩
  8. balsimas — balzamas. [przypis edytorski] ↩
  9. gydą — trump. gydantys. [przypis edytorski] ↩
  10. kliasa (lenk.) — klasė. [przypis edytorski] ↩
  11. iš aukšto —išdidžiai. [przypis edytorski] ↩
  12. Kirkšnovė — upė Raseinių rajone. [przypis edytorski] ↩
  13. ryliuoti — linksmai dainuoti. [przypis edytorski] ↩
  14. dabintis — puoštis. [przypis edytorski] ↩
  15. apsalti — pasidaryti saldžiam. [przypis edytorski] ↩
Źródło i licencja

Domena publiczna · Maironis

Źródło: Wolne Lektury

Szczegóły techniczne

Komponent: base-text

znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Tarp skausmų į garbę · Okładka na podstawie: eflon@Flickr, CC BY 2.0

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: CC-BY-2.0

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: cover

Tarp skausmų į garbę · Fundacja Wolne Lektury; https://wolnelektury.pl/katalog/lektura/maironis-tarp-skausmu-i-garbe/

Źródło: Wolne Lektury

Licencja: LAL-1.3

Zmiany: znormalizowano HTML; pominięto wyłączone komponenty dodatkowe

Szczegóły techniczne

Komponent: editorial

Adaptacje komponentów Share-Alike muszą zostać udostępnione na tych samych warunkach.

Przypis